Šviečiama Karalystė* – paskutiniai pasiruošimai Gruzijon. Skaitysiu gal gabalais po kokiu Svanetijos bokštu. Yra tam priežasčių – ir kelionei, ir Dirgėlos skaitymams. 20 ir vieneri metai kaip.
Kai tiek metų kaip, susiformuoja visokios paradigmos. Pvz. dalykų, dėl kurių ginčijamasi. Antai prieš kelionę klasiokas visada pareiškia, kad jis keliausiąs su tapatybės kortele. Ne tam už Šengeną kovojom. Aš gi visą laiką keliauju su viskuo: savo ir keturių vaikų. Pasais ir dviejų šalių ID. Iš principo, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios čiukčius muša du talonėlius**, bet dabar dar ir prisiklausius visokių tikrų istorijų apie žmones, neišskridusius su Ryanairu, nes neturėjo paso. O šiuo konkrečiu atveju nors ir ne Ryanas, bet juk joks net ne šengenas: “kur tau gruzinai vizą įkals, ant kortelės laminato?“ – teiravausi.
Nu ir ką: pirmiausia stovim begalinėj eilėj pereit į tranzito zoną Atatiurko podukros neįmanomo įsiminti vardo orouoste . (Dabar jau atsimenu, nes pasivikipedinau ir net reziume parašiau.) Gerai, kad tarp skrydžių penkios valandos. Turkai kažkokį štampą kaukšt – tiesiai ant bilieto. Dzin jiems, koks kieno kelionės dokumentas.
Kaip matyti iš paveikslėlio, į Sabinos Giokčen orouostą skrenda airbalticas, ir tokiomis vat latvėmis turkus vilioja. Bet mes skridom ant Pegaso. Kuris turi labai krūtų filmukų saugumo taisyklėms išdėstyti. Aš pažiūrėjau ir šitą (skrendant iš Briuselio) ir šitą (skrendant iš Stambulo). Abu iki galo.
Bet ką čia apie tuos turkus. Tikslas tai Gruzija. Vat mums ir Gruzijos pasų kontrolė. Įteikiu savo raudoną. Pareigūnas jį apžiūri. Jam ryškiai ne dzin. Pavarto. Ima trinti nagu. Pažiūri į mane. Vėl bando kažką atlupti pase. Kartoja tuos pačius veiksmus atsistojęs. Pasikviečia kolegą. Tas klausia, ar turiu kokį kitą dokumentą. Žinoma, turiu: tapatybės kortelę. Antrasis pareigūnas ją apžiūri ir man grąžina. Suprask, jei to paso nebūčiau kišus, stovėčiau jau anoj pusėj kordono, kur atsirėmęs į turėklą triumfuojančiai šypsos klasiokas. Aišku, kad ėjo ir praėjo su ta savo kortele, kita eile, kol aš dvidešimčiai minučių buvau užstabdžiusi procesą gretimais.
Pareigūnas su tuo mano pasu dar kažkur bėgiojo, bet galiausiai grįžo ir viską man atidavė. “Kame gi problema buvo?- teiraujuosi. “Nebuvo,- atsako.“
Užtat dabar aš savo pase turiu gruzinišką vizą: atžymą apie įvažiavimą į Gruzijos teritoriją:
(Pasirodo, vizos mums nė nereikia, o aš ten nesigilinau, ką man įkalė, man kad ir RIMI lipdukas, kad tik įleistų.)
O paskui prasivėrė durys ir mes įplaukėm į juodai apsirengusių žmonių jūrą – gal kokie keturi šimtai laukiančiųjų, o jų priekyje – Alikas***, laikydamas lentelę su klasioko vardu. Pasijutom norimi Tbilisyje ketvirtą valandą ryto. Praėjom nefotografuodami pro milicininką ant segvėjaus ir dušmanų gaujas. Sėdom į juodą seną Opel kadet, užtat su numeriu BOS 999, pralėkėm mėlynai žibantį kažkokį banką, antrankių formos (čia jei iš viršaus žiūrėt) stiklinę prokuratūrą ir Sakašvilio Nacionalistų partijos būstinės betoninius žiedus (o atrodo kaip iš kartono, lyg koks ant šono paverstas kinietiškas žibintas) . Jei kada nors kas nors Lietuvoj turės valios statyt gražius pastatus, tai tegul daro tai palei kelią iš oro uosto.
Penktą ryto atsidūrėm čia:
Tada dar nežinojom, kad matysim savo balkoną iš visur, iš kur matosi always’inis – bet tai koks gražus! – Sakašvilio tiltas. Bet čia jau išaušusios, antros, dienos istorijos. Kaip ir sieros pirtys. Jose rūkantys nuogi gruzinai. Pompidu vamzdžiai. Ir kanatkė ne kaip iš filmo Assa. Todėl, kad Tbilisyje – uždaros būdelės. Ir mes daugiau nei dvidešimt metų kaip.
Tbilisio kanatkė atrodo taip. Naktį. Iš to restorano Maidano aikštėj, kur sėdėdamas antram aukšte žvelgi tiesiai Vachtangui į akis.Tarp judviejų – tik upė.
Vachtangas (Gorgasalis) tai tas, kuris medžiodamas pašovė fazaną, kuris įkrito į karštus tada-dar-ne-Tbilisio sieros vandenis ir išvirė, Ir nusprendė Vachtangas įkurti ten miestą ir pavadinti jį Tpili-si, karštu šaltiniu lietuviškai. Restoranas veikia kiaurą parą, kas yra labai patogu mieste, iš kurio paprastai išskrendama ketvirtą nakties. Dar Alikas mums sakė, kad ten gerai. O po to ir dar kai kas sakė. Ir patys patyrėm.
P.S. atgal prie mūsų aviukų, tiksliau, kelionės dokumentų. Kai skridom atgal, nesklandumo apturėjo kortelės savininkas. Sabinos Dangirutės orouoste tranzito salėn praleidžiantys pareigūnams buvo vienodai, o bet Pegaso avialinijų mergina, preventyviai tikrinusi tingiai stojančius į įlaipinimo eilę, lietuviškos ID dokumentu nepalaikė. Mojavo mano pasu ir sakė, kad jai reikia vat tokio vat pačio įrodymo (kaip atžyma mano pase), kad K irgi paliko Tbilisį. Dar supainiojo Lietuvą su Latviją, visai susiparino, išsikvietė viršininką ir galiausiai turėjo viską grąžinti, dėkodama už supratimą.
* Petro Dirgėlos “Karalystė“ – Nobelio vertas Lietuvių istoriosofinis epas. Čia nuomonė to, kuriuo visad pasitikiu. Pagal modelį “ką diedukas padarys, viskas bus gerai“.
** O muša nepolitkorektiškame anekdote du talonėlius čiukčius todėl, kad turėtų atsarginį, jei vieną pamestų. O jei pamestų ir kitą, irgi ne bėda – čiukčius dar turi ir nuolatinį.
***Alikas tai ne koks mūsų pažįstamas, o taksistas pasiųstas Irinos, kurios butą nuomojomės, nes Irina naktimis po orouostus nelaksto žmonių pasitikinėt.
Posted with Blogsy
Namop2 
Skaitau, kaip visada išsižiojus – įdomu. Gero kelio ir vėjo, O.