RSS

Autorių archyvai: galibuti

Apsaugota: USA 2018

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

 
Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.

Publikavo 7 birželio, 2020 JAV

 

Corona Kino Pavasaris: trial and error

Papildyta: Mano simpatijų prizinis trejetukas šiame KinoPavasaryje2020 formuojasi toks*:

Prasidėjo tai viskas klampokai:

Corona Kino Pavasaris – aka #KinoPavasaris2020. Koks tai biški nusivylimas – arba chroniškai nepataikau. Multioskarinį ir tikrai puikų “Parazitą” jau buvau mačius, tai bandžiau imt po filmą kas vakarą atsirinkus iš nervinančiai nestrūktūruoto pateikimo #KinoFondas platformoj. Būčiau labai apsidžiaugus, jei būčiau užtikus kur nors surašyta, kas ką žiūrėjo ir kas patiko arba ne. Tai dabar pati parašysiu – gal ką nudžiuginsiu, ar šiaip liks istorijai.

1. Rekomenduotini (mano) filmai: Iš visko, ką sužiūrėjau – labai LABAI rekomenduot galiu Paukščių metamorfozes” – gal kiek prisidėjo mano bendras portugalo-fanatizmas, bet šitą kelionių-jūros-paukščių-atsiskyrimo-epistoliarikos intymybę atskaičiau (portugališkai nemokantiems yra ką veikt su subtitrais) transan vedančio portugališko rečitatyvo fone du kartus. Nu ir pranašingas, jis, žinoma:

Read the rest of this entry »
 
Parašykite komentarą

Publikavo 28 kovo, 2020 Kinas

 

Kęstučio Nastopkos kelionstulpiai

Nėra tas FB toks jau visažinis: paskelbė, kad atšauktas vakar Mažvydo Bibliotekoje planuotas renginys, kuriame turėjo būti kalbinamas Kęstutis NASTOPKA – naujos knygos išleidimo proga. O renginys įvyko. Auditorija, tiesa, koregavosi iš žiūrovinės į klausytojų, užtat vartot galit po gabaliuką, kad norit su popkornais ar kokiais tauriais semiotiniais gėrimais – keturiskartdvidešimtmetis, kaip ne kaip. Išgirsit, kaip Kęstutis deklamuoja poeziją (daug kur ir ne vien lietuviškai), džiaugias erotiniu santykiu su tekstu ir tuo, kad yra sūrusis pasaulio dėmuo (12′), suteikia Valdui Braziūnui ankstyvojo teroristo rangą (31′) , ilgesingai analizuoja Juškaitį (36′) ir Aputį (33′), atskleidžia dailininkų poezijos antologijos rengimo peripetijas (47′), pasakoja – man žiauriai įdomią ir negirdėtą – Konstantino Snarskio istoriją (1.01′), na ir, žinoma, daug apie Greimą – ir nedaug apie Miltinį (1.10).

Read the rest of this entry »
 

Žymos:

Rasa, flamų baleto 50-dešimtmečio žiežirba

Flandrijos Nacionalinio Baleto trupės susidomėjimas Rasomis nuteikė trikdančiai. Lietuvoj kiekvienas esam turėję bent po vieną pagalvojimo vertą Rasą, bet kad rašytume šį vardą ant Antverpeno teatro ar Gento operos sienų… Į pagalbą, kaip visada per Rūtą, atėjo Flanders today – „turbūt norim čia eiti?“ – labiau teigė nei klausė, forwardindama linką – „Kubos baleto žvaigždė ir Lady Gagos dizainerės rūbai!“

Read the rest of this entry »
 
Parašykite komentarą

Publikavo 6 vasario, 2020 etc., Teatras

 

Malonu susipažinti, Liudvika

Kalėdų stebuklo statusu ištiko mane knygos rijimas – ilgiuosi jo tokio kaip vaikystės. Nu kai skaitai eidama, valgydama, po kaldra, kad kitam į akis nešviestum. Kažkur išsivėtė per gyvenimą gebėjimas susifokusuoti į fabulą ir charakterius taip, kad niekas aplink neberūpėtų. Gal aplinka kalta, gal ant knygų reikiamų nebepataikau.

Ir čia atsitiktinai[1] prigriebiau 10 įspūdžiografijų. Kaip kalėdinę dovaną antikonsumerizmo viruso kratomai, feminizmo idėjoms imliai, mylimiausiai (vienai iš). Prieš įteikdama dėl viso pikto, galvojau, perversiu. Užsikabinau – visai nakčiai (tiek ir tebuvo likę iki Kalėdų senelio vizito). Pradžioj dėl to, kad prasideda reikalas Bona Sforza, su kuria mane sieja mistiniai ryšiai[2], bet labiausiai dėl ispūdžiografiško medžiagos dėstymo – Elena Gasiulytė galėtų jį patentuoti. Apie dešimtį su Lietuva susijusių nerealių moteriškių autorė papasakoja taip, lyg sėdėtų su tavim kur nors kabake, baidarėj ar ekskursiniam autobuse, vertėjų sąjungos organizuotoje išvykoje po Vilniaus kraštą.

Lietuvos vizionierės po kaldra

Baidarėms duotuoju metu kiek per šalta, į kabaką, keturių dukrų motina, taip paprastai neištrūksi, o va Lietuvos Literatūros Vertėjų Sąjungos (LLVS) ekskursijoje po Vilniaus kraštą šeimos narės teisėmis sudalyvavau (užsifiksavau jų kurį laiką net FB accounto coveriu tarnavusioje nuotraukoje kurios centre mano mama gožia Tomą Venclovą). Ten užčiuopiau vienuoliktą įspūdžiografiją, kuria negaliu nepasidalinti.

Read the rest of this entry »

 
3 Komentaras

Publikavo 11 sausio, 2020 Knygos, kultūra, muziejai

 

Rudmarškiniškas Makbetas lavonveidiškai publikai

kenmerkend voor het theater van Ivo van Hove is het slopen van muren tussen word en techniek, tussen rede en emotie, tussen vernieuwing en traditie

Iš spektaklio programėlės. versčiau maždaug taip: Ivo Van Hove teatrui būdinga griauti sienas tarp kalbėjimo ir technikos, protavimo ir emocijos, naujoviškumo ir tradicijos.

“Džyzus, kas čia tam žmogui??“ nusigandau braudamasi į savo 13 vietą pirmoj balkono eilėj Antverpeno Stadshouwburge žiūrėti RoRa prirodytų Ivo Van Hove Pasmerktųjų. Paskui apsidairiau ir pamačiau, kad čia ne tam žmogui, čia iš mūsų visų kažkoks ypatingai geltonas salės apšvietimas daro – nu labai –  kraupiai pilkus lavonus. „Pics or did not happen“ nebus, nes pilkumas tas, deja, kameromis neužfiksuojamas – selfio su Agne Ž. RoRa net nesiuntėm – ne mūsų, tradiciškai jaunų ir žavių, atvaizdų laukė,  o spektaklio įspūdžių. Nu bet geltonumą prašom.

Read the rest of this entry »
 
Parašykite komentarą

Publikavo 22 rugsėjo, 2019 Teatras

 

Žymos: ,

Išgyventi Vasarą: dosnus sprogimas – eikiet kinan ir žiūrėkiet

Siužeto posūky pamesta Danguolė parjojanti Vilniun ant pripučiamo rožinio flamingo – toks psichodelinis addendumas tikiu bus pridėtas leidžiant Marijos Kavtaradzės debiutinio pilnametražio filmo „Išgyventi vasarą“ DVD – kurį aš, žinoma nusipirksiu, nors jausčiausi kvailai, jei būčiau praleidus progą pažiūrėt jį Pasakoj.

Read the rest of this entry »
 
Komentarų: 1

Publikavo 24 balandžio, 2019 Kinas, kultūra

 

Aquas Livres – beveik Stiksas vamzdyje

So where do I see you next?

On the Aqueduct. The Aquas Livres aqueduct. It’s very long, fourteen kilometers I think.

Where it crosses the Alcantara valley. The arches are sixty metres high at that point. From there you can almost see America! I’ll be waiting for you by the sixteenth arch.

The sixteenth counting which way?

What do you think? From the Mae d’Agua. I’ll meet you there on Tuesday morning.

Not before?

We all have one day in the week that wishes us well.

Which was mine?

It was Tuesday. You will probably die on Tuesday.

John Berger, Here Is Where We Met Chapter one, page 43/237



Neatsimenu, ar buvau sakiusi, kad mus su mama Lisabonoje vedžiojo – labiau gal stumteldamas, kai nesugalvodavom, kur eiti – John Berger, su tuo savo knygos skyrium, kuris apie Lisaboną. Todėl natūraliai kelionę turėjom užbaigti ten pat, kur ir jis, išsiskirdamas su savo motina, kuri po to, kai numirė, nusprendė apsistoti Lisabonoje – čia jei nežinojote, kad numirę žmonės pasirenka vietą, kur būt. Aqua Libre akveduke – 14 km ilgio vamzdy-tunelyje kuriuo beveik dangumi (gal kokie 60 m virš žemės, nežinau, kaip koks aštuntas aukštas) – sostinėn atkeliaudavo vanduo. Vanduo akveduku tekėti nustojo visai neseniai, prasieiti juo mums neteko, o pažiūrėti į jo žiotis – ir miesto panoramon organiškai įsiterpiančią išorę – prašom:


Read the rest of this entry »
 
Komentarų: 1

Publikavo 20 balandžio, 2019 kelionės, Portugalija

 

UMM kaip būdas pažinti Sintrą

Čia gal reikėtų kiek bendresnio paaiškinimo kodėl šitos trys portugališkos vasario dienos man atrodo šierintinos kaip neblogas lifehackas. Jei turit mamą-tėtį ar kokį kitą tolimai artimą giminaitį, kurį ištikinėja gan ypatingas gimtadienis – kvieskit intymion kelionėn. Idealu – dviese, kad nereiktų dalinti dėmesio, būtumėt tiesiog viena(s) su kitu/a.

Nu dar ir su Francisco, žinoma, vintažinio portugališko džipo UMM savininku. Atradom jį per tą patį With locals, Jeep Private Tour of Sintra. Mat žinojom, kad iš pustrečios dienos Lisabonoje vieną norėtume pavažinėti aplink po pasakų – kaip iš varvančio smėlio lietas, mačiau paveiksliukuose – pilis, ir vandenynas visada visada yra bonusas. Francisco nuotrauką jau matėte praeitam įraše, o UMM anfas ir su mumis kaip bonusu profiliu yra čia (aj, dar vėl Francisco pridėjau, negaila, jei tingit spausti nuorodą):

Read the rest of this entry »
 

Per azulejos į saudade: Lisabonos istorijos

 

… saudade was the feeling of fury at having to hear the words too late pronounced to calmly…


 John Berger, Here is where we meet. A story of crossing paths

 

man tokia saudadiškiausia fotkė. yra iš Fronteiros markizų rūmų.

Mano likimo žmonėms – tiems, kam klasika yra rovusi stogą – Portugalija yra kažkoks Gaidžių Uostas. Luzitanija jau kas kita – žaidimų vieta ir šiaip pagal Bacho sūnų pavadinta. Duria Luzitanų diedukas į mus pirštu nuo sienos iš lėkštės anglių sandėlyje perdarytam į Fado klubą, toks biški “ты записался добровольцем?“ prototipas:

Read the rest of this entry »
 
2 Komentaras

Publikavo 7 kovo, 2019 kelionės, Portugalija