Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija

Siurprizus mamoms esat darę? Prie durų gimtadieniui iš orouosto planavę atsirasti? Turbūt kad. O nieko neradę, nes mama, šaltos žiemos neapsikentusi, siurprizo nesitikėjusi, dieną prieš ištrūko į šiltesnius kraštus? Siurprizo fronte belieka labai netobulai fotkint Basanavičiaus turgelį ir siųsti su prierašu: su gimtadieniu. daugiau gėlių – mažiau sniego.

Nu bet nėr taip, kad alternatyvus planas neišsirutuliotų. Prisimeni, kad tėtis gi tai vietoj, ir gimtadienis jubiliejinis koronos prieš du metus nublukintas, keli kelionstulpiai tik iš ambicingo plano liko. Į tą pačią upę nebebrisi, tai klausi Vilniaus matricon jau nuo rudens pargrįžusio vaiko, kokia vieta keturis dvidešimtmečius su kaupu skaičiuojančiam seneliui galėtų suteikti džiaugsmo. Vaikas gal dėl to, kad veganėjantis, gal todėl, kad naudingų vasarinių pažinčių primezgusi, šauna va tokį:

Klaipėdos 1. Vieta aštuntus metus skaičiuojanti – kodėl nežinojom? Bet dabar žinom. Sakės visos geros, bet ta su nuodingu peleku ypač išraiškinga. Viskis japoniškas, kurio Lt dviejose vietose tik gali gauti, vartojusiems paliko įspūdį. Mozelio Rieslingas galėjo kibirėlin su ledukais būti įkištas, bet ne Mozelio vynų gi ragauti atėjom. Ėmėm meniu beveik viską, viskas, ką ėmėm, patiko (jūros dumblių gal tik aisbergo salotomis neskiesčiau, bet čia gal lietuviškas fusionas toks). Mano lašiša su rūkytais ikriukais buvo tobula, o dabar dar žiūriu FB, kad pačiam Jokūbui Jacovskiui ji siauuuubingai skani – tai atradimo džiaugsmo mažiau, užtat great-minds-think-alike su kaupu. (Vat nuotraukas tai gal kas kamikadzėms padėtų patobulinti: realybėj lašiša daug apetitniau oranžinė, ir tuos tuščius įrankių lovelius iš fono būtų galima patraukti. Sakės butelaitis tai, žinoma, tegul lieka.)

Juodo sezamo ledais būtų galima išsipaišyti ūsus ir barzdą. Bet a) senelis ir taip su barzda, b) juodo sezamo ledai yra labai skanūs valgyti. Žalios arbatos ledų rutuliukas greta įridentas vakarienę užbaigė nepaprastai sklandžiai.

Susigundžiusiems – vienas caveat: pasidomėkit MTV tinkleliu prieš eidami. Penktadienio vakarais tarp 7 ir 8 jie varo kažkokį lengvą muzikinį porno, tai jei specialiai tokio akcento vakarienei neieškot – geriau būtų rinktis staliuką nugara į ekraną ir tolėliau nuo garsiakalbių. Nuo maždaug 8 muzika ima gerėti, ir apie pusę devynių susitvarko visai. Nu gal čia taip pirmais vasario penktadieniais, nežinau.

Dar abejojantiems – va FB filmukas (būtų lengviau sharinti, jei būtų youtūbe, bet kam dabar lengva). Daugmaž apie viską: https://fb.watch/a_Nduulo9n/

Kad nekiltų abejonių – Klaipėdos g. kamikadzes užskaitau kaip jaukią, nebanalią, skanią, svetingą vietą. Dar tūlike kvietimai į Kendo pirmą kartą. Žinau, kam patiktų, gaila, nenufotkinau.

Iš vakaro užduotas gastronomiškas kamikadzinis tonas ryte reikalavo pratęsimo. Teko imti bilietus į keturių valandų kino seansą.

Man filmas neprailgo – atgaminau intensyvų nepriklausomybės atgavimo taimlainą, pamačiau epizodų, apie kuriuos gal išvis nežinojau, o gal per tiek metų nedovanotinai pamiršau, dar kartą įsignybau, kad patikėčiau, kad šiandieninė, iš TSRS ištrūkusi Lietuva – ne sapnas. Iš blogio imperijos išsprūdom per tokią neįtikėtiną adatos skylutę, kad užsiskaitytų kaip įrodymas, jog Lietuva yra Marijos žemė. Arba šachmatinio proto išskaičiavimas daryti sprendimus tuo, o ne kitu metu. Arba ir viena ir kita – bet mistikon čia nepulti sunku. Kaip filme sakė Jadvyga Bieliauskienė, stiprybės tomis dienomis mums teikė mūsų tautos didvyriai: netikintiems – savo istorija ir pavyzdžiu, tikintiems – savo palaikymu iš anapus. (Citata baisiai netiksli, bet esmės, tikiuosi, neiškraipo). Žodžiu, jei Loznica skelbtų konkursą alternatyviam filmo pavadinimui – siūlyčiau Stebuklo Anatomiją.

Ir vis tik neįsivaizduoju, kaip šitą filmą turėtų išsėdėti žmogus kuriam tie įvykiai dėl amžiaus ar geografijos nėra jos pačios istorija. Aš ir pati, tiesą sakant, atpažinau ne visus kalbėjusius žmones, o kardelių barstymas iš lėktuvo ant Baltijos kelio man neatrodė ypač keistas tik todėl, kad žinau, jog filmavimo iš lėktuvo kampas nepagavo rankomis susiėmusių žmonių grandinės. Scena su afganų grąžinamais medaliais suprantama irgi tik to meto ir tos teritorijos žiūrovų ratui.

Manau, kad tą filmą reikėtų rodyti gabalais po pusvalandį istorijos pamokose, kas porą minučių sustabdant ir komentuojant. Apšilimui galima būtų bandyti šeimose – bet turbūt neapseisime be maisto išsinešimui iš Klaipėdos 1, ar kokios kitos vietos, stiprinančios kamikadzinį raumenį.

Būkit atsargūs su siurprizais.