Subombarduotas Lvivas laukia paukščių Kabeliuose

Tą akciją, kur Andrius Mamontovas ir kiti aukcione pardavinėjo inkilus, pagamintus iš Lvivo rajone subombarduotų namų liekanų – kas nors beprisimenat? Delfi archyvuose dar galima rasti (2023 – birželio 27 d. )

15 min ankstesnėje – 2023-04-27 publikacijoje – daugiau ir intymesnių detalių apie atgimimo inkilus: inkilai yra 7 – nes pagaminti iš nuolaužų namų, kurių griuvėsiuose rasti 7 žuvusių palaikai, o inkilų kūrėjai, Jolita Vaitkutė bei Aurimas Kadzevičius, subombarduotų gyvenimų likučių reinkarnavimą į laikinus paukščių namus siejo su Velykomis ir atgimimu.

Kas atsitiko su keturiais iš aukcione parduotų inkilų – nežinau. Bet žinau, kad trys iš jų, buvo laikinai nutūpę ant vieno suolo, kur, tikiuosi, nekrūptelėjo, apšviesti pro duris besiveržiančios taikių namų žaros:

O šį, inkilų kėlimo savaitgalį, sulipo į medžius beržų alėjoje, vedančioje į partizanų pulkininko J.Vitkaus-Kazimieraičio pirmojo ryšininko J.Grigo-Karvelio namus.

Jei sutiksit ką nors, kas ilgisi tų dviejų namų, Lvivo srities Zoločiovo rajone, Velyka Vilšanicos kaime, kuriuos 2023 kovo 9 d. 4 val ryto sunaikino rusų raketos – siųskit pas mus į Kabelius. Kelkit akis aukštyn šalia sūrinės Varinis puodas. Širdys šoks iš paskos.

Keturių kartų Salomeika. Rekviem Vytauto šonkauliui.

<…> Mano įsitikinimu, vienintelis variantas, kuris užtikrintų mokyklos istorijos tęstinumą yra sugrąžinti jai kunigaikštienės Birutės vardą. Ir nėra sąžininga, kad vyriškoji mokyklos dalis – Vytauto Didžiojo gimnazija – išlaikė visus istorinius pavadinimus, o šonkaulinės Birutės tęstinumui dedamas taškas. <…>

Man atrodė ypatinga eiti į tą pačią mokyklą, kurią baigė mano mama. Ir kur mano močiutė medicinos sesele dirbo. Ir kai atėjo laikas leist į mokyklą pirmąją mūsų su klasioku dukrą – buvo didelė pagunda ketvirtos kartos atstovę per tą pačią pilkąją salę praleisti. Bet jau buvo stojusios suslo-sutemos, tai metėm vaiką į Gerą pradžią, o kai mokyklon žengė kitos trys – tai jau visai kitur gyvenom, dilemos nebebuvo.

Kai Nr.3, 18 sulaukus, pirmu reikalu rovė į Vilnių mokytis būti mokytoja ir, šį rudenį, ieškodamasi vietos praktikai peržengė Salomėjos Neries gimnazijos slenkstį, kur trumpam užstrigo kaip pavaduojanti mokytoja – abu su klasioku susižvalgėm: “turi,- sakėm,- vaike, misiją. Grąžinti Salomeikai buvusią šlovę.“

Su ta šlove nebus taip paprasta. Kita vertus – gyvenome šitiek metų su mokyklos reputacija rimtai pagriuvusia, ir vistiek puikiai jautėmės jos dalimi: kiek jau ten tų mokyklų Lietuvoje šimtmečius atšventusių. Ir šitiek visose srityse garsių žmonių papylusių. Nuo Irenos Veisaitės iki Dalios Grybauskaitės (ir dar kokie trisdešimt paragrafų žmonių, kuriuos visi žinote).

O tada FB apskriejo Vilniaus savivaldybės Istorinės Atminties Komisijos nuotolinis posėdis, kuriame šiauliečiai, rokiškėnai bei kitų Lietuvos vietų gyventojai (čia gaunu pastabą, kad įjungiu Sabaliauskaitę, bet šitoj vietoj – sąmoningai) lengva ranka naikino mano šimtametės mokyklos istoriją. Iš nežinojimo ir neįsigilinimo, man rodos, be papildomos informacijos aš gal irgi būčiau nejautri Šiaulių Didždvario gimnazijos klausimams.

Tai čia dabar ir sudėsiu įvykių chronologiją, iš kurios matyti, kad, mano įsitikinimu, vienintelis variantas, kuris užtikrintų mokyklos istorijos tęstinumą yra sugrąžinti jai kunigaikštienės Birutės vardą. Ir nėra sąžininga, kad vyriškoji mokyklos dalis – Vytauto Didžiojo gimnazija – šiuo metu turi ir prieškarinį vardą (gimnazija) ir tarybinio laikotarpio pavadinimą (Vienuolio pagrindinė mokykla), o tuo tarpu iš Vytauto didžiojo šonkaulio išsipumpuravusi kunigaikštienės Birutės gimnazija prieis egzistencinį tašką – nes nieks jos nebeatpažins Vytės Nemunėlio pradinėje mokykloje ir kokioj nors Senamiesčio ar Medijų gimnazijoje. Net Marcės Katiliūtės ar Vandos Sruogienės gimnazijoje neatpažins.

Gimnazijos vardo istorija¹:

"Kunigaikštienės Birutės gimnazijos arba liaudyje vadintos Birutės mergaičių gimnazijos istorija pradžia yra 1915 metais kada buvo įsteigta pirmoji lietuvių –gimnazija (steigėjai dr. Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška ir Povilas Gaidelionis), dėstomąja lietuvių kalba. 1939 m. atgavus okupuotą Vilniaus kraštą, Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija (švietimo ministras Leonas Bistras) –įsakymas Nr. 63, vietoje mišrios Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje įsteigė dvi atskiras ugdymo įstaigas: Vytauto Didžiojo berniukų gimnaziją ir Kunigaikštienės Birutės mergaičių gimnaziją. Iš Vytauto Didžiojo gimnazijos 1939 m. protokolų: įsteigus mergaičių gimnaziją buvo siūlomas Vytauto Didžiojo mergaičių gimnazijos ir kt. pavadinimai, bet pasirinktas Kunigaikštienės Birutės – Vytauto Didžiojo motinos vardas.
1940 metais I –osios sovietinės okupacijos metu gimnazijų pavadinimai panaikinami ir jos tapo Vilniaus m. I-ąja ir II-ąja vidurinėmis mokyklomis. 1941-1944 metais mokykloms vėl buvo sugrąžintas gimnazijos statusas jau be pavadinimų Vilniaus I - oji berniukų gimnazija ir II - oji mergaičių gimnazija. 1946 m. Vilniaus II - ąjai mergaičių gimnazijai buvo suteiktas poetės Salomėjos Nėries vardas."

Vilniaus I-oji berniukų gimnazija virto Vilniaus I-ąja vidurine mokykla, kuri 1957 m. pavadinta Vienuolio vardu.
I-oji – Vytauto Didžiojo – Vienuolio mokykla išlaikė abu vardus: ikikarinį (Vytauto Didžiojo gimnazija) ir tarybinį (Vienuolio pagrindinė mokykla).

Jei mėgstate tvarkingai vizualiai sudėliotas datas ir įvykius – žiūrėkit Vikipediją.

1. Skirtingu šriftu kabutėse pateiktas tekstas yra iš Vilniečių ainių palikuonių kreipimosi į įvairias institucijas, kurį radau Alko portale, po Jono Vaiškūno tekstu Vilniaus valdininkai: Sudie Salomėja Nėrie, labas Šventoji Kotryna! . Nesu ALKo gerbėja ar uoli skaitytoja, greičiau atvirkščiai, bet kitur palikuonių kreipimosi neradau, o man jis šiam kontekste atrodo labai perskaitytinas. ↩︎

Poniatovskio kolekcija krapų pievoje

Jei būtų tokia lietuviška priedermė Pamatyti-Daug-Čiurlionio-Visiškai-Ne-Kaune – tektų iki 2023 kovo 13 suspėti į Londono priemiestį Dulvičą (Dulwich). Dulvičas etimologiškai yra krapų pieva (dile+wisc, senovės anglų kalba) – bet Lietuva Dulvičui davė ne šaltibarščius, o pirmąjį pasaulyje specialiai pastatytą meno muziejų.

“Davė“ tai čia, žinoma, su šiokia tokia išlyga. Gal greičiau sukūrė pretekstą. Ar, dar tiksliau, prasisuko kontekste. Žodžiu, patekom į Oxford Art Online ir kitokius nelietuviškus tekstus.

XVIII amžiaus pati pabaiga. Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis dar nežino, kad jis paskutinis, ir, kaip monarchui dera, nori meno į savo menes. Londone veikiančiam prancūzų kilmės meno dyleriui Noeliui Žozefui Desenfans’ui paveda surinkti kolekciją, dėl kurios karaliui nebūtų gėda. Desenfansas pavedimą išpildo, bet — Karalystė žlunga, karalius miršta, ir lieka dyleris su krūva paveikslų, už kuriuos dar nesumokėta. Vienok, Desenfansas nesutriko, pasitelkė draugelį šveicarų tapytoją Serą Peterį Francisą Bourgeois – rinkinio neišdraskė, kažką pardavė, kažką pirko ir, prieš persimesdami į dangiškesnes pievas, bičiuliai solidžią ir vertingą kolekciją užrašė Dulvičo koledžui, su sąlyga, kad ta kolekcija bus demonstruojama viešai.

(1619 metais aktoriaus ir verslininko Edvardo Alleyn’o įkurtas Dulvičo koledžas, kuriam 1807 m. ex-Poniatovskio-kolekcija buvo užrašyta, jau pats savaime vadinos Dievo dovana. Nesakykit, kad ne dieviškas jausmas tokiems kažką dovanoti. )

Jei kam kiltų noras visus šiuos ATR nuopelnus bandyt su lenkais atsidalinti (tipo, jei kam nors užverda kraujas Oxford Art Online paskaičius, kad Poniatovskis buvo lenkų karalius) – tai laikas užsimesti CBD guminukų: Čiurlionio paroda Dulvičo galerijoje prasideda pasaulio sutvėrimo ciklu – ir nebuvau anksčiau pastebėjusi, kad pirmasis paveikslas yra su užrašu lenkiškai:

stan się – tebūnie- let it be

Vis tiek manau, kad MKČ paroda Augusto Poniatovskio nebraidytose krapų pievose yra unikali ir ypatinga dovana – tiek mums, suspėjusiems ten, kur planavome, tiek atsitiktinei britų publikai, ligi šiol nemenka mase užplūstančiai pirmosios viešos meno galerijos erdves.

Nes kur kitur rasi tobulą tylą, nepakitusią nuo 1908 metų:

Ir tik patys tikrieji, ne ATR, o konkrečiai nepriklausomybiniai lietuviai išgirs joje girios gaudimą – su dar nesunormintu šauksmininku:

RoterDamos (trise valtyje, neskaitant NDG katės)

Kai išgirdau apie amazoninio Bezoso užmačias pramušti skylę Roterdamo skyline’o kardiogramoj, kad galėtų išvesti į platesnius vandenius savo didžiausią pasaulyje jachtą – supratau, kaip laiku suplanavom savo tri-damišką išpuolį. Neaišku dar, ar pavyks Bezosui susitarti su savivaldybe, kad leistų jam praardyti nacionalinių paminklų registran įtrauktą olandų industrializmo ikoną` – bet aš dėl viso pikto turiu net meditacinį video jo fone:

Išpuolis išėjo tri-damiškas, nes ketvirtoji dama, išties tikroji išpuolio iniciatorė, paskutiniu momentu atsimetė dėl covidinių aplinkybių. Sausio mėnesį Olandija dar kybojo lockdowne, tai pagrindinis kelionės tikslas – Depot Boijmans -nuplaukė, sklandžiau nei Bezoso jachta.

Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija

Siurprizus mamoms esat darę? Prie durų gimtadieniui iš orouosto planavę atsirasti? Turbūt kad. O nieko neradę, nes mama, šaltos žiemos neapsikentusi, siurprizo nesitikėjusi, dieną prieš ištrūko į šiltesnius kraštus? Siurprizo fronte belieka labai netobulai fotkint Basanavičiaus turgelį ir siųsti su prierašu: su gimtadieniu. daugiau gėlių – mažiau sniego.

Nu bet nėr taip, kad alternatyvus planas neišsirutuliotų. Prisimeni, kad tėtis gi tai vietoj, ir gimtadienis jubiliejinis koronos prieš du metus nublukintas, keli kelionstulpiai tik iš ambicingo plano liko. Į tą pačią upę nebebrisi, tai klausi Vilniaus matricon jau nuo rudens pargrįžusio vaiko, kokia vieta keturis dvidešimtmečius su kaupu skaičiuojančiam seneliui galėtų suteikti džiaugsmo. Vaikas gal dėl to, kad veganėjantis, gal todėl, kad naudingų vasarinių pažinčių primezgusi, šauna va tokį:

Kalėdų mugė su bazilisko kruasanais

Yra tų mugių Vilniuje. Lofte titano auskarus nusipirkau – čia po to, kai Vingio kino teatre Bėgikę gaudydama iš reklamos sužinojau apie H dropą su jų panacėjinėm CBD kapsulėm. Variau ieškoti, patekau, kur dar nebuvau buvusi, faina mugė, ir vaibas, ir į pažįstamą net gali atsitrenkti.

Bet jei nori krūčiau, tai reikia eiti naktį, slidžiais kiemais tuo maršrutu, kur mus su Gintaru Steponavičiumi iš lietuviško darželio vesdavo žaisti į rusų darželį (nes jie turėjo aikštelę, o mes ne), kuris stovėjo ant, kaip tada nežinojom, senosios sinagogos griuvėsių. Ten yra, kaip niekur ant pastato neparašyta, Dragon Fist studio, o joje- žaibiška – Kalėdinė mugė. (FB per Don Kichoto pertrauką reikia skaityti ir garsėti staigiais sprendimais):

Nicos maratonas ir kitos širdies nesutemos

a.s. šitas įrašas yra daugmaž privatus, vertingas tik trims šios istorijos herojėms ir siauram ratui žmonių mumis besidominčių. Slaptažodžiais dangstytis nesiėmiau, bet kas svetimas skaitysit, tai savo rizika.

Šita va nuotrauka nuo Saint-Paul-de-Vence baro terasos yra labiausiai apie mus tris, lapkričio nesezonu patraukusias savaitgaliui į Nicą, nes niekur arčiau kartu normaliai pabūt neišeina. Kas labiau mus pažįstat, galit paspėliot, kuris gėrimas yra kurios – man atrodo akivaizdu 🙂

Pirmi kartai -tikrosios meilės išbandymui

Ateina gi laikas, kai tų pirmų kartų jau kaip ir nebesitiki. Bet šiandien kai driokstelėjo – ištisi du . Kaip mano amžiui – tai tiesiog avalanšas.

Prasidėjo viskas šiandien 5:20 ryto, kai Vilniaus stoties rajone praradau epaspirtukinę nekaltybę. Nu kaip FB draugams nepasigirsi:

Lietuvos Karžygio lenkiškas detektyvas

Pasakykit, prašau, kad nesu paskutinė savajame burbule sužinojusi, kad Karžygis – tai ne tik Maironio eilėraščių lyrinis herojus, bet ir aukščiausias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įsteigtas apdovanojimas.

Lietuvos partizanų vadų turėjom aštuonetą, o Karžygių – tik septynis*. Iš tų septynių daugiau žinojau apie du: šią vasarą daug galvojau ir netgi rašiau apie J. Lukšą-Daumantą, o nepriklausomai nuo sezono savo Dzūkijos nac.parke nuolat randam progų prisiminti J.Vitkų-Kazimieraitį. Per šias Vėlines atėjo metas uždegti žvakutę dar vienam Karžygiui: Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Teko planuot dienos žygį į Lenkiją.

• 

Apie pianinu ypač Šubertą mėgdavusį skambinti knygių, reikalui esant nuginklavusį priešlėktuvinės apsaugos sandėlio sargybą, dukart su užduotim kirtusį sieną į Vakarus ir sugrįžusį tęsti darbų ten, kur buvo labiau reikalingas – jei norėsit, susirasite informacijos patys. Aš tik nuotrauką įmesiu – kokia kitokia būtų šiandienos Lietuva, jei tokie vyrai nebūtų kritę miškuose ketvirton dešimtin neįkopę ir nieko po savęs nepalikę:

Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)

Amerikoniškai-šveicariškai-bohemiškas rytas iš nugaros žvelgiant į nenufotkintą Hotel Romance Puškin iškabą primena, kad esam tose vietose, iš kur lietuviškon abėcėlėn buvo įskiepyta Š su varnele. Prie ko čia Puškinas, Karlsbade, atrodo, niekad nebuvęs, aišku nepasidarė. Kita vertus, man taip pat neaišku, kodėl, gido Jrzio dievagojimusi sukarlovyvarėjusiam Karlsbade itin populiarus rusų mokslininkas Pavlovas. Tas pats, kur šunims seilėtekį skambučiu sukeldavo.

Galiausiai, nei Puškinas, nei Pavlovas čia nėra svarbūs. Svarbus yra Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio dienoraščio pėdsakais jo laikų Karlsbade, mūslaikiškai gi jau Karlovy Varuose atsidūrėme.