Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)

Amerikoniškai-šveicariškai-bohemiškas rytas iš nugaros žvelgiant į nenufotkintą Hotel Romance Puškin iškabą primena, kad esam tose vietose, iš kur lietuviškon abėcėlėn buvo įskiepyta Š su varnele. Prie ko čia Puškinas, Karlsbade, atrodo, niekad nebuvęs, aišku nepasidarė. Kita vertus, man taip pat neaišku, kodėl, gido Jrzio dievagojimusi sukarlovyvarėjusiam Karlsbade itin populiarus rusų mokslininkas Pavlovas. Tas pats, kur šunims seilėtekį skambučiu sukeldavo.

Galiausiai, nei Puškinas, nei Pavlovas čia nėra svarbūs. Svarbus yra Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio dienoraščio pėdsakais jo laikų Karlsbade, mūslaikiškai gi jau Karlovy Varuose atsidūrėme.

Kęstučio Nastopkos kelionstulpiai

Nėra tas FB toks jau visažinis: paskelbė, kad atšauktas vakar Mažvydo Bibliotekoje planuotas renginys, kuriame turėjo būti kalbinamas Kęstutis NASTOPKA – naujos knygos išleidimo proga. O renginys įvyko. Auditorija, tiesa, koregavosi iš žiūrovinės į klausytojų, užtat vartot galit po gabaliuką, kad norit su popkornais ar kokiais tauriais semiotiniais gėrimais – keturiskartdvidešimtmetis, kaip ne kaip. Išgirsit, kaip Kęstutis deklamuoja poeziją (daug kur ir ne vien lietuviškai), džiaugias erotiniu santykiu su tekstu ir tuo, kad yra sūrusis pasaulio dėmuo (12′), suteikia Valdui Braziūnui ankstyvojo teroristo rangą (31′) , ilgesingai analizuoja Juškaitį (36′) ir Aputį (33′), atskleidžia dailininkų poezijos antologijos rengimo peripetijas (47′), pasakoja – man žiauriai įdomią ir negirdėtą – Konstantino Snarskio istoriją (1.01′), na ir, žinoma, daug apie Greimą – ir nedaug apie Miltinį (1.10).

Venecijos aidai Marcinkonyse

Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja  tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):

Vilniaus metafizika. In Memoriam Eimuntui Nekrošiui.

Vargiai jau būčiau grįžinėjusi užpraeitan savaitgalin, kad ir kokio kultūriškai intensyvaus jo būta. Procesą, kaip galėjau, aprašiau, Urbaitį su vieversėliu iš užmaršties ištraukiau, Dūšeles, Vilniaus lapus ir Kosmosą punktyriškai nužymėjau, būtų taip ir likę. 

Bet čia netikėtai ir labai liūdnai numirė Nekrošius, ir ex-posteriori tapo aišku, kad tas Vilniaus lapų epizodas, kuriame kai kas bandėm išgirsti RoRa ir AntanoA kartos balsą, Maestro buvo Amžinybės prieangis. Per RoRa ir FB loską pavyko man – geriau vėliau prieš pat niekada – atsidurti šalia Nekrošiaus kalbos ženklo atstumu: 

Ar kam dar neaišku, kad visai neliapsuslingviškai kalbos ženklas falšstartavo į atminties ženklą? Pajūry visi šiek tiek parapsichologai, ne tik mano dėdė.

Lietuva Venecijoj yra pelkė ir tai yra cool

Venecija, kaip žinia, yra žuvis, ir jos uodegoj yra toks kakutis, San Pietro di Castello salelė, kurią venecijiečiai, sakoma, laiko tik sau. Turistai, jie tegul aplink Šv.Morkų grūdasi.

Kai ieškojau internetuose kokio minimalistiškesnio Venecijos-žuvies vaizdo, kad tas San Pietro žemčiūgėlis aiškiau matytųsi, tai užtikau tokį vat pasakojimą apie visą Castello rajoną – būt buvę gal nieko paskaityti prieš tą San Pietro užskvotinant, bet geriau vėliau, negu niekad, ir nuotraukos, ten, žinoma nepalyginti puikesnės negu mano, bet niekas čia ir nekonkuruoja. Aš tai čia rašau tik tam, kad nepamirštume, kad mes tame San Pietro

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau  įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1].

Ką reikia žinot einant į kiną Klaipėdoj

Masinės Jūrų šventės man yra labai baisu. Bet man labai gražu yra buriniai laivai. O šiuolaikinis lietuvių kinas – labai smalsu ir beveik neprieinama.  Kadangi 2017 Klaipėdos jūrų šventėj rasta ir Aukštųjų burinių laivų ir  į Klaipėdos trumpo metro vasarą pervirtusio Kino pavasario- tai bandžiau biški padalyvauti – juolab ketvirtadienis dar tik šventės prieangis.

Su laivais viskas paprasta – prasiėjom krantine ir fotografavom – laivus, stiebus ir ofšoriniams nuotykiams pasiryžusių britų skalbinius:

Su kinu kiek sudėtingiau. Reikėjo padėti šiek tiek pastangos susigaudant, ką, kur ir kada rodo, truputį išsidurti su dress kodu ir realybėn atsitrenkusiais lūkesčiais, bet dabar jau žinosiu, kad:

Trumpos naktys švento Jono

Kai trūksta miego, smegenys ima graužti pačios save, anot Daily telegraph, tai tas z-z mano fitbito printscreene tubūt yra save graužiančių smegenų garsas. Bet tai ne kasdien gi naktys švento Jono, o be to, Izabelės fitbitas, jei būtų su nesugedusia batareika, rodytų išvis nepilną valandą.

Prieš naktį buvo popietė su kupoliavimu, burtais, vainikais (tarp mano nuotraukų įmaišyta ir iš Ramunės žemiau minimo albumo):

 

dig

dav

dig

dav

ir gintaro dulkėmis, sumaterializuojančiomis svajones į išsipildymo luitus. Bėrėm į aukurą, o kaipgi (už nuotrauką ačiū Aistei ):

Sevilija beveik feministiškai 2: su Anzelmutėm nejuokaujama

Apie vyrus garde užpakaliu į mišką jau viską pasakiau, dabar laikas trečiam įdomumui. Anzelmos salonui. 

Nors apie jį irgi beveik viską pasakiau, kas žodžiais apsakoma, ant karštųjų, feisbuke:

Dar ten ir video įdėjau, kuriame tamsoj matosi, kaip Anzelma šoka su raudonmegztiniu žmogum iš gatvės. Toks ten konceptas – priėję ten kaip ir žmonių iš gatvės, bet ohoho kokiu žmogum iš gatvės reikia būti, kad ten patektum.

III cunamio epizodas. 170 metų ant scenos.

Po to, kai ryte suvartojau Venclovą su skrabalais ir priblokštai padirbau Europos labui, vakare cunamis mane nešė į Bozarą, tokį Briuselio ŠMC. Jonas Mekas (90 m.) ir Vytautas Landsbergis (be vienos dienos 81):  ne kasdien pamatysi 170 metų ant scenos, fluxiškus pokalbius varinėjančius. Aprėmino šitą kultūrogerontologinį (pačia cool‘iausia prasme) renginį du mano mokykliokai: Liutaurą tai labai gerai iš mokyklinių užkulisių prisimenu, kai tuose pačiuose montažuose skirtingus S.Nėries posmus deklamavom*.  Su Lolita užkulisiuos nesitrynėme, bet žinau, kad mokyklos timeline ji yra maždaug per vidurį tarp manęs su klasioku ir Grybauskaitės.