RSS

Autorių archyvai: galibuti

Aquas Livres – beveik Stiksas vamzdyje

So where do I see you next?

On the Aqueduct. The Aquas Livres aqueduct. It’s very long, fourteen kilometers I think.

Where it crosses the Alcantara valley. The arches are sixty metres high at that point. From there you can almost see America! I’ll be waiting for you by the sixteenth arch.

The sixteenth counting which way?

What do you think? From the Mae d’Agua. I’ll meet you there on Tuesday morning.

Not before?

We all have one day in the week that wishes us well.

Which was mine?

It was Tuesday. You will probably die on Tuesday.

John Berger, Here Is Where We Met Chapter one, page 43/237



Neatsimenu, ar buvau sakiusi, kad mus su mama Lisabonoje vedžiojo – labiau gal stumteldamas, kai nesugalvodavom, kur eiti – John Berger, su tuo savo knygos skyrium, kuris apie Lisaboną. Todėl natūraliai kelionę turėjom užbaigti ten pat, kur ir jis, išsiskirdamas su savo motina, kuri po to, kai numirė, nusprendė apsistoti Lisabonoje – čia jei nežinojote, kad numirę žmonės pasirenka vietą, kur būt. Aqua Libre akveduke – 14 km ilgio vamzdy-tunelyje kuriuo beveik dangumi (gal kokie 60 m virš žemės, nežinau, kaip koks aštuntas aukštas) – sostinėn atkeliaudavo vanduo. Vanduo akveduku tekėti nustojo visai neseniai, prasieiti juo mums neteko, o pažiūrėti į jo žiotis – ir miesto panoramon organiškai įsiterpiančią išorę – prašom:


Read the rest of this entry »
 
Komentarų: 1

Publikavo balandžio 20, 2019 kelionės, Portugalija

 

UMM kaip būdas pažinti Sintrą

Čia gal reikėtų kiek bendresnio paaiškinimo kodėl šitos trys portugališkos vasario dienos man atrodo šierintinos kaip neblogas lifehackas. Jei turit mamą-tėtį ar kokį kitą tolimai artimą giminaitį, kurį ištikinėja gan ypatingas gimtadienis – kvieskit intymion kelionėn. Idealu – dviese, kad nereiktų dalinti dėmesio, būtumėt tiesiog viena(s) su kitu/a.

Nu dar ir su Francisco, žinoma, vintažinio portugališko džipo UMM savininku. Atradom jį per tą patį With locals, Jeep Private Tour of Sintra. Mat žinojom, kad iš pustrečios dienos Lisabonoje vieną norėtume pavažinėti aplink po pasakų – kaip iš varvančio smėlio lietas, mačiau paveiksliukuose – pilis, ir vandenynas visada visada yra bonusas. Francisco nuotrauką jau matėte praeitam įraše, o UMM anfas ir su mumis kaip bonusu profiliu yra čia (aj, dar vėl Francisco pridėjau, negaila, jei tingit spausti nuorodą):

Read the rest of this entry »
 

Per azulejos į saudade: Lisabonos istorijos

 

… saudade was the feeling of fury at having to hear the words too late pronounced to calmly…


 John Berger, Here is where we meet. A story of crossing paths

 

man tokia saudadiškiausia fotkė. yra iš Fronteiros markizų rūmų.

Mano likimo žmonėms – tiems, kam klasika yra rovusi stogą – Portugalija yra kažkoks Gaidžių Uostas. Luzitanija jau kas kita – žaidimų vieta ir šiaip pagal Bacho sūnų pavadinta. Duria Luzitanų diedukas į mus pirštu nuo sienos iš lėkštės anglių sandėlyje perdarytam į Fado klubą, toks biški “ты записался добровольцем?“ prototipas:

Read the rest of this entry »
 
2 Komentaras

Publikavo kovo 7, 2019 kelionės, Portugalija

 

Regimybės frontonas

Vykintas Vaitkevičius, žygkelių vedlys, didžiojo ornamento medžiotojas.

Kad vasario 16 turi būti vėliavinga, tą kažkaip per gyvenimą būni pajutus, bet kad būtent šiais metais būtent tą dieną turi būti su Vykintu Minaičiuose – tai čia kažkokia miškobroliška apvaizda suveikė, prirodydama man iki tol negirdėtą Vykintą su nuoširdžiai entuziastinga Partizanų Lietuva  ir jos bendruomene.

Read the rest of this entry »
 
2 Komentaras

Publikavo vasario 20, 2019 Lietuvoj

 

Venecijos aidai Marcinkonyse

nu_pelke_kuratoric5b3-c5a1okis

Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja  tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):

Read the rest of this entry »
 

Vilniaus metafizika. In Memoriam Eimuntui Nekrošiui.

Vargiai jau būčiau grįžinėjusi užpraeitan savaitgalin, kad ir kokio kultūriškai intensyvaus jo būta. Procesą, kaip galėjau, aprašiau, Urbaitį su vieversėliu iš užmaršties ištraukiau, Dūšeles, Vilniaus lapus ir Kosmosą punktyriškai nužymėjau, būtų taip ir likę. 

Bet čia netikėtai ir labai liūdnai numirė Nekrošius, ir ex-posteriori tapo aišku, kad tas Vilniaus lapų epizodas, kuriame kai kas bandėm išgirsti RoRa ir AntanoA kartos balsą, Maestro buvo Amžinybės prieangis. Per RoRa ir FB loską pavyko man – geriau vėliau prieš pat niekada – atsidurti šalia Nekrošiaus kalbos ženklo atstumu: 


Ar kam dar neaišku, kad visai neliapsuslingviškai kalbos ženklas falšstartavo į atminties ženklą? Pajūry visi šiek tiek parapsichologai, ne tik mano dėdė.
Read the rest of this entry »
 

Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis

bty

Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo lapkričio 20, 2018 kultūra, Lietuvoj, Muzika, Teatras

 
 
%d bloggers like this: