RSS

Autorių archyvai: galibuti

Vilniaus metafizika. In Memoriam Eimuntui Nekrošiui.

Vargiai jau būčiau grįžinėjusi užpraeitan savaitgalin, kad ir kokio kultūriškai intensyvaus jo būta. Procesą, kaip galėjau, aprašiau, Urbaitį su vieversėliu iš užmaršties ištraukiau, Dūšeles, Vilniaus lapus ir Kosmosą punktyriškai nužymėjau, būtų taip ir likę. 

Bet čia netikėtai ir labai liūdnai numirė Nekrošius, ir ex-posteriori tapo aišku, kad tas Vilniaus lapų epizodas, kuriame kai kas bandėm išgirsti RoRa ir AntanoA kartos balsą, Maestro buvo Amžinybės prieangis. Per RoRa ir FB loską pavyko man – geriau vėliau prieš pat niekada – atsidurti šalia Nekrošiaus kalbos ženklo atstumu: 


Ar kam dar neaišku, kad visai neliapsuslingviškai kalbos ženklas falšstartavo į atminties ženklą? Pajūry visi šiek tiek parapsichologai, ne tik mano dėdė.
Read the rest of this entry »
Reklama
 

Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis

bty

Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo lapkričio 20, 2018 kultūra, Lietuvoj, Muzika, Teatras

 

Sicilija3: diedukai Brode ir sirocco į veidą

Po lengvo  persisotinimo sicilišku baroku  beigi kiaurai peršlapimo nelegalų rezervate Scicli pasirinkom ir todėl, kad niekaip negalėjom ištarti, ir todėl, kad gūglas jį apibūdino kaip kompaktiškiausią ir sunkiausiai privažiuojamą siciliško baroko perlą – o man jau buvo kilęs noras pavaryti siauresniais serpantinais ir rimtesnėm bekelėm (grįžinėdama tamsoj su besiblaškančiu GPSu jau ne taip labai džiaugiausi savo pasirinkimu).

Bet besileidžiančios saulės ir besižiebiančių gatvės žibintų Sciclis buvo nuostabus:

Scicli-panorama (1)

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo lapkričio 3, 2018 Sicilija

 

Sicilija dar. Rezervatas nelegalams.

Siciliška barokinė kultūra perliniais Sirakūzų ir Noto pavidalais ištiko mus taip intensyviai, kad kitą dieną puolėm ieškoti natūralesnių alternatyvų. Rezervatas Cavagrande del Cassibile ėjo trečiu numeriu gūglo atsakymuose į klausimą “ką daryti netoli Noto“ ir tarpeklio prarajon suvarvintų krištolinių ežerėlių nuotraukos viliojo kaip tobula atasvara viduramžių meistrams.

riserva-naturale-cavagrande-del-cassibile-221315

Fotkė iš internetų, nes konkrečiai ten nepatekome, šiandien tik supratau, dėl ko, tuoj paaiškinsiu.

Read the rest of this entry »

 
2 Komentaras

Publikavo lapkričio 3, 2018 etc., Sicilija

 

Sicilija. Sirocco barokas. Sirakūzai ir Noto.

“Ar gali priminti, dėl ko mes būtent čia važiavome?“ – klausiau Rūtos pakirdusi rytą Note, Sicilijos baroko perle, apie kurį prieš užmigdama ničnieko nežinojau.  “Nugi  Netflixas, Chef’s Table, diedukas* iš Cafe Sicilia Noto Vittorio Emanuele prospekte – atvažiavom nenumirti neparagavusios jo kanolių ir granitos su briošu.“

Nu tai dabar jau mirti, kai ateis laikas, galėsime. Granitos nufotkint nespėjome, bet  žymusis kanolis, rikotos ledai su pistacijomis, casatina ir  biancomangiare di mandorla (migdolinis-valgyk-baltai) – iš to raundo kurį jau gebėjome fiksuoti:

 

Paaiškinimą užskaitau, bet vistiek ruošimasis šiai kelionei nebuvo toks visai jau nepanašus į pasakėčią apie pirklius, kurie pabaliavojimui susitarė atsinešt po litrą vyno Read the rest of this entry »

 
3 Komentaras

Publikavo spalio 31, 2018 Sicilija

 

Lietuva Venecijoj yra pelkė ir tai yra cool

Venecija, kaip žinia, yra žuvis, ir jos uodegoj yra toks kakutis, San Pietro di Castello salelė, kurią venecijiečiai, sakoma, laiko tik sau. Turistai, jie tegul aplink Šv.Morkų grūdasi.

venicemap7

Kai ieškojau internetuose kokio minimalistiškesnio Venecijos-žuvies vaizdo, kad tas San Pietro žemčiūgėlis aiškiau matytųsi, tai užtikau tokį vat pasakojimą apie visą Castello rajoną – būt buvę gal nieko paskaityti prieš tą San Pietro užskvotinant, bet geriau vėliau, negu niekad, ir nuotraukos, ten, žinoma nepalyginti puikesnės negu mano, bet niekas čia ir nekonkuruoja. Aš tai čia rašau tik tam, kad nepamirštume, kad mes tame San Pietro Read the rest of this entry »

 

Apie futbolą. Nes nu kaip išvengt.

Iš tikro tai šito WC (pun intended) 2018 briedo išvengt man beveik pavyko – nu nusipirkau degalinėj belgų Raudonųjų Velnių maikę, kai tik radau be čempionato logotipo, ir pusfinalyje beveik sirgau, nes patekau į vakarėlį su ekranu ir į jį žiūrinčiais, ir kovoj dėl bronzos nuoširdžiai palaikiau. Bet labiau išgarsėjau kaip brutaliai nutraukusi bendrą euforiją bendradarbiams susirinkus kartu žiūrėti pirmųjų rungtynių.  Jau nuo tada vaikštau su mintim, kad kažkaip gal reikėtų pasiaiškinti, o čia va ir Babčenkos postas tobulas po ranka pasitaikė ir baisu man pasidarė, kad niekas be manęs jo angliškai neišguldys. Tai pusę ir išverčiau – daugiau ir laiko neturėjau, ir verst pabodo, ir kas gi tokio ilgumo postus išvis skaitys.

bloody-russia-wc-M17

Dėl tvarkos vertimą padėjau į savo angliškai kalbantį blogą, kurį užmečiau dar seniau, nei šitą. Nu reiks kažką kažkaip atgaivinti, o jei ir jūs bendradarbiams esat pasakę, kad norėtumėt, jog šitas čempionatas būtų dizasteris, o į sutrikusį klausimą, kodėl taip manot, atrėžėt, kad dėl to, jog tai yra Miunchenas 1936-aisiais ir apsisukę nuėjot savo transporto priemonių link – tai va jums zagotovkė. Teks aplankyt mano kitą tinklalapį , spauskit nuorodą:

Why WC2018 is like Munich1936

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 18, 2018 etc., politika

 
 
%d bloggers like this: