RSS

UMM kaip būdas pažinti Sintrą

Čia gal reikėtų kiek bendresnio paaiškinimo kodėl šitos trys portugališkos vasario dienos man atrodo šierintinos kaip neblogas lifehackas. Jei turit mamą-tėtį ar kokį kitą tolimai artimą giminaitį, kurį ištikinėja gan ypatingas gimtadienis – kvieskit intymion kelionėn. Idealu – dviese, kad nereiktų dalinti dėmesio, būtumėt tiesiog viena(s) su kitu/a.

Nu dar ir su Francisco, žinoma, vintažinio portugališko džipo UMM savininku. Atradom jį per tą patį With locals, Jeep Private Tour of Sintra. Mat žinojom, kad iš pustrečios dienos Lisabonoje vieną norėtume pavažinėti aplink po pasakų – kaip iš varvančio smėlio lietas, mačiau paveiksliukuose – pilis, ir vandenynas visada visada yra bonusas. Francisco nuotrauką jau matėte praeitam įraše, o UMM anfas ir su mumis kaip bonusu profiliu yra čia (aj, dar vėl Francisco pridėjau, negaila, jei tingit spausti nuorodą):

Read the rest of this entry »
Reklama
 

Per azulejos į saudade: Lisabonos istorijos

 

… saudade was the feeling of fury at having to hear the words too late pronounced to calmly…


 John Berger, Here is where we meet. A story of crossing paths

 

man tokia saudadiškiausia fotkė. yra iš Fronteiros markizų rūmų.

Mano likimo žmonėms – tiems, kam klasika yra rovusi stogą – Portugalija yra kažkoks Gaidžių Uostas. Luzitanija jau kas kita – žaidimų vieta ir šiaip pagal Bacho sūnų pavadinta. Duria Luzitanų diedukas į mus pirštu nuo sienos iš lėkštės anglių sandėlyje perdarytam į Fado klubą, toks biški “ты записался добровольцем?“ prototipas:

Read the rest of this entry »
 
2 Komentaras

Publikavo kovo 7, 2019 kelionės, Portugalija

 

Regimybės frontonas

Vykintas Vaitkevičius, žygkelių vedlys, didžiojo ornamento medžiotojas.

Kad vasario 16 turi būti vėliavinga, tą kažkaip per gyvenimą būni pajutus, bet kad būtent šiais metais būtent tą dieną turi būti su Vykintu Minaičiuose – tai čia kažkokia miškobroliška apvaizda suveikė, prirodydama man iki tol negirdėtą Vykintą su nuoširdžiai entuziastinga Partizanų Lietuva  ir jos bendruomene.

Read the rest of this entry »
 
2 Komentaras

Publikavo vasario 20, 2019 Lietuvoj

 

Venecijos aidai Marcinkonyse

nu_pelke_kuratoric5b3-c5a1okis

Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja  tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):

Read the rest of this entry »
 

Vilniaus metafizika. In Memoriam Eimuntui Nekrošiui.

Vargiai jau būčiau grįžinėjusi užpraeitan savaitgalin, kad ir kokio kultūriškai intensyvaus jo būta. Procesą, kaip galėjau, aprašiau, Urbaitį su vieversėliu iš užmaršties ištraukiau, Dūšeles, Vilniaus lapus ir Kosmosą punktyriškai nužymėjau, būtų taip ir likę. 

Bet čia netikėtai ir labai liūdnai numirė Nekrošius, ir ex-posteriori tapo aišku, kad tas Vilniaus lapų epizodas, kuriame kai kas bandėm išgirsti RoRa ir AntanoA kartos balsą, Maestro buvo Amžinybės prieangis. Per RoRa ir FB loską pavyko man – geriau vėliau prieš pat niekada – atsidurti šalia Nekrošiaus kalbos ženklo atstumu: 


Ar kam dar neaišku, kad visai neliapsuslingviškai kalbos ženklas falšstartavo į atminties ženklą? Pajūry visi šiek tiek parapsichologai, ne tik mano dėdė.
Read the rest of this entry »
 

Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis

bty

Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo lapkričio 20, 2018 kultūra, Lietuvoj, Muzika, Teatras

 

Sicilija3: diedukai Brode ir sirocco į veidą

Po lengvo  persisotinimo sicilišku baroku  beigi kiaurai peršlapimo nelegalų rezervate Scicli pasirinkom ir todėl, kad niekaip negalėjom ištarti, ir todėl, kad gūglas jį apibūdino kaip kompaktiškiausią ir sunkiausiai privažiuojamą siciliško baroko perlą – o man jau buvo kilęs noras pavaryti siauresniais serpantinais ir rimtesnėm bekelėm (grįžinėdama tamsoj su besiblaškančiu GPSu jau ne taip labai džiaugiausi savo pasirinkimu).

Bet besileidžiančios saulės ir besižiebiančių gatvės žibintų Sciclis buvo nuostabus:

Scicli-panorama (1)

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo lapkričio 3, 2018 Sicilija

 
 
%d bloggers like this: