Pernai tokiu metu apie Svanetiją nežinojau absoliučiai nieko. Bet kai buvo paskelbta, kad ten važiuosim, prie manęs pradėjo lipti visokia informacija. Supratau, kad važiuojam į aukščiausią žmonių gyvenamą vietą Europoje[1], ir kad anglakalbiams svanai yra “gulbės“[2]). Taip pat bandžiau išsiaiškinti ar ne per tas pačias vietas žengiau prieš 20 metų (kaip išaiškėjo po sąšaukos FB – ne prieš 20, o prieš 24, ir ne, ne per tas pačias).
Jau paskui, Gruzijoje, girdėjau apie svanus visokių juokų ir neteisybių. Anekdotų pasaulyje svanai yra laikomi tokiais gruziniškais čiukčiais[3] – aš manau, kad labiau iš nesupratimo tų, kurie kitokie ir aukštai. Kai kas net bandė teigti, kad atseit Amerikos konstitucijoje yra nuostata, draudžianti kandidatuoti į JAV prezidentus, žmonėms, gimusiems tam tikrame aukštyje! Nėr tokios nuostatos. O svanai – apibendrinimą darau remdamasi mano pažįstamais Roza ir Vitalijum – yra labai tvarkoj.
Bet juokai ir neteisybės nebuvo jokiu faktorium, galinčiu atbaidyti mus nuo Svanetijos plano. Ot kas mūsų vos neatbaidė, tai aifoniniai orų prognozuotojai. Keturias dienas po triskart per dieną būdavo jų klausiama: oras Mestijoje, koks? Ir visą laiką atsakymas būdavo – sniegas su lietum. O jei būtume patikėję? Gerai, kad Tbilisyje įgijau Beeline’o (BItė vietinė, o yra ir violetinis Omnitelis, tik kitaip vadinasi) telefono kortelę ir galėjau po Gruziją kairėn dešinėn skambint. Kadangi neturėjau, kas man kairėj ir dešinėj labai atsilieptų, tai skambinom Rozai ir ji sakė važiuoti, normaliai, sakė viskas. Saulė šviečia, dangus negriūva,
Tai pagasdinom dar tais aifoniniais sniegais porelę palapinėj nusiteikusių nakvoti lenkų su šortais, čia kai kėlėmės į viršų su ta maršrutke, kuri sprogo. O paskui įvažiavom į Mestiją – į patį žydėjimą. Obelų ir pienių.
Per kiaules, karves ir kitokius bokštus atlipom pas Rozą. Ten radom šiek tiek prarasto laiko pėdsakų, daug lenkų pėdsakų ir minimalių globalizacijos apraiškų.
Bet šitas įrašas iš principo apie bokštus. Vartojom juos įvairiausiais rakursais. Po vieną ir būriais, dieną ir naktį, mėšlo, pievų ir kitokiuose fonuose. Svanetijoje bokštai ant kiekvieno žingsnio – dažniausiai griūvantys, nes praradę savo buvimo prasmę. Niekas nebesislepia juose nuo užpuolikų ir kalnų lavinų.
Svanetijon prieš trisdešimt metų atitekėjusi Larisa atrodo lengvai pamišusi nuo jos plepiai ukrainietiškai esybei perrūstaus svaniško gyvenimo. O gal šiaip užsibeldė pasakoti tą patį turikams, užklystantiems į vienintelį Mestijoje bokštą muziejų. Į kokį kitą bokštą nebelabai čia ir užeisi. Anksčiau Vitalijus dar vesdavosi svečius parodyti savo šeimos bokštą, dabar jau, sako, pernelyg pavojinga. Ne tai, kad pats bokštas trupėtų – prieš šimtmečius naudotas kiaušinio trynių (aš tai vis manydavau, kad baltymo) skiedinys su laiku tvirtėja į monolitą; bet mediniai laiptai iš vieno aukšto į kitą apipuvę ar ir visai supuvę.
Žodžiu, Larisa sutilpo į 7 minučių normatyvą išpasakodama mums apie tipinį svanų namą ir jo bokštus viską, ką žinojo, o ko nežinojo, čia pat sugalvojo. Kai pagyrėm, kad puikiai išsilaikę dekoratyviai raižyti gyvulių gardai pagrindinėje namų menėje (gyvulių laikymas troboje ir gultų įrengimas jiems virš nugarų buvo svanų energetinės nepriklausomybės garantas) – Larisa nė nemirktelėjusi patikino, kad jie tokie – iš XIV a. Nė kiek nerestauruoti. Mat svanai viduj degindavo balanas, jos išskirdavo dervas, o dervos, žinia, konservantai.
Tą dieną, kai lankėmės Larisos muziejuje jau turėjome Nivą. Tai blaškėmės oriai, ratuoti, ne kaip kokie pakeliui žiopčiojantys japonai su skėčiais:
Naktį Mestijos bokštai visi apšviesti. Rūstu ir įspūdinga. Ypač tai, kad elektra Svanetijoje – nemokama. Pagal vieną aiškinimą – taip remiamas rūsčių gamtinių sąlygų regionas, pagal kitą – tai duoklė svanams, per kurių teritoriją iš Rusijos eina visą Gruziją maitinanti elektros linija. Svanai yra žinomai konkretūs ir turi šautuvus: negavę pinigų už tinklo priežiūrą eina prie stulpo ir kala kulka į izoliatorius. Atseit.
Visas Mestijos bokštų albumas, net su tais XIV a. gardais, yra čia:
 |
| Mestija bokstai |
1. Egzistuoja tam tikras debatas, ar Gruzija yra Europoje, ar ne. Man atrodo, geografija, kaip ir statistika, turi vietos pritempimams – kad ir visos Europos centrų istorijos (ypatingai įdomu paskaityti įvairias kalbines šio Wikipedijos straipsnio versijas). Bet kokie nors spyrimaisi netraktuoti Gruzijos kaip europinės šalies dėl to, kad lengviau būtų atmetinėti jos eurointegracines ambicijas – man atrodo smerktinas geopolitinis gudravimas. Pasmerkiau – ir ramiau.
2. Žmonės gulbės man nebuvo naujiena. Čia neturiu galvoje pasakos “Gulbė karaliaus pati“, kurią dievišku balsu iš mažyčio vinilo sekdavo Rūta Staliliūnaitė (šita vat proga įkėliau į youtubą, iš to vinilo traškančiai įrašiusi). Galvoje turiu savo pirmos savaitės MGU kambariokę, Svietą iš Tuvos. Ji man labai rimtai prieš užmiegant pasakodavo, kad jos genties moterys, eina praustis į tokį ežerą, prie kurio pavirsta gulbėmis. Sapnuodavau tas gulbes labai ryškiai. Pažiūrėsiu, galvoju, kad jau prisiminiau, ką dabar ta Svieta daro, O gūglas man ir sako, kad ji tapo antrąja Tuvos moterimi apsigynusia daktarinę disertaciją. Aišku, iš tuvių herojinio epo! Lie-tuviai tokio net neturi, nu.
3. Pasakojama, kad svanas nuėjo į stadioną futbolo žiūrėti. Kai publika “metė bangą“ – svanas joje paskendo. Arba atėjo penki svanai fotografuotis, pasiprašė, jei galima, piramide: trys apačioje – du ant pečių. O paskui dar kartą – du apačioje, o trys ant pečių. Paaiškino, kad pasui nuotraukų reikia, tik nebeprisimenantys, ar du ant trijų, ar trys ant dviejų.
****
Namop2 
5 mintys apie „Svanetija2. Kai bokštai lipa obelims ant galvų (Ge7)“