RSS

Mcheta – Bakuriani. Karas, apie kurį negalvojau (Ge 5)

19 Geg

Iš kiekvieno pagal galimybes. O gal - kiekvienam pagal poreikius.

Kelionėse gerai yra trumpam pakliūt į svetingą vietinį glėbį. Mums pavyko. Velykų sutikt mus vežėsi. Nato ir Algis. Apie juodu išeitų ekranizuotina istorija, bet santykis mūsų buvo privatus, tai labai čia nieko neviešinsiu. Šiaip tik pasakysiu, kad Nato tėtis yra toks gruzinų maždaug Donatas Banionis, ir viešam youtube yra klipas, kur Nato su tėčiu kartu dainuoja, ir man patinka jų dabar klausyti ir šiurpstančia galvos oda jausti, kaip mums neįtikėtinai pasisekė, kad gyvenimo serendipitiškumas sumetė mus į vieną vietą – ir dar kokią! Sakartvelo!

Kelionės tikslas buvo Velykos (ortodoksiškos, todėl mums kaip ir antros šiais metais) Bakurianyje. Bet iki ten dar reikėjo nusigauti ir ne bet kaip, o pakeliui supažindinant mus su įvairiomis gruzinybėmis. Pavyzdžiui, išvažinėjom iš Tbilisio stabčiodami keliuose taškuose, nes reikėjo užsipirkti provizijų Velykų naktipiečiams.

Išvažiuodami apsipirkom - tokioj naminėj kulinarijoj.

Čia tokia naminė kulinarija. Matosi net kažkoks paršelis tabaka, nors nesu tikra, kad taip vadinasi.

20 km už Tbilisio yra tokia Mcheta, senoji gruzinų sostinė. Būtų gal likusi sostine iki šiol, jei vienas iš Vachtangų nebūtų sumedžiojęs  fazano, kuris pats gatavai išsivirė Tbilisio vandenyse. (Apie tą medžioklę užsimenu pirmojo gruziniško įrašo pabaigoje). Matyt kulinarinės optimizacijos sumetimais Vachtangas surašė testamentą, kuriuo įpareigojo savo  paveldėtoją Datčį perkelti sostinę ten, kur maistas pats pasigamina. Bet karūnavosi ir laidojosi gruzinų karaliai ir toliau Mchetoje, ir krikščionybė gruzinų ten ne tik prasidėjo, bet ir stipriausiai laikosi. Ir įrašyta Mcheta tarp seniausių nuolatinai gvenamų Europos miestų. Taip kad nelabai suprantu, kai ją apibūdina “nu tokie lietuviški Trakai”. Toli Trakams iki Mchetos. Ir ne tik todėl, kad sienos Mchetoj ne butaforinės:

Mchetos chimera.

Čia matosi kažkoks chimerinis gyvis. Bet atkreipiau dėmesį ir į jų bankinį liūtą. Labiausiai todėl, kad jis panašus į mano olandiškai-belgišką ING simbolį. Kažin, ar atsitiktinai? Kad olandams oranžinė spalva kraujyje, tai visiems žinoma, o bet gruzinams?

This slideshow requires JavaScript.

Tiek tos Mchetos. Kažkaip nepagalvojau, kad eisim į bažnyčią, tai neužsimečiau džemperio su kapišonu ir neprisisegiau klešnių (turiu tokias kelnes, kurios gali būti ilgos, o gali būti šortai) – todėl priešvelykinėj bažnytinėj grūstyje ir karalių antkapių mindyme labai sudalyvaut negalėjau. Žiūri ten budriai, kad nuogom kojom ir neuždengtom galvom ortodoksiško etiketo turistai negriautų. Nato man nupirko tokį beveik rožančių iš vynuogės medžio, skaitosi šventas. Sakė prie lovos pasikabint. Taip ir padariau.

Važiavom toliau. Kalbėjomės. Kodėl iki šiol nebuvau pagalvojus, kad esam šalyje, kuri per pastaruosius porą dešimtmečių pergyveno tris karus? Iš pasakojimų niekaip negalėjau sugaudyti, kada vienas epizodas baigėsi, o kitas prasidejo. Toks ištisinis, be atokvėpio, iš šalies pakurstomo pilietinio karo gumulas. Ypatingai įdomu palyginti anglišką ir rusišką Gruzijos pilietinio karo aprašymą vikipedijoje. (Rusiškai galima pasirinkti kairiąjame stulpelyje. Čia jei norit apsivemti).

Abchazijos pabėgėlių gyvenvietė.

Gyvenvietės iš Abchazijos išvytiems gruzinams priglausti.

Važiavom keliu, kurį rusų tankai buvo užblokavę, tokiu būdu atkirsdami Gruzijos rytus nuo vakarų ir vaikus su seneliais iš kalnų ir pajūrio į Tbilisį žmonės parsivežinėjo paromis,  kalnų takais. Daug kartėlio kalbant apie nemuštruotus gruzinų jaunuolius, ėjusius tėvynės ginti, kaip stovi. Ir galvas padėjusius. Ir rusų samdytus kareivius, atsitraukiant rašiusius ant sienų: “Gruzinai, mokykitės kariauti. Sugrįšim patikrinti.” Kai pagalvoji, kaip viskas čia pat – ir kaip niekad apie tai negalvojai.

Pravažiavome Chašurį. Čia tai jau tikrai Vikipedija, bent jau lietuviškasis įrašas šaukiasi redagavimo (alio, URM?) O tai kad Stalinisi ta geležinkelio stotis vadinosi, tai parašyta, o kad Antanas Vilkutaitis iš ten į Boržomį geležinkelį tiesė, tai susipraskit patys. Ir kad dabartiniais laikais Chašurį su Lietuva sieja aistringi vystomojo bendradarbiavimo ryšiai tai irgi iš internetų nesužinosi. Apie Vilkutaitį užsiminiau Boržomio įraše, nuotrauką dar ir čia pakartosiu. Bet apie tuos  darželius, kur vaikai Lietuvos himną dainuoja, tai gal kas arčiau su tuo reikalų susijęs nuorodomis pasidalintų?

Apie Vilkutaitį. Amerikos pirty nemini.

Apie Vilkutaitį. Amerikos pirty neminint.

Nesirausiu plaukų, kad Chašuryje nenusipirkau hamako – vistiek nebūčiau turėjusi kur dėti. Bet kad nenufotografavau to hamakų avalanšo – tai gaila. Dabar galiu tik nuorodą įdėti. Kažkoks mažiau atsipalaidavęs worldseekeris sugebėjo šiek tiek gausos užfiksuoti per autobuso langą.

Važiuodami keliu dar tęsėm apsipirkinėjimus. Mat visko kaip ir turėjom, bet trūko pagrindinio elemento: ėriuko. Be jo kaipgi pagaminsi velykinį ėrienos troškinį čiakapulį. Galvoj prasukinėjom įvairius variantus, įskaitant ir kelionėj į David Gareja papasakotą kaukaziško aviganio istoriją, Bet sprendimas pasirodė paprastesnis: piemenys stovi ant kelio ir pardavinėja savo produkciją. Nori – gyvą avį, jei nežinai, ką su gyva daryti – tai vietoj tau papjaus. Jei nenorėsi kailio lupti  pats, nulups ir išdoros vietoj. Bet jei yra reikalas prasisukti greičiau – kabo ant kelio paruošta skerdiena. Atpjaus ko ir kiek reikia, sukapos, kaip nori.

Zhenshcina, vsio budet normalno!

Ten po kairei tai visi viduriai į lajų suvynioti.

Gavom, žodžiu, ėriuką. Gal jau visai ir baroniukas buvo, nes burnoj tirpo ne taip, kaip Nato būtų norėjusi, Bet sukrovėm į puodą kaip kokiam youtube, išsitroškinom ir buvo be galo skanu.

This slideshow requires JavaScript.

Troškinimas, kaip suprantat, vyko jau pačiam Bakurianyje. Kad norėsit, pažiūrėsit foto albumą ir matysit, kaip ten žydėjo laukinės kriaušės pantos, iš kurių gaunasi gera čiačia, kaip smeigėm žvakutę į tokią a la panetonę, pyragą, vadinamą pascha. Ir raudonais kiaušiniais apdėjom. Ir vyno buvo – ir balto ir raudono, Algis, kaip save gerbiantis apgruzinėjęs lietuvis vyną geria savo: perka toną vynuogių ir daro ką reikia. Naktį sulakstėm į Bakurianio bažnyčią – nebespėjom į procesiją, kuri prieš vidurnaktį triskart bažnyčią apeina, bet įsispraudėm į pilnai užpildytą vidų, pastovėjom giedojimuose ir rečitatyviniuose skaitymuose, kol galva svaigti pradėjo, tada išėjom per šventorių, kuriame antkapis su olimpiniais žiedais. Vaikinukui čia, sakė Nato, vietiniam, kur žuvo per olimpiadą rogučių trasoj.*

Po to grįžom namo su mintim, kad kitą dieną valgysim chašą. Nes tai yra tradicinis pagirių valgis. Nes gruzinai tradiciškai Velykų naktipiečius pradeda valgyti sekmadienio paryčiais grįžę iš bažnyčios, gausiai užgerdami, o po to jiems reikia chašo. Tai tokia prėska karšta šaltiena – greičiau viralas, kuriame plaukioja korėtas karvės skrandis (kadangi korėtas, tai vadinamas rankšluosčiu) ir liesos nuvirę karvės karkos. Prėskumui pasireguliuoti gauni bliūdelį trinto česnako, jei nori, gali įsipilti dar ir acto. Negelbsti, tiesą sakant, nei viena, nei kita. Nors vyrai srėbė kaip ir su ūpu. Aš, galvojau, verčiau būčiau ėmus khinkalių. Galimybė tai buvo:

Geriau jau būtume valgę kchinkalius.

Nuotraukų albumas, apimantis šį kelionės etapą vartomas čia:

Mcheta-Bakuriani

*Pagūglinau tą vaikinuką – vach vach. Nodaras Kumaritašvilis. 21 metų rogutininkas Vankuverio olimpiadoje taip ir nespėjęs į startą, žuvo treniruotės metu. Treniruočių trąsa buvo iškart sutrumpinta – kuo nelabai džiaugėsi gyvi likę olimpiečiai. Nodaro palaikai parskraidinti į Bakuriani. Laidotuvėse dalyvavo pats Saakašvilis – su Gruzijos rinktinės kostiumu. Procesijoje žengė keturmetis kaimynas su žaisliniu šautuvu – kurį prašė Nodaro parvežti dovanų iš Kanados ir kuris buvo rastas velionio lagamine. Youtube makabriškoki laidotuvių vaizdai. Dar galima palandžioti po AtA Nadaro feisbuko profilį – pasigrožėti žieminio Bakurianio vaizdais. Makabriškai užsibaigti galima laidotuvių industrijos bloge. Bet geriau nereikia.

Advertisements
 
10 Komentaras

Publikavo on gegužės 19, 2013 Gruzija, kelionės

 

Žymos: , , , , ,

10 atsakymų į “Mcheta – Bakuriani. Karas, apie kurį negalvojau (Ge 5)

  1. Atgalinė nuoroda: Užteks | Namop2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: