Trumpos naktys švento Jono

Kai trūksta miego, smegenys ima graužti pačios save, anot Daily telegraph, tai tas z-z mano fitbito printscreene tubūt yra save graužiančių smegenų garsas. Bet tai ne kasdien gi naktys švento Jono, o be to, Izabelės fitbitas, jei būtų su nesugedusia batareika, rodytų išvis nepilną valandą.

Prieš naktį buvo popietė su kupoliavimu, burtais, vainikais (tarp mano nuotraukų įmaišyta ir iš Ramunės žemiau minimo albumo):

 

dig

dav

dig

dav

ir gintaro dulkėmis, sumaterializuojančiomis svajones į išsipildymo luitus. Bėrėm į aukurą, o kaipgi (už nuotrauką ačiū Aistei ):

 

Nacionalinės žuvėdros

Savaitgalius Briuselyje galima leisti spalvingai (žr.viršuj), o galima – kultūringai. Kai susigalvoji, kad laikas kultūringam tautiškam savaitgaliui, tai ryte nueini parašyti nacionalinį diktantą, o vakare – pažiūrėti OKT “Žuvėdros“, nes atvažiavo į Bozarą teisingu laiku, ne kaip gruzinai, kurių spektaklis buvo atidėtas dėl molenbekinių neramumų – kabo vis dar bilietai pas mane ant sienos, ketvirtas mėnuo kaip, gal kada sužinosiu, kaip sakartveliškai jaunystei skauda.

 

ESidarbinimas 2. Yra kuo matuotis.

Praeitame įraše aiškinau, kodėl Europos institucijose lengviausia įsidarbinti filologinio sukirpimo lietuviams. Dabar parodysiu, kaip įsitikinti, kad lietuviai čia dirba įr kitokius darbus, ir užima įvairaus svarbumo postus.

 

IV. Triple “C“. Cunamio kulminacija pas Nancy.

Artėdama prie kulminacijos primenu mane Briuselyje ištikusio kultūrinio cunamio eigą: išvakarėse katarsiškai raudojau Lietuvos atstovybėje, kitą rytą prisibloškiau Tomu Venclova su skrabalais Vertimų direktorate, po pietų iš labai arti apžiūrinėjau Landsbergį su Meku Bozare, ir iš ten vos spėjau pas Nancy, vakarieniaut su (tuo) pačiu Tomu Venclova. Sužinojęs, kad mes ką tik Meką matėme, papasakojo, kad Mekas jo (tam kartui) paskutiniąsias vestuves yra nufilmavęs, kur Brodskis pabroliu plaikstėsi, bet juosta, gaila, jau archyvuose – nors TV būtų nieko prieš ją susiskaitmeninti ir gal net kur nors viešiau pasidalinti, bet nėra gykas ir nežino kaip.

 

III cunamio epizodas. 170 metų ant scenos.

Po to, kai ryte suvartojau Venclovą su skrabalais ir priblokštai padirbau Europos labui, vakare cunamis mane nešė į Bozarą, tokį Briuselio ŠMC. Jonas Mekas (90 m.) ir Vytautas Landsbergis (be vienos dienos 81):  ne kasdien pamatysi 170 metų ant scenos, fluxiškus pokalbius varinėjančius. Aprėmino šitą kultūrogerontologinį (pačia cool‘iausia prasme) renginį du mano mokykliokai: Liutaurą tai labai gerai iš mokyklinių užkulisių prisimenu, kai tuose pačiuose montažuose skirtingus S.Nėries posmus deklamavom*.  Su Lolita užkulisiuos nesitrynėme, bet žinau, kad mokyklos timeline ji yra maždaug per vidurį tarp manęs su klasioku ir Grybauskaitės.

 

II cunamio epizodas. Lietuviškas ekstrymas.

Ta nevenclovos galva, tai įrodymas, kad aš tikrai buvau antroje eilėje ir kad nebus iš manęs karo korespondentės.

Yra Europos Komisijoje toks Vertimų generalinis direktoratas – trumpinasi DGT, tariasi maždaug kaip „džigitai“. Jų darbas yra versti ES teisės aktus į 24 ES kalbas. Direktoratas yra vienas didžiausių, ir kadangi ten tiek visokių, tai turi jie tradiciją: kai tik kokia šalis pirmininkauja, leidžia jai prisistatyti. Lietuviai metė ekstrymą: sudėjo valandą iš Jeilio specialiai parsiskraidinto profesoriaus emerito Tomo Venclovos su skrabalais.

 

I cunamio epizodas. Lietaus žemė.

Apsiskelbiau patekusi kultūrinio cunamio akin:  tai gal reikia truputį apipasakoti. Cunamio epizodai buvo trys. Ir kulminacija. Bandau chronologiškai.

Pirmasis, “Lietaus žemės“, epizodas  tai jau ir Delfyje buvo aprašytas, dėkui spec.ruporui “mano EP” ir tam faktui, kad atvežė Atvirą ratą Radvilė Morkūnaitė. Mūsu su Nr.3 net nuotraukos yra, ir šįkart aš, ačiū estetikos dievui, jau nebe stambiu planu. Taip ir buvo, kaip Delfis pasakoja:  spaudėm ašarą visi ten susėdę, man jau netoli buvo ir balsu pratrūkti, bet kadangi Nr.3 vis užduodavo klausimų, tipo „ar jis komunistas“? ir „kas yra marksas?“ – tai gerklėj stringančius kamuolius atkosėdavau.