RoterDamos (trise valtyje, neskaitant NDG katės)

Kai išgirdau apie amazoninio Bezoso užmačias pramušti skylę Roterdamo skyline’o kardiogramoj, kad galėtų išvesti į platesnius vandenius savo didžiausią pasaulyje jachtą – supratau, kaip laiku suplanavom savo tri-damišką išpuolį. Neaišku dar, ar pavyks Bezosui susitarti su savivaldybe, kad leistų jam praardyti nacionalinių paminklų registran įtrauktą olandų industrializmo ikoną` – bet aš dėl viso pikto turiu net meditacinį video jo fone:

Išpuolis išėjo tri-damiškas, nes ketvirtoji dama, išties tikroji išpuolio iniciatorė, paskutiniu momentu atsimetė dėl covidinių aplinkybių. Sausio mėnesį Olandija dar kybojo lockdowne, tai pagrindinis kelionės tikslas – Depot Boijmans -nuplaukė, sklandžiau nei Bezoso jachta.

Toliau skaityti “RoterDamos (trise valtyje, neskaitant NDG katės)“

Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija

Siurprizus mamoms esat darę? Prie durų gimtadieniui iš orouosto planavę atsirasti? Turbūt kad. O nieko neradę, nes mama, šaltos žiemos neapsikentusi, siurprizo nesitikėjusi, dieną prieš ištrūko į šiltesnius kraštus? Siurprizo fronte belieka labai netobulai fotkint Basanavičiaus turgelį ir siųsti su prierašu: su gimtadieniu. daugiau gėlių – mažiau sniego.

Nu bet nėr taip, kad alternatyvus planas neišsirutuliotų. Prisimeni, kad tėtis gi tai vietoj, ir gimtadienis jubiliejinis koronos prieš du metus nublukintas, keli kelionstulpiai tik iš ambicingo plano liko. Į tą pačią upę nebebrisi, tai klausi Vilniaus matricon jau nuo rudens pargrįžusio vaiko, kokia vieta keturis dvidešimtmečius su kaupu skaičiuojančiam seneliui galėtų suteikti džiaugsmo. Vaikas gal dėl to, kad veganėjantis, gal todėl, kad naudingų vasarinių pažinčių primezgusi, šauna va tokį:

Toliau skaityti “Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija“

Kalėdų mugė su bazilisko kruasanais

Yra tų mugių Vilniuje. Lofte titano auskarus nusipirkau – čia po to, kai Vingio kino teatre Bėgikę gaudydama iš reklamos sužinojau apie H dropą su jų panacėjinėm CBD kapsulėm. Variau ieškoti, patekau, kur dar nebuvau buvusi, faina mugė, ir vaibas, ir į pažįstamą net gali atsitrenkti.

Bet jei nori krūčiau, tai reikia eiti naktį, slidžiais kiemais tuo maršrutu, kur mus su Gintaru Steponavičiumi iš lietuviško darželio vesdavo žaisti į rusų darželį (nes jie turėjo aikštelę, o mes ne), kuris stovėjo ant, kaip tada nežinojom, senosios sinagogos griuvėsių. Ten yra, kaip niekur ant pastato neparašyta, Dragon Fist studio, o joje- žaibiška – Kalėdinė mugė. (FB per Don Kichoto pertrauką reikia skaityti ir garsėti staigiais sprendimais):

Toliau skaityti “Kalėdų mugė su bazilisko kruasanais“

Nicos maratonas ir kitos širdies nesutemos

a.s. šitas įrašas yra daugmaž privatus, vertingas tik trims šios istorijos herojėms ir siauram ratui žmonių mumis besidominčių. Slaptažodžiais dangstytis nesiėmiau, bet kas svetimas skaitysit, tai savo rizika.

Šita va nuotrauka nuo Saint-Paul-de-Vence baro terasos yra labiausiai apie mus tris, lapkričio nesezonu patraukusias savaitgaliui į Nicą, nes niekur arčiau kartu normaliai pabūt neišeina. Kas labiau mus pažįstat, galit paspėliot, kuris gėrimas yra kurios – man atrodo akivaizdu 🙂

Toliau skaityti “Nicos maratonas ir kitos širdies nesutemos“

Pirmi kartai -tikrosios meilės išbandymui

Ateina gi laikas, kai tų pirmų kartų jau kaip ir nebesitiki. Bet šiandien kai driokstelėjo – ištisi du . Kaip mano amžiui – tai tiesiog avalanšas.

Prasidėjo viskas šiandien 5:20 ryto, kai Vilniaus stoties rajone praradau epaspirtukinę nekaltybę. Nu kaip FB draugams nepasigirsi:

Toliau skaityti “Pirmi kartai -tikrosios meilės išbandymui“

Lietuvos Karžygio lenkiškas detektyvas

Pasakykit, prašau, kad nesu paskutinė savajame burbule sužinojusi, kad Karžygis – tai ne tik Maironio eilėraščių lyrinis herojus, bet ir aukščiausias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įsteigtas apdovanojimas.

Lietuvos partizanų vadų turėjom aštuonetą, o Karžygių – tik septynis*. Iš tų septynių daugiau žinojau apie du: šią vasarą daug galvojau ir netgi rašiau apie J. Lukšą-Daumantą, o nepriklausomai nuo sezono savo Dzūkijos nac.parke nuolat randam progų prisiminti J.Vitkų-Kazimieraitį. Per šias Vėlines atėjo metas uždegti žvakutę dar vienam Karžygiui: Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Teko planuot dienos žygį į Lenkiją.

Apie pianinu ypač Šubertą mėgdavusį skambinti knygių, reikalui esant nuginklavusį priešlėktuvinės apsaugos sandėlio sargybą, dukart su užduotim kirtusį sieną į Vakarus ir sugrįžusį tęsti darbų ten, kur buvo labiau reikalingas – jei norėsit, susirasite informacijos patys. Aš tik nuotrauką įmesiu – kokia kitokia būtų šiandienos Lietuva, jei tokie vyrai nebūtų kritę miškuose ketvirton dešimtin neįkopę ir nieko po savęs nepalikę:

Toliau skaityti “Lietuvos Karžygio lenkiškas detektyvas“

Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)

Amerikoniškai-šveicariškai-bohemiškas rytas iš nugaros žvelgiant į nenufotkintą Hotel Romance Puškin iškabą primena, kad esam tose vietose, iš kur lietuviškon abėcėlėn buvo įskiepyta Š su varnele. Prie ko čia Puškinas, Karlsbade, atrodo, niekad nebuvęs, aišku nepasidarė. Kita vertus, man taip pat neaišku, kodėl, gido Jrzio dievagojimusi sukarlovyvarėjusiam Karlsbade itin populiarus rusų mokslininkas Pavlovas. Tas pats, kur šunims seilėtekį skambučiu sukeldavo.

Galiausiai, nei Puškinas, nei Pavlovas čia nėra svarbūs. Svarbus yra Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio dienoraščio pėdsakais jo laikų Karlsbade, mūslaikiškai gi jau Karlovy Varuose atsidūrėme.

Toliau skaityti “Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)“

Juozo Lukšos Daumanto vestuvių Lokis

Prospero Merime Lokis kaip vestuvių dovana yra labai ypatinga (ypač jei nesi semiotikas ar Lukaszo Twarkowskio talento gerbėjas, bet jais tuomet dar nė nekvepėjo). Gauti Prospero Merime Lokį prancūziškai, išleistą Vokietijoje su Jonyno iliustracijomis nebeatsekamu tiražu – turi būti būsimas didvyriškiausias Lietuvos Žvalgas – Juozas Lukša Daumantas Skrajūnas irba jo šviesą iki dabar – daugiau nei septyniasdešimt metų sauganti mylimoji Nijolė Bražėnaitė.

Toliau skaityti “Juozo Lukšos Daumanto vestuvių Lokis“

Aršilo Gorkio negandų čiurikas: namų darbas Aistei Paulinai

Leisti pirmadienius Aistės Paulinos Dailės istorijos kursuose sumaniau tam, kad savo gyvenimo supratimo arsenalan įsimesčiau dar vieną veržliaraktį: esu tikra, kad egzistuoja Bendroji Pasaulio Tvarka ir jos reiškimąsi  gali aptikti  bet kokiame dalyke, kurį pasistengsi pažinti nuosekliau. Žinojau Aistę Pauliną kaip gerą nuoseklių pasakojimų konstruotoją, tai pasirašiau šiam reikalui ir labai džiaugiuosi. Besidžiaugdama dar ir jos Menas per prievartą papatreoninau, prašom ir jūs, tilpsim visi.

Papatreoninimas neatplaiduoja nuo namų darbo: rytojaus paskutinei pamokai turim pasiruošt – pakalbėt apie ką nors vieną, naujai pažintą ar šiaip įstrigusį. 

Toliau skaityti “Aršilo Gorkio negandų čiurikas: namų darbas Aistei Paulinai“

Apie Ireną. Šiandien kaip ir tada.

Šiandien Irenos nebėra. O visa kita – kai buvę. Karalieniškas šviesos laukas dabar kris iš viršaus. Mes liekam čia, kad plėstume jo perimetrą, stiprindami žmogiškumo raumenį su viltim priartėti prie etalono.

Prieš ketvertą metų, kai Vilniuje buvo pristatinėjama Aurimo Švedo ir Irenos Veisaitės pokalbių knyga “Gyvenimas turi būti skaidrus“ – būti ten negalėjau. Bet nebūti ten negalėjau irgi, tai įsipiršau laiško pavidalu, kurį mano tėtis – griaudamas griežtoką renginio protokolą, ėmė ir perskaitė. Naudojimasis padėtimi, kaipgi.

Toliau skaityti “Apie Ireną. Šiandien kaip ir tada.“
%d bloggers like this: