Aquas Livres – beveik Stiksas vamzdyje

So where do I see you next?

On the Aqueduct. The Aquas Livres aqueduct. It’s very long, fourteen kilometers I think.

Where it crosses the Alcantara valley. The arches are sixty metres high at that point. From there you can almost see America! I’ll be waiting for you by the sixteenth arch.

The sixteenth counting which way?

What do you think? From the Mae d’Agua. I’ll meet you there on Tuesday morning.

Not before?

We all have one day in the week that wishes us well.

Which was mine?

It was Tuesday. You will probably die on Tuesday.

John Berger, Here Is Where We Met Chapter one, page 43/237

Neatsimenu, ar buvau sakiusi, kad mus su mama Lisabonoje vedžiojo – labiau gal stumteldamas, kai nesugalvodavom, kur eiti – John Berger, su tuo savo knygos skyrium, kuris apie Lisaboną. Todėl natūraliai kelionę turėjom užbaigti ten pat, kur ir jis, išsiskirdamas su savo motina, kuri po to, kai numirė, nusprendė apsistoti Lisabonoje – čia jei nežinojote, kad numirę žmonės pasirenka vietą, kur būt. Aqua Libre akveduke – 14 km ilgio vamzdy-tunelyje kuriuo beveik dangumi (gal kokie 60 m virš žemės, nežinau, kaip koks aštuntas aukštas) – sostinėn atkeliaudavo vanduo. Vanduo akveduku tekėti nustojo visai neseniai, prasieiti juo mums neteko, o pažiūrėti į jo žiotis – ir miesto panoramon organiškai įsiterpiančią išorę – prašom:

UMM kaip būdas pažinti Sintrą

Čia gal reikėtų kiek bendresnio paaiškinimo kodėl šitos trys portugališkos vasario dienos man atrodo šierintinos kaip neblogas lifehackas. Jei turit mamą-tėtį ar kokį kitą tolimai artimą giminaitį, kurį ištikinėja gan ypatingas gimtadienis – kvieskit intymion kelionėn. Idealu – dviese, kad nereiktų dalinti dėmesio, būtumėt tiesiog viena(s) su kitu/a.

Nu dar ir su Francisco, žinoma, vintažinio portugališko džipo UMM savininku. Atradom jį per tą patį With locals, Jeep Private Tour of Sintra. Mat žinojom, kad iš pustrečios dienos Lisabonoje vieną norėtume pavažinėti aplink po pasakų – kaip iš varvančio smėlio lietas, mačiau paveiksliukuose – pilis, ir vandenynas visada visada yra bonusas. Francisco nuotrauką jau matėte praeitam įraše, o UMM anfas ir su mumis kaip bonusu profiliu yra čia (aj, dar vėl Francisco pridėjau, negaila, jei tingit spausti nuorodą):

Per azulejos į saudade: Lisabonos istorijos

 

… saudade was the feeling of fury at having to hear the words too late pronounced to calmly…


 John Berger, Here is where we meet. A story of crossing paths

 

man tokia saudadiškiausia fotkė. yra iš Fronteiros markizų rūmų.

Mano likimo žmonėms – tiems, kam klasika yra rovusi stogą – Portugalija yra kažkoks Gaidžių Uostas. Luzitanija jau kas kita – žaidimų vieta ir šiaip pagal Bacho sūnų pavadinta. Duria Luzitanų diedukas į mus pirštu nuo sienos iš lėkštės anglių sandėlyje perdarytam į Fado klubą, toks biški “ты записался добровольцем?“ prototipas:

Porto 3. Išlinkimai ir patarimų reziume

Naktis pakeičia vaizdą ir prasmę – sako šis nesuprantamas kelio ženklas, pasitinkantis kiekvieną einantį nuo Sao Bento stoties link katedros.Būtum Ilja Muromecas – galvą nusilaužtum, nežinodamas, kur pasukti.Aš jums užduotį palengvinsiu.

Porto 2. Patarimai.

Apie Porto grožius jau rašiau vakar. Tai šiandien bus patarimų, o ryt gal ir išlinkimų.

Geriausias patarimas, kurį gavau skrisdama į Porto, buvo apie Vodafone interneto planą – 10 GB trim dienom už 10 EUR. Tai pirmu taikymu orouoste Vodafono kioskan ir nusileidau, į savo dvikortelinį BQ aquaris (beveik patariu atsidaryti linką: nuo tada, kai įsigijau pirmąjį BQ, nėr man už jį geresnio ir gražesnio, o ir kas dar su europietiškais telefonais vaikštot ir džiaugiatės?) naują simą įsikišau ir tada jau galėjau žygio drauges stulbinti uberiu (taksi, kai reikia, tavo kišenėje) ir Receipt Ninja – visos pripažinom, kad gėris, kai nereikia stengtis prisiminti, kas už ką mokėjo ir kas kam kiek skolinga. Na ir tinklus biški paspaminau (G+-e net buvo kilęs įtarimas, kad aš Šalčiuvienė), vienam suaugusiam vaikui jo mamą Sao Bento stoty parodžiau.

Porto nerūpintys grožiai

Viltis yra motina tų, kurios skrenda į Portą tikėdamosi viduržemiškos saulės, nepaisant labai atvirkščių smartfouninių prognozių. Ir vis tik ji yra viena iš trijų dieviškųjų dorybių, ir kaip tokia yra įrašyta melsvon šv.Idelfonso (Alfonso turbūt?) bažnyčios majolikon. Ir kodėl buvau įtikėjusi, kad Portugalijoj visada iki skausmo mėlynai giedras dangus? Rayanairo lėktuvo sparnas, užlūžęs  iškelto vidurinio piršto poza davė aiškiai suprast, kad geltoni ploščiai, o ne saulės akiniai bus pagrindinis šios kelionės atributas.