RSS

Naujasis cirkas: Septyni Pirštai

Tada buvo ruduo ir į teatrą ėjom pėsčiom – nes gi visai šalia, nors jei ne Audronis nebūtume užmatę, kad Briuselyje gastroliuoja Kanados naujojo cirko trupė 7 doigts de la main – 7 fingers – Septynpirščiai. Nieko apie juos nežinojom, nu kad ten kažkelinta karta po Cirque du Soleil (į kurį, anot Audronio, vaikščiot nebe lygis), bet ką tas reiškia… Spektaklis vadinosi Reversible – pas mus Belgijoj taip vadina striukes, kurias gali ir viena puse nešioti, ir kita, išvertus. Kanados septynpirščiai į šitą reikalą žiūri subtiliau:

reversible_atspindys

Jau arčiau tikslo, Wolubilio fojė susivokėm patekusios į gan makabrišką labai pagyvenusio amžiaus porų srautą. Krūptelėjau išgirdus už nugaros švokščiantį Artificial Inteligence balsą – atsisukau pažiūrėti, o ten diedukui per kaklą vamzdelis kažkoks išvestas. Viso šito gal ir nepasakočiau, bet paskui supratau, kad publika tobulai tiko Read the rest of this entry »

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 5, 2017 kultūra, Teatras

 

Belgiško kino keturios priebalsės

van emblt

Amelie Van Elmbt – belgams keturios priebalsės iš eilės normali pavardė, o jei belgas nesi, pabandyk ją ištarti, ar atsiminti. Dar primetam, kad belgiškuos filmuos kalba olandiškai arba prancūziškai – vat jums ir du beveik neperlipami barjerai susipažinti su jaunuoju Belgijos kinu – nu čia dar be to, kad visose šalyse jaunąjį kiną rodo kai kas ir kai kur, be ypatingesnio nuspėjamumo ir reguliarumo.

O bet kai Belgijoj gyveni ir savaitgalį atsiverti cinenews.be išsirinkti filmą, kurį su vaikais pažiūrėtumėt, tai gali atsitiktinai užlipti ant puikaus svetimo sekreto – tie saldainių popieriukai ir gėlytės po stiklo šuke, užberti žemėmis po pirmo aukšto balkonu – paskui tik sugūglini, kad 31-erių metų režisierė dar 2013 metais buvo vadinama belgiška sensacija, kai atsiiminėjo prizą iš Scorsezės rankų.   Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 27, 2017 etc., Kinas, kultūra

 

Naujasis cirkas. Tas, kuris krenta.

karusele

Mano karta su įcentrinėm jėgom susipažino aukščiau pavaizduoto prietaiso pagalba. Pajautimas, kokiu kampu gali atsilošti, priklausomai nuo to, kaip greitai sukasi karuselė, atėjo empiriškai, su krauju burnoj Karoliniškių peizaže. Nemaniau, kad tą skonį prisiminsiu numirusiam naktiniam Namiure, po apdulkėjusiais teatro baldakimais. Skambant Sinatrai. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 22, 2017 Briuselyje, kultūra, Teatras

 

Žymos:

Apšerkšniję mūsų žiemos

plakatas

Kai užsisuko šitas bartiškas #MeToo šaršalas, tai prisiminiau, kad kai pačioj vasaros pabaigoj  žiūrėjau “Šerkšną“, tai galvojau, kad reikia gal parašyti, kad tai yra geras filmas. Net tiems, kurie, kartą lietuvišku autoriniu kinu nudegę, visada pro Skalviją eidami pučia. Mediniai dialogai man, žinoma, rėžia ausį, o lašantys kranai ir arkliai rūke  generuoja svetimos gėdos jausmą, ir vis tik – “Šerkšnas“ yra labai pažiūrimas filmas (išsėdėjo pernelyg nedūsaudamos ir dvi šalia pasodintos trylikametės).

Didžiausia gi Barto “Šerkšno“ vertė, kad kalba apie šalia mūsų esantį karą, taip, kaip  apie jį šiandien reikia kalbėti. Be  herojiško scenarijaus, be įspūdingų mūšių scenų ir vaizdo efektų – buitiškai ir banaliai, nes kaip kitai perteiksi žinią, kad karas yra beveik čia ir visiškai dabar, ir jis žiauriai skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų realybės: papildomų gyvybių nėra, smalsumas baudžiamas dažnai, o atsipalaidavimas ir nežinojimas, ko nori – anksčiau ar vėliau, bet visada. Gyvenimas nėra sąžiningas, o pulia (kulka) – dura (durna) – nesirenka aukos pagal jokius kriterijus. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 15, 2017 gyvenimas, Kinas, kultūra

 

Žymos:

#beskambučio

bty

Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek,  pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Read the rest of this entry »

 
 

Muziejus su baseinu ir Harlemas ne tas…

voorlinden (2).jpg

Po to, kai patyrei Hagos kosmosą, pavalgei silkės kaprizingų skulptūrų kompanijoje, atmynei kokius aštuonis kilometrus – gerai yra akimis įsiremti į Iglu: instaliacija vadinasi “Last summer“. Kai bobbų vasara visom prasmėm – Abba yra pats tas: Read the rest of this entry »

 

Kaprizingos skulptūros prie jūros

Jei dabar nepargrįšit vienu postu atgal (Haga kaip olandiškas kosmosas ) tai liksit nesupratę, kaip galima taip susiparint išgirdus XVII a. moteriškės istoriją, kad šoktum ant dviračio ir varytum, kur akys veda. Pargrįžkit, tikrai verta – ten yra tooookia  ©Rūta Č nuotrauka, kad Sutkus su Sartru ir visa Beauvoir verkia kamputyje.

Akys mus nuvedė prie jūros, į Scheveningeną – ten maždaug tokioj lokacijoj kaip sudegusi Palangos “Vaidilutė“ (kopoj prie jūros) įpaišytas gal vienintelis Olandijoj modernios skulptūros muziejus, taip ir vadinasi: Beelden an Zee / Skulptūros prie Jūros. Read the rest of this entry »

 
 
%d bloggers like this: