RSS

Užteks: praraja, Paša ir nebus iš manęs karo korespondentės

06 Kov

Na va, dabar greitai greitai užbaigsiu trijų metų senumo Svanetijos reikalą.

Ištrūkę iš mūsų trijų-dienų-kaip draugo Olego bobutės Keturnedėlio šventimo – kai kas nepatenkinti, nes norėjosi dar ir dar – bandėm greitai greitai pasiekti Mestiją. Greitai greitai išėjo toks sąlyginis – nes keliai tai tokie:

Ir visos akmenuotos.

Žodžiu, svaną, pagal vakarykštį susitarimą turėjusį mus vežti iš Mestijos į Zugdidį, namie radome. Bet vežti jis mūsų niekur nebenorėjo, nes atvažiavom vėliau, nei sutarta, kelionei laiko tikriausiai nebeužteks, na, nebent  už buvusį laukimo ir būsimą skubėjimo stresą jam būtų atlyginta – papildomais 10 USD. Čia ne laiku ir ne vietoj įsijungė K derybiniai instinktai ir būtume tą vakarą traukinį Zugdidid-Tbilisi matę kaip savo ausis, jei ne deus ex machina. Vardu Paša. Jaunuolis su šortais ir 20 L talpos sportiniu krepšiu, tranzuojantis ant to paties kelio iš Mestijos, tiesiai priešais tą svano kiemą, kuriame derėjomės. Pašą nudžiugino perspektyva būti priimtam į mūsų Zugdidin besileidžiantį džipį, K pradžiugino perspektyva patenkinti svano reikalavimą jam nenusileidžiant: “Primesi, Paša, 10 USD?,- užtikrintai klausė.“ Neturėjo Paša tu 10 USD, bet pasitarnavo kaip pusiau elegantiška išeitis iš derybinio pato. Suvirtom į tą džipį – mane kažkodėl prie pikto svano priekin įpaišė, K gi su Paša gale.

Važiuojam – nemaloniai – svanas vis burba, kad išvažiavom per vėlai ir niekur mes nespėsim, ir kad už tokią sumą, kurią su juo sutarėm, normalūs žmonės iš lovos nesikelia, ir dar kažkokių burbuliavimo temų pritvinkęs buvo, aš savisaugiškai atsijungiau. Tik staiga mašina stoja, o iš svano burnos pradeda lėkti nenorminė leksika.

Pakeliu akis – priešais mašinų kamštis. Niekas nejuda. “Kas yra?- klausiam svano“. Svanas tiksliai nežino, bet įtaria, kad kažkas atsitiko keliui, būna, sako, nuplauna tą kelią ar kalnas užgriūva. K išlipo pirmą kartą – pasitikrinti. Tikrai taip. Kelias siauras, serpantininis, ties praraja vingiuojantis, kalno gabalas slydo, nuošliauža nustūmė kelią į bedugnę ir jo vietoje stūkstoti liko. Atvažiavo kalnų technika: geros, sakė, gruzinai dabar turi, penkios valandos ir suskaldys kelią užtvėrusį kalno gabalą, važiuosit, lyg nieko nebūtų nutikę.

Scenarijus  gal ir nieko, bet ne mums, po pustrečios valandos turintiems sėdėti traukinyje Zugdidi-Tbilisi. Kišenėj bilietai į Spec Vagoną, širdyje ne sutema ir su tuo susiję lūkesčiai. Todėl K iš džipio išlipo antrą kartą. Ir pradingo ilgam.

Svanas tuo metu urzgė vis baisiau ir baisiau, mes su Paša bravūriškai palaikėm pokalbį, apsimesdami, kad svaniškas urzgimas mūsų nejaudina, ir čia suskambo mano telefonas. Lietuviškai tbilisinė fėja Justina skambino man pasakyti, kad mano vyras tokiu įmantriu būdu nori man pranešti, kad brautumėmės su svanu į priekį. Paprasta taip pasakyti.

“Važiuok į priekį“,- sakau svanui. “Kokį dar priekį? Nematai, kad viskas prieky stovi?“ – gaunu atsakymą, nenormine leksika, žinoma, gausiai praskiestą. Teko įjungti kašpirovskiškus gebėjimus, keturis kartus įsakmiai pakartoti pirmąją frazę ir svanas neatlaikė – pajudėjo kamščio pakraščiais į priekį. Įtampą didino tai, kad nė aš nežinojau, kas tame priekyje turės nutikti. Bet įtampoj sėdėjom neilgai, pasirodė K, liepė mums su Paša lipti iš mašinos ir bėgti į priekį, pats ėmėsi apšalusio svano – paskui išaiškėjo, kad davė jam pusę sutartos sumos, nes kelio tas atvežė pusę – paskui prisijungė prie mūsų ir nieko neaiškindamas, stūmė į karo zoną.

Nebus iš manęs karo korespondentės, todėl vienintelė zonos nuotrauka neryški ir neįspūdinga:

nuosliauza

Iš tikro mums reikėjo bėgte persiropšti per pneumatine technika skaldomą kalną – triukšmas nerealus, skeveldros laksto į visus šonus, aš bėgau susigūžus ir saugodama rankomis galva, į kitus nesidairiau, viskas vyko aiškiai prieš bet kokius inžinerinės saugos reikalavimus ir nuolydis buvo toks, kaip nuotraukoje, čia ne fotografuotoja pasvirusi.

Mat K suorganizavo nerealų planą: pirmiausia įtikino už kalno skaldymą atsakingą inžinierių, kad jam būtina nusigauti į kitą skaldomo kalno pusę, anoj pusėj rado panašią eilę mašinų, dauguma, tiesa, sukosi atgal, vietoj to, kad lauktų 5 valandas, kol kelias vėl bus. Vis tik keletas keliautojų tiesėsi pledus, traukėsi užkandą ir planavo būti prie skaldomo kalno tiek, kiek reikės, o po to tęsti kelionę į Mestiją. Vieną iš jų K ir užpainiojo, sakė: “ką čia stypsosi 5 valandas, nieko neveikdamas. Kai tuo tarpu gali mus iki Zugdidžio nuleisti ir atgal spėti grįžti su papildomu uždarbiu“. Tai į to užpainiotojo džipį ir sugriuvom – vėl trise, nes be Pašos jau niekaip – drebančiom kojom zoną įveikę.

Iki traukinio laiko liko vis mažiau ir mažiau, serpantinams iki Zugdidžio galo nesimatė, užpainiotasis vyrukas spaudė kaip bėris (ir kiek galima serpantinais spausti), kalnus klojo sutemos, Paša pasakojo apie Donecką, kuriame gražios krantinės, ir su kurio turistų klubu autobusu atvažiavęs Tbilisin Paša suprato, kad trijų dienų ekskursijos jam negana. Atsiliko nuo klubo, patraukė savais keliais, pasiekė net Mestiją, o toliau dar nesugalvojo, kur važiuoti – Batumi, sakė jam kažkas, nieko toks miestas. “Ką ten Batumi, – pertraukė jį K, tam laikui jau persisiėmęs tėvišku rūpesčiu už gruzinišką doneckiečio likimą,- važiuojam su mumis į Tbilisi“. Įkalbėjom nesunkiai.

Zugdidžio traukinių stotį pasiekėm keturios minutės prieš išvykstant traukiniui. Aš išlipdama kažkodėl atidariau mus vežusio džipio bagažinę (nors kuprines gi ant kelių visi laikėm), iš jos pabiro maždaug kontrabanda – cigaretės, alaus skardinės ir pan. – viskas pasklido ant Zugdidžio gel.stoties prieigų grindinio, bet surinkti jų nebeturėjom kada. Dar ir dabar, po trijų metų, nepatogu – bet K sakė, kad buvo sugalvojęs, kad jei spėsim į traukinį, tai sumokėsiąs gruzinui dvigubai, kiek tarėmės. Tai gal finale ne taip labai tas gruzinas ir pyko.

Per tas keturias minutes dar spėjau išsidrėbti ant bėgių – turėjom šokinėti peronais, kol pasiekėm savo traukinį, ten jau įteikėm bilietus įspūdingai palydovei ir buvom įleissti į SV.

O Paša? Ką Paša – laiko bilietui pirkti jau nebebuvo, įspūdingoji palydovė į mūsų dievagojimąsi, kad galim Pašą į savo SV (tiek to tas širdies nesutemas) priimti – atsainiai mojo ranka: eik, sakė Pašai, pas traukinio viršininką. Jei susitarsi – tavo laimė. Taip ir persiskyrėm su doneckiečiu.

Vienok neilgam. Traukinio viršininkas pasirodė sukalbamas, ir, vos traukiniui pajudėjus, mūsų SV duryse išdygo Paša. Patiesėm jam ant žemės čiužinį (SV kupe suolai jau patys savaime minkšta oda apmušti, tai nereikia), apklojom striuke – kai rytą Paša pabudo, sakė, dar niekad taip gerai traukiny nemiegojęs. “Nuo dabar,- sakė,- visada taip tik ir keliausiu“. “Paša,- tariau jam motiniškai, – kad taip keliautum, tau kiekvieną kartą reikės mažiausiai poros geranoriškų lietuvių.“

O ryte atvažiavom Tbilisin. Praleisti paskutinių trejeto gruziniškų dienų. Lankėm pirtis,  teatrus, rezidencijas. Kai kas siuntė cigarus iš gruziniško pašto kai kam, kas Vilniuje nesugebėjo jų atsiimti, pargrįžo tas siuntinys, sako, siuntėjui, kaži į kur? Karalienės Jadvygos pėdsakų radome:

Sololaki-002

Vaikų pasiilgom:

Babilina

Tai ir pargrįžom. Ir va, jau treti metai, kaip rytą vakarą vyniojam iš Tbilisio parsivežtą lovatiesę. Sako – uzbekiška. So what.

Gruzija.49-009

P.S.Kiti tekstai apie šią kelionę po Gruziją:

  1.  https://namop2.wordpress.com/2013/05/01/gruzija-1-keliones-dokumentai/
  2. https://namop2.wordpress.com/2013/05/03/gruzija-2-pirmos-dienos-nuotraukose/
  3. https://namop2.wordpress.com/2013/05/15/sabiha-dangaus-dukra/
  4. https://namop2.wordpress.com/2013/05/15/borjomi-prarasto-laiko-beieskant-ge3/
  5. https://namop2.wordpress.com/2013/05/18/devynios-klimato-juostos-david-gareja-ne-azerbaidzianietiska-dykuma-ge4/
  6. https://namop2.wordpress.com/2013/05/19/mcheta-bakuriani-karas-apie-kuri-negalvojau-ge-5/
  7. https://namop2.wordpress.com/2013/05/23/su-sprogimais-i-mestija-svanetija-1-ge-6/
  8. https://namop2.wordpress.com/2013/05/27/kur-tu-buvai-per-baltijos-kelia/
  9. https://namop2.wordpress.com/2013/05/30/svanetija2-kai-bokstai-lipa-obelims-ant-galvu-ge7/
  10. https://namop2.wordpress.com/2013/05/31/svanetija3-berija-katalonai-ir-komforto-zona-ge8/
  11. https://namop2.wordpress.com/2013/06/09/upe/
  12. https://namop2.wordpress.com/2013/06/30/niva-bekeliu-laive-ge-10/
  13. https://namop2.wordpress.com/2013/07/13/grand-hotel-ushba-ge11/

14. https://namop2.wordpress.com/2016/02/29/jeli-keturnedelio-izanga-ge-12/

15. https://namop2.wordpress.com/2016/03/01/keturnedelis/

 

 

Reklama
 
 

Žymos: ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: