RSS

Apie futbolą. Nes nu kaip išvengt.

Iš tikro tai šito WC (pun intended) 2018 briedo išvengt man beveik pavyko – nu nusipirkau degalinėj belgų Raudonųjų Velnių maikę, kai tik radau be čempionato logotipo, ir pusfinalyje beveik sirgau, nes patekau į vakarėlį su ekranu ir į jį žiūrinčiais, ir kovoj dėl bronzos nuoširdžiai palaikiau. Bet labiau išgarsėjau kaip brutaliai nutraukusi bendrą euforiją bendradarbiams susirinkus kartu žiūrėti pirmųjų rungtynių.  Jau nuo tada vaikštau su mintim, kad kažkaip gal reikėtų pasiaiškinti, o čia va ir Babčenkos postas tobulas po ranka pasitaikė ir baisu man pasidarė, kad niekas be manęs jo angliškai neišguldys. Tai pusę ir išverčiau – daugiau ir laiko neturėjau, ir verst pabodo, ir kas gi tokio ilgumo postus išvis skaitys.

bloody-russia-wc-M17

Dėl tvarkos vertimą padėjau į savo angliškai kalbantį blogą, kurį užmečiau dar seniau, nei šitą. Nu reiks kažką kažkaip atgaivinti, o jei ir jūs bendradarbiams esat pasakę, kad norėtumėt, jog šitas čempionatas būtų dizasteris, o į sutrikusį klausimą, kodėl taip manot, atrėžėt, kad dėl to, jog tai yra Miunchenas 1936-aisiais ir apsisukę nuėjot savo transporto priemonių link – tai va jums zagotovkė. Teks aplankyt mano kitą tinklalapį , spauskit nuorodą:

Why WC2018 is like Munich1936

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 18, 2018 etc., politika

 

Apie kūną ir sielą

Apie kūną ir sielą

Ildikó Enyedi filmas Apie Kūną ir Sielą mane pagavo kaip įrodymas, kad niekas pasauly neatsitinka be priežasties. Kai lingavau mašinoje per Sevilijos katedros stogus primenantį Compensos parkingo kuprotą peizažą, po pirmo veiksmo išėjusi iš itin prasto Paryžiaus Katedros Kupriaus – šalia pasodinta Nr.3 gavo užduotį spaudyti telefoną, kad surastų, ką galima Vilniuje neplanuotai nuveikti 8 val. vakaro.

Pasirinkimų buvo nedaug, tai mikliai paėmėm kursą į Pasaką, ir todėl, kad Pasaka dar niekad nėra nuvylusi, ir todėl kad anonsavo vengrišką filmą apie netipišką meilę skerdykloje.

aprasymas

Aš vengriško filmo dar turbūt niekad nebuvau mačiusi – Aštunkojai iš ten Kažkurio aukšto tai juk čekiškas man rodos. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo sausio 8, 2018 Kinas, kultūra

 

Trigubas bučkis

Sveikinimų lavina nugarmėjo, žmonės atgal į ofisus – bet bučiuotis tris kartus į skirtingus žandus (ne ta prasme, kad būtybės trižandės, bet kad pakaitom į vieną, į kitą ir vėl į tą vieną, kuris jau pasidaro kitas ) – galima iki Trijų Karalių.

Aš su sveikinimais nesuspėju – ir nelabai stengiuosi, dėl ko kartais jaučiuosi nejaukiai, ypač kai pagalvoju apie žmones, kurie mane pasveikinti prisiminė. Tai šįmet jaučiuos radusi labai elegantišką išeitį, ačiū  Ievutei už nerealiai įskaitytą tekstą kurį pridengiau Kotrynos Žukauskaitės elniu. (Ievutė atrodė irgi labai gražiai, bet video sveikinimą man siuntė guldamasi miegoti, nelabai apsirengusi, tai kam čia tų pašalinių minčių).

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo sausio 5, 2018 gyvenimas, Lietuvoj

 

Naujasis cirkas: Septyni Pirštai

Tada buvo ruduo ir į teatrą ėjom pėsčiom – nes gi visai šalia, nors jei ne Audronis nebūtume užmatę, kad Briuselyje gastroliuoja Kanados naujojo cirko trupė 7 doigts de la main – 7 fingers – Septynpirščiai. Nieko apie juos nežinojom, nu kad ten kažkelinta karta po Cirque du Soleil (į kurį, anot Audronio, vaikščiot nebe lygis), bet ką tas reiškia… Spektaklis vadinosi Reversible – pas mus Belgijoj taip vadina striukes, kurias gali ir viena puse nešioti, ir kita, išvertus. Kanados septynpirščiai į šitą reikalą žiūri subtiliau:

reversible_atspindys

Jau arčiau tikslo, Wolubilio fojė susivokėm patekusios į gan makabrišką labai pagyvenusio amžiaus porų srautą. Krūptelėjau išgirdus už nugaros švokščiantį Artificial Inteligence balsą – atsisukau pažiūrėti, o ten diedukui per kaklą vamzdelis kažkoks išvestas. Viso šito gal ir nepasakočiau, bet paskui supratau, kad publika tobulai tiko Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 5, 2017 kultūra, Teatras

 

Belgiško kino keturios priebalsės

van emblt

Amelie Van Elmbt – belgams keturios priebalsės iš eilės normali pavardė, o jei belgas nesi, pabandyk ją ištarti, ar atsiminti. Dar primetam, kad belgiškuos filmuos kalba olandiškai arba prancūziškai – vat jums ir du beveik neperlipami barjerai susipažinti su jaunuoju Belgijos kinu – nu čia dar be to, kad visose šalyse jaunąjį kiną rodo kai kas ir kai kur, be ypatingesnio nuspėjamumo ir reguliarumo.

O bet kai Belgijoj gyveni ir savaitgalį atsiverti cinenews.be išsirinkti filmą, kurį su vaikais pažiūrėtumėt, tai gali atsitiktinai užlipti ant puikaus svetimo sekreto – tie saldainių popieriukai ir gėlytės po stiklo šuke, užberti žemėmis po pirmo aukšto balkonu – paskui tik sugūglini, kad 31-erių metų režisierė dar 2013 metais buvo vadinama belgiška sensacija, kai atsiiminėjo prizą iš Scorsezės rankų.   Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 27, 2017 etc., Kinas, kultūra

 

Naujasis cirkas. Tas, kuris krenta.

karusele

Mano karta su įcentrinėm jėgom susipažino aukščiau pavaizduoto prietaiso pagalba. Pajautimas, kokiu kampu gali atsilošti, priklausomai nuo to, kaip greitai sukasi karuselė, atėjo empiriškai, su krauju burnoj Karoliniškių peizaže. Nemaniau, kad tą skonį prisiminsiu numirusiam naktiniam Namiure, po apdulkėjusiais teatro baldakimais. Skambant Sinatrai. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 22, 2017 Briuselyje, kultūra, Teatras

 

Žymos:

Apšerkšniję mūsų žiemos

plakatas

Kai užsisuko šitas bartiškas #MeToo šaršalas, tai prisiminiau, kad kai pačioj vasaros pabaigoj  žiūrėjau “Šerkšną“, tai galvojau, kad reikia gal parašyti, kad tai yra geras filmas. Net tiems, kurie, kartą lietuvišku autoriniu kinu nudegę, visada pro Skalviją eidami pučia. Mediniai dialogai man, žinoma, rėžia ausį, o lašantys kranai ir arkliai rūke  generuoja svetimos gėdos jausmą, ir vis tik – “Šerkšnas“ yra labai pažiūrimas filmas (išsėdėjo pernelyg nedūsaudamos ir dvi šalia pasodintos trylikametės).

Didžiausia gi Barto “Šerkšno“ vertė, kad kalba apie šalia mūsų esantį karą, taip, kaip  apie jį šiandien reikia kalbėti. Be  herojiško scenarijaus, be įspūdingų mūšių scenų ir vaizdo efektų – buitiškai ir banaliai, nes kaip kitai perteiksi žinią, kad karas yra beveik čia ir visiškai dabar, ir jis žiauriai skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų realybės: papildomų gyvybių nėra, smalsumas baudžiamas dažnai, o atsipalaidavimas ir nežinojimas, ko nori – anksčiau ar vėliau, bet visada. Gyvenimas nėra sąžiningas, o pulia (kulka) – dura (durna) – nesirenka aukos pagal jokius kriterijus. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 15, 2017 gyvenimas, Kinas, kultūra

 

Žymos:

 
%d bloggers like this: