Flandrijos Nacionalinio Baleto trupės susidomėjimas Rasomis nuteikė trikdančiai. Lietuvoj kiekvienas esam turėję bent po vieną pagalvojimo vertą Rasą, bet kad rašytume šį vardą ant Antverpeno teatro ar Gento operos sienų… Į pagalbą, kaip visada per Rūtą, atėjo Flanders today – „turbūt norim čia eiti?“ – labiau teigė nei klausė, forwardindama linką – „Kubos baleto žvaigždė ir Lady Gagos dizainerės rūbai!“
kenmerkend voor het theater van Ivo van Hove is het slopen van muren tussen word en techniek, tussen rede en emotie, tussen vernieuwing en traditie
Iš spektaklio programėlės. versčiau maždaug taip: Ivo Van Hove teatrui būdinga griauti sienas tarp kalbėjimo ir technikos, protavimo ir emocijos, naujoviškumo ir tradicijos.
“Džyzus, kas čia tam žmogui??“ nusigandau braudamasi į savo 13 vietą pirmoj balkono eilėj Antverpeno Stadshouwburge žiūrėti RoRa prirodytų Ivo Van Hove Pasmerktųjų. Paskui apsidairiau ir pamačiau, kad čia ne tam žmogui, čia iš mūsų visų kažkoks ypatingai geltonas salės apšvietimas daro – nu labai – kraupiai pilkus lavonus. „Pics or did not happen“ nebus, nes pilkumas tas, deja, kameromis neužfiksuojamas – selfio su Agne Ž. RoRa net nesiuntėm – ne mūsų, tradiciškai jaunų ir žavių, atvaizdų laukė, o spektaklio įspūdžių. Nu bet geltonumą prašom.
Toliau skaityti “Rudmarškiniškas Makbetas lavonveidiškai publikai“
Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.
Toliau skaityti “Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis“
Tada buvo ruduo ir į teatrą ėjom pėsčiom – nes gi visai šalia, nors jei ne Audronis nebūtume užmatę, kad Briuselyje gastroliuoja Kanados naujojo cirko trupė 7 doigts de la main – 7 fingers – Septynpirščiai. Nieko apie juos nežinojom, nu kad ten kažkelinta karta po Cirque du Soleil (į kurį, anot Audronio, vaikščiot nebe lygis), bet ką tas reiškia… Spektaklis vadinosi Reversible – pas mus Belgijoj taip vadina striukes, kurias gali ir viena puse nešioti, ir kita, išvertus. Kanados septynpirščiai į šitą reikalą žiūri subtiliau:
Jau arčiau tikslo, Wolubilio fojė susivokėm patekusios į gan makabrišką labai pagyvenusio amžiaus porų srautą. Krūptelėjau išgirdus už nugaros švokščiantį Artificial Inteligence balsą – atsisukau pažiūrėti, o ten diedukui per kaklą vamzdelis kažkoks išvestas. Viso šito gal ir nepasakočiau, bet paskui supratau, kad publika tobulai tiko Toliau skaityti “Naujasis cirkas: Septyni Pirštai“
Mano karta su įcentrinėm jėgom susipažino aukščiau pavaizduoto prietaiso pagalba. Pajautimas, kokiu kampu gali atsilošti, priklausomai nuo to, kaip greitai sukasi karuselė, atėjo empiriškai, su krauju burnoj Karoliniškių peizaže. Nemaniau, kad tą skonį prisiminsiu numirusiam naktiniam Namiure, po apdulkėjusiais teatro baldakimais. Skambant Sinatrai. Toliau skaityti “Naujasis cirkas. Tas, kuris krenta.“
Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek, pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Toliau skaityti “#beskambučio“
Žinot, kaip būna, kai žiūrit į vaiką ir jums atrodo, kad jis iš akies luptas tėvas. O šalia stovinčiam bičiuliui tas pats vaikas atrodo žiauriai panašus į mamą. Ir abu gi esat teisūs: tiesiog į skirtingus dalykus žiūrit – vienas, pvz, į nosį, kitas į skruostų duobutes.
Tai čia dabar apie tą Nacdramio Lokį:
į kurį pluošėm iš lėktuvo per šaukštais, lašiniais ir vilnonėmis kojinėmis užkimštą Gedo prospektą – kodėl kai tik aš Vilniun, tai būtinai ten Tautų mugė? – normatyvas 55 minutės nuo lėktuvo leidimosi iki spektaklio pradžios seniai užskaitytas įveikiamu, tai nesikreipsim į Kultūros Ministeriją, kad grąžintų spektaklių pradžias į “prie ruso“ lygį. Nors man patikdavo septintą valandą į teatrą ateiti, dar dešrelių po darbo kur nors Žuvėdroj spėdavai suvalgyti. Nu bet – kiti laikai, kiti papročiai. Toliau skaityti “Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija“
Brodskį skaitančio Baryšnikovo į Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.
Savaitgalius Briuselyje galima leisti spalvingai (žr.viršuj), o galima – kultūringai. Kai susigalvoji, kad laikas kultūringam tautiškam savaitgaliui, tai ryte nueini parašyti nacionalinį diktantą, o vakare – pažiūrėti OKT “Žuvėdros“, nes atvažiavo į Bozarą teisingu laiku, ne kaip gruzinai, kurių spektaklis buvo atidėtas dėl molenbekinių neramumų – kabo vis dar bilietai pas mane ant sienos, ketvirtas mėnuo kaip, gal kada sužinosiu, kaip sakartveliškai jaunystei skauda.
Čia ne baltas triušis iš Alisos stebuklų šalyje, čia Šarūno Saukos “Plikledis“. Nežiūrint formatų kataliojime pasimetusios iliustracijos kokybės, jis puikiai reziumuoja man iš dangaus nukritusį sausio savaitgalį Vilniuje. Dvi dienos ir: Mamonovas – check, pusryčiai Town (pirmąkart) – check, Uberis (pirmąkart) – check, 1975 m. Linkolnas su vairuotoja (pirmąkart) – check, Sauka NDG – check, Pinavija su Napoleonu (must) – check, Theaomai su Karamazovais (pirmąkart) ir House of Puglu (pirmąkart) – check, check, pusryčiai Stebukluose 8 val.ryto (must) – check, būti šaukiamai orouoste per garsiakalbį – check.
Vienintelis, ko jaučiuosi nepadariusi – ir vėl nepažiūrėjau Gabrielės Urbonaitės Plaukikės Vilniaus oro uosto kino salėje. Ttikiuosi, trumpametražius lietuviškus filmus ten rodys ir rodys, kada nors specialiai anksčiau atvažiuosiu.
Namop2 