RSS

Kategorijų archyvai: Teatras

Naujasis cirkas: Septyni Pirštai

Tada buvo ruduo ir į teatrą ėjom pėsčiom – nes gi visai šalia, nors jei ne Audronis nebūtume užmatę, kad Briuselyje gastroliuoja Kanados naujojo cirko trupė 7 doigts de la main – 7 fingers – Septynpirščiai. Nieko apie juos nežinojom, nu kad ten kažkelinta karta po Cirque du Soleil (į kurį, anot Audronio, vaikščiot nebe lygis), bet ką tas reiškia… Spektaklis vadinosi Reversible – pas mus Belgijoj taip vadina striukes, kurias gali ir viena puse nešioti, ir kita, išvertus. Kanados septynpirščiai į šitą reikalą žiūri subtiliau:

reversible_atspindys

Jau arčiau tikslo, Wolubilio fojė susivokėm patekusios į gan makabrišką labai pagyvenusio amžiaus porų srautą. Krūptelėjau išgirdus už nugaros švokščiantį Artificial Inteligence balsą – atsisukau pažiūrėti, o ten diedukui per kaklą vamzdelis kažkoks išvestas. Viso šito gal ir nepasakočiau, bet paskui supratau, kad publika tobulai tiko Read the rest of this entry »

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 5, 2017 kultūra, Teatras

 

Naujasis cirkas. Tas, kuris krenta.

karusele

Mano karta su įcentrinėm jėgom susipažino aukščiau pavaizduoto prietaiso pagalba. Pajautimas, kokiu kampu gali atsilošti, priklausomai nuo to, kaip greitai sukasi karuselė, atėjo empiriškai, su krauju burnoj Karoliniškių peizaže. Nemaniau, kad tą skonį prisiminsiu numirusiam naktiniam Namiure, po apdulkėjusiais teatro baldakimais. Skambant Sinatrai. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 22, 2017 Briuselyje, kultūra, Teatras

 

Žymos:

#beskambučio

bty

Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek,  pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Read the rest of this entry »

 
 

Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija

 

Žinot, kaip būna, kai žiūrit į vaiką ir jums atrodo, kad jis iš akies luptas tėvas. O šalia stovinčiam bičiuliui tas pats vaikas atrodo žiauriai panašus į mamą. Ir abu gi esat teisūs: tiesiog į skirtingus dalykus žiūrit – vienas, pvz, į nosį, kitas į skruostų duobutes.

Tai čia dabar apie tą Nacdramio Lokį:

Lokis_bilietas

į kurį pluošėm iš lėktuvo per šaukštais, lašiniais ir vilnonėmis kojinėmis užkimštą Gedo prospektą – kodėl kai tik aš Vilniun, tai būtinai ten Tautų mugė? – normatyvas 55 minutės nuo lėktuvo leidimosi iki spektaklio pradžios seniai užskaitytas įveikiamu, tai nesikreipsim į Kultūros Ministeriją, kad grąžintų spektaklių pradžias į “prie ruso“ lygį. Nors man patikdavo septintą valandą į teatrą ateiti, dar dešrelių  po darbo kur nors Žuvėdroj spėdavai suvalgyti. Nu bet – kiti laikai, kiti papročiai. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugsėjo 19, 2017 kultūra, Lietuvoj, Teatras

 

Makiko mėnuliai

Brodskį skaitančio Baryšnikovo į  Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro  bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.

This slideshow requires JavaScript.

Read the rest of this entry »

 

Žymos: , , ,

Nacionalinės žuvėdros

Briuselis-spalvingai

Savaitgalius Briuselyje galima leisti spalvingai (žr.viršuj), o galima – kultūringai. Kai susigalvoji, kad laikas kultūringam tautiškam savaitgaliui, tai ryte nueini parašyti nacionalinį diktantą, o vakare – pažiūrėti OKT “Žuvėdros“, nes atvažiavo į Bozarą teisingu laiku, ne kaip gruzinai, kurių spektaklis buvo atidėtas dėl molenbekinių neramumų – kabo vis dar bilietai pas mane ant sienos, ketvirtas mėnuo kaip, gal kada sužinosiu, kaip sakartveliškai jaunystei skauda.

Read the rest of this entry »

 

Žymos:

Plikledis

Plikledis

Čia ne baltas triušis iš Alisos stebuklų šalyje, čia Šarūno Saukos “Plikledis“. Nežiūrint formatų kataliojime pasimetusios iliustracijos kokybės, jis puikiai reziumuoja man iš dangaus nukritusį sausio savaitgalį Vilniuje. Dvi dienos ir: Mamonovas – check, pusryčiai Town (pirmąkart) – check, Uberis (pirmąkart) – check,   1975 m. Linkolnas su vairuotoja (pirmąkart) – check, Sauka NDG – check, Pinavija su Napoleonu (must) – check, Theaomai su Karamazovais (pirmąkart) ir House of Puglu (pirmąkart)  – check, check, pusryčiai Stebukluose 8 val.ryto  (must) – check, būti šaukiamai orouoste per garsiakalbį – check.

Vienintelis, ko jaučiuosi nepadariusi – ir vėl nepažiūrėjau Gabrielės Urbonaitės Plaukikės Vilniaus oro uosto kino salėje. Ttikiuosi, trumpametražius lietuviškus filmus ten rodys ir rodys, kada nors specialiai anksčiau atvažiuosiu.

Read the rest of this entry »

 

Žymos: , , , , ,

 
%d bloggers like this: