Vilniaus metafizika. In Memoriam Eimuntui Nekrošiui.

Vargiai jau būčiau grįžinėjusi užpraeitan savaitgalin, kad ir kokio kultūriškai intensyvaus jo būta. Procesą, kaip galėjau, aprašiau, Urbaitį su vieversėliu iš užmaršties ištraukiau, Dūšeles, Vilniaus lapus ir Kosmosą punktyriškai nužymėjau, būtų taip ir likę. 

Bet čia netikėtai ir labai liūdnai numirė Nekrošius, ir ex-posteriori tapo aišku, kad tas Vilniaus lapų epizodas, kuriame kai kas bandėm išgirsti RoRa ir AntanoA kartos balsą, Maestro buvo Amžinybės prieangis. Per RoRa ir FB loską pavyko man – geriau vėliau prieš pat niekada – atsidurti šalia Nekrošiaus kalbos ženklo atstumu: 

Ar kam dar neaišku, kad visai neliapsuslingviškai kalbos ženklas falšstartavo į atminties ženklą? Pajūry visi šiek tiek parapsichologai, ne tik mano dėdė.

Reklama

 

Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis

Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.

 

Sevilija beveik feministiškai 2: su Anzelmutėm nejuokaujama

Apie vyrus garde užpakaliu į mišką jau viską pasakiau, dabar laikas trečiam įdomumui. Anzelmos salonui. 

Nors apie jį irgi beveik viską pasakiau, kas žodžiais apsakoma, ant karštųjų, feisbuke:

Dar ten ir video įdėjau, kuriame tamsoj matosi, kaip Anzelma šoka su raudonmegztiniu žmogum iš gatvės. Toks ten konceptas – priėję ten kaip ir žmonių iš gatvės, bet ohoho kokiu žmogum iš gatvės reikia būti, kad ten patektum.

 

Odesos triatlonas: trečia dalis O

Odesos opera buvo triatlono vinis – ir kelionės planavime, ir bandymuose avantiūron pritraukt daugiau rinktinės kompanijos ir šiaip galvojimuose, ko ten važiuojam. Sprendžiu, aišku, išimtinai pagal save, bet man, kaip iki tol apie Odesą tik iš nuogirdų žinojusiai, atrodė, kad įspūdį žmonėms Odesa daro trimis dalykais: anekdotais, faršmaku ir Operos pastatu.

 

Zemfiros marškinėliai

Būna, pagalvoji, kad nusipelnei gyventi geriau suskraidyt į koncertą. Jauties nelabai padoriai, nu bet jei tokiam amžiui ir tik pirmą kartą, ir jei įsivaizduoji, kad tas pats Arivederci nuskambės taip pat, kaip tada ir ten – ai, ką čia dabar aiškinsiuos. Nusipirkom bilietus į Zemfiros koncertą Vilniuje. Ir Airbaltico bilietus nusipirkom – kad pirmadienį, kovo 21,  11 val.ryte jau Vilniuj, o antradienį, kovo 22, 8-tą ryto jau vėl Zaventeme,  tiesiai į darbą. Puikus atrodė planas.

Bet antradienį, tuoj po 8 val ryto Briuselio Zaventemo orouostas atrodė taip:

O mes?

 

Plikledis

Čia ne baltas triušis iš Alisos stebuklų šalyje, čia Šarūno Saukos “Plikledis“. Nežiūrint formatų kataliojime pasimetusios iliustracijos kokybės, jis puikiai reziumuoja man iš dangaus nukritusį sausio savaitgalį Vilniuje. Dvi dienos ir: Mamonovas – check, pusryčiai Town (pirmąkart) – check, Uberis (pirmąkart) – check,   1975 m. Linkolnas su vairuotoja (pirmąkart) – check, Sauka NDG – check, Pinavija su Napoleonu (must) – check, Theaomai su Karamazovais (pirmąkart) ir House of Puglu (pirmąkart)  – check, check, pusryčiai Stebukluose 8 val.ryto  (must) – check, būti šaukiamai orouoste per garsiakalbį – check.

Vienintelis, ko jaučiuosi nepadariusi – ir vėl nepažiūrėjau Gabrielės Urbonaitės Plaukikės Vilniaus oro uosto kino salėje. Ttikiuosi, trumpametražius lietuviškus filmus ten rodys ir rodys, kada nors specialiai anksčiau atvažiuosiu.

 

II cunamio epizodas. Lietuviškas ekstrymas.

Ta nevenclovos galva, tai įrodymas, kad aš tikrai buvau antroje eilėje ir kad nebus iš manęs karo korespondentės.

Yra Europos Komisijoje toks Vertimų generalinis direktoratas – trumpinasi DGT, tariasi maždaug kaip „džigitai“. Jų darbas yra versti ES teisės aktus į 24 ES kalbas. Direktoratas yra vienas didžiausių, ir kadangi ten tiek visokių, tai turi jie tradiciją: kai tik kokia šalis pirmininkauja, leidžia jai prisistatyti. Lietuviai metė ekstrymą: sudėjo valandą iš Jeilio specialiai parsiskraidinto profesoriaus emerito Tomo Venclovos su skrabalais.