RoterDamos (trise valtyje, neskaitant NDG katės)

Kai išgirdau apie amazoninio Bezoso užmačias pramušti skylę Roterdamo skyline’o kardiogramoj, kad galėtų išvesti į platesnius vandenius savo didžiausią pasaulyje jachtą – supratau, kaip laiku suplanavom savo tri-damišką išpuolį. Neaišku dar, ar pavyks Bezosui susitarti su savivaldybe, kad leistų jam praardyti nacionalinių paminklų registran įtrauktą olandų industrializmo ikoną` – bet aš dėl viso pikto turiu net meditacinį video jo fone:

Išpuolis išėjo tri-damiškas, nes ketvirtoji dama, išties tikroji išpuolio iniciatorė, paskutiniu momentu atsimetė dėl covidinių aplinkybių. Sausio mėnesį Olandija dar kybojo lockdowne, tai pagrindinis kelionės tikslas – Depot Boijmans -nuplaukė, sklandžiau nei Bezoso jachta.

Muziejus su baseinu ir Harlemas ne tas…

Po to, kai patyrei Hagos kosmosą, pavalgei silkės kaprizingų skulptūrų kompanijoje, atmynei kokius aštuonis kilometrus – gerai yra akimis įsiremti į Iglu: instaliacija vadinasi “Last summer“. Kai bobbų vasara visom prasmėm – Abba yra pats tas:

Kaprizingos skulptūros prie jūros

Jei dabar nepargrįšit vienu postu atgal (Haga kaip olandiškas kosmosas ) tai liksit nesupratę, kaip galima taip susiparint išgirdus XVII a. moteriškės istoriją, kad šoktum ant dviračio ir varytum, kur akys veda. Pargrįžkit, tikrai verta – ten yra tooookia  ©Rūta Č nuotrauka, kad Sutkus su Sartru ir visa Beauvoir verkia kamputyje.

Akys mus nuvedė prie jūros, į Scheveningeną – ten maždaug tokioj lokacijoj kaip sudegusi Palangos “Vaidilutė“ (kopoj prie jūros) įpaišytas gal vienintelis Olandijoj modernios skulptūros muziejus, taip ir vadinasi: Beelden an Zee / Skulptūros prie Jūros.

Haga kaip olandiškas kosmosas

Kai, artėjant savaitgaliui, kas nors jums žiūri į akis ir klausiamu tonu ištaria: “Haga?“ , reikia iškart užtikrintai linktelėti galva: “Aha“. Įpareigoja ne tik fonetika, bet ir beneliuksiška suspaustybė: tik 160 km, maždaug dvi penktadieninio piko valandos, ir iš savo savaitinės rutinos Briuselio gali atsidurti tobuloj Scheveningeno bobų vasaroj (nuotrauka reali,  užvakarykštė, ne iš internetų, ©Rūta Č):

Bet bobų vasara buvo bonusas. O pagrindinė praeito savaitgalio Hagos tema buvo – kosmosas. Nes, nu, olandai – jie kosmosas patys iš savęs. O kaip kitaip pavadinsi tautą, kurios pirmasis rašytinis tekstas (XI amžius, jei ką) skamba taip:

Trijų bažnyčių ketvirtadienis

bažnyčia knygynas

perregima bažnyčia

bažnyčia restoranas

Belgijos nacionalinė šventė nutinka visada netikėtai. Rodos seniai jau turėjai priprasti, kad čia tik Vilniuje liepos 21-osios gatvė  jau kadais atvadinta į Tauro. O belgai tą dieną švenčia kasmet, be pertraukos, nuo 1831-ųjų, kai prisikvietė Leopoldą būti pirmuoju savo karaliumi. Bet ir vėl tik trečiadienio vakare supratau, kad rytoj – dvigubos laisvės ketvirtadienis. Anei vaikų namie nebebėr, anei darban kas įleis.

Eindhovenas = Philips lemputė. Daugiau nei šimtas metų kaip.

Dar prisimenu, kaip nustebau, kai olandai, pirmininkavimo proga, dovanojo Philipso pričindalą – tokią lemputę, kur įkiši į kompą per USB jungtį ir ji tau klaviatūrą apšviečia. Čia ta prasme, jei lindi su kompu po kaldra ir klaviatūros nesimato, tai padeda. Nuo to laiko žinau, kad Philipsas, iki tol man buvęs betaučiu kapitalizmo gerovės įsikūnijimu (jūroj daktaru plaukiojusio dėdės radiola iš Klaipėdos čekinės parduotuvės) iš tikro yra olandiška firma.

Po to atėjo gūdūs Vilniaus aviacinės atskirties laikai – į Vilnių iš Briuselio nebuvo anei vieno reiso per dieną.  Taip mano gyvenime atsirado Eindhovenas: Wizzairas iš ten skrido tiesiai į Vilnių. 150 km nuo Briuselio, bet vis šiokia tokia alternatyva. (Wizzairas iš ten skrenda ir dabar, bet Sabena reinkarnavosi į Brussels airlines ir atskirtį apmažino, jau nekalbant apie Zuoko linijas – graudu bus, jei jų nebeliks. (EDIT: nebeliko nei linijų, nei zuoko kuriam balsų nereikia, bet nebelabai graudu).

Bet tai reikėjo sulaukti Van Gogho 125-ųjų mirties metinių ir Rūtos pasirodymo Briuselyje, kad nuvažiuočiau kaip žmogus turistė į tą Eindhoveną ir suprasčiau, kas ten prie ko.

Pilko vienuolio aky

This slideshow requires JavaScript.

Neprisimenu, kada krito man galvon kelionės Schiermonikoogan mintis:  nė vardo tada tokio nežinojau ir ištart negalėjau, trečiasis olandų lygis nė sapnuos nesisapnavo. O vis tik pradėjau norėti į šiauriausią Olandijos salą, kur mašinoms išvis įvažiuot negalima, kur gražiausi pasaulio saulėlydžiai (mano no-nonsense olandai taip sako, ne kokie seilėti lotynų romantikai) – nu ir vėjo man norėjosi, smėlio per slenkstį virstančio ir čiužiniuose grikšinčio, vandens atsitraukiančio ir vėl pargrįžtančio.