Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija

Siurprizus mamoms esat darę? Prie durų gimtadieniui iš orouosto planavę atsirasti? Turbūt kad. O nieko neradę, nes mama, šaltos žiemos neapsikentusi, siurprizo nesitikėjusi, dieną prieš ištrūko į šiltesnius kraštus? Siurprizo fronte belieka labai netobulai fotkint Basanavičiaus turgelį ir siųsti su prierašu: su gimtadieniu. daugiau gėlių – mažiau sniego.

Nu bet nėr taip, kad alternatyvus planas neišsirutuliotų. Prisimeni, kad tėtis gi tai vietoj, ir gimtadienis jubiliejinis koronos prieš du metus nublukintas, keli kelionstulpiai tik iš ambicingo plano liko. Į tą pačią upę nebebrisi, tai klausi Vilniaus matricon jau nuo rudens pargrįžusio vaiko, kokia vieta keturis dvidešimtmečius su kaupu skaičiuojančiam seneliui galėtų suteikti džiaugsmo. Vaikas gal dėl to, kad veganėjantis, gal todėl, kad naudingų vasarinių pažinčių primezgusi, šauna va tokį:

Kulinarinės Šiaurės vasaros nuostabybės

Ką tik aprašiau mane šįmet ištikusią Šiaurės vasarą, mano Biržų tėvonijoje reguliariai vykstantį literatūrinį foruma, bet turiu sudėlioti šitą tekstą kaip išnašą, iš dalies tam, kad būtų aišku, kodėl pavėlavom į Lenos Eltang skaitymus.  Nu ir šiaip esu skolinga porą nuotraukų savo tėčiui ir Jurgai – Šiaurės vasaros nuotykio bendraselfininkiams:

Vasaron ekipažą vežiau aš – savo murzinu Opel Zafira, tai ir sąlygas, bent pradžioj, diktavau aš. “Važiuosim per Kavarską“,- sakiau aš, susirinkusi bendrakeleivius Vilniuje 15 val. Nes valgiau tik pusryčius ir tuos Dzūkijoje, Vilniuj ieškoti maisto nebebuvo laiko, o Kavarskas garsus koldūnais (man dar atrodė, kad ir mergom, bet šita info nepasitvirtino, sugūglinus Kavarsko mergas gavau nuorodą į straipsnį apie tai, kad alaus bokalu vyrą sumušusi Kavarsko gyventoja nuteista dviems metams.)

Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo

Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:

Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant.  Filmoą  dar nemačiau ką tik pamačiau,

Sevilija: kur valgyti ir (ne)miegoti

This slideshow requires JavaScript.

Viršuj yra vaizdai iš mūsų gatvės ir jos artimiausių apylinkių, o apačioj – baisiai informatyvus screenshotas, iš kurio galima suprasti, kad a) aš knarkiu, b) kad kelionės išlaidas valdėm per aplikaciją receipt (sharing) ninja, c) kad turėjom problemų su vieta, kurioje nakvojome, bet labai sąžiningą šeimininkę.

Nakvojom per airbnb rastam Lidijos Design Lofte, trise tilpom normaliai, ir vieta strategiškai gera – ir ne tik dėl to, kad vyrai garde naktį už kampo nei iš šio nei iš to pasirodo. Nakvynei nuo sekmadienio iki penktadienio visai rekomenduotina, BET penktadieniais ir šeštadieniais ten vyksta diskoteka. Nu ne pačiam lofte, bet lygiai už sienos, tai atrodo, kad tavo lovoje alų gerdami diskotekantai nesišnabždėdami rūko. Aš, kaip su track rekordu miegojimo bet kur, bet kada  –  ne su bet kuo! –

Odesos triatlonas: trečia dalis O

Odesos opera buvo triatlono vinis – ir kelionės planavime, ir bandymuose avantiūron pritraukt daugiau rinktinės kompanijos ir šiaip galvojimuose, ko ten važiuojam. Sprendžiu, aišku, išimtinai pagal save, bet man, kaip iki tol apie Odesą tik iš nuogirdų žinojusiai, atrodė, kad įspūdį žmonėms Odesa daro trimis dalykais: anekdotais, faršmaku ir Operos pastatu.

Odesos triatlonas: antra dalis T

(Primenu praeitame poste aprašytą Odesos triatlono principą: per dvi dienas įvykdyta P-T-O (Pliažas-Turgus-Opera) programa. Apie pliažą buvo prieš tai, apie turgų – dabar, apie operą turėtų būti po to.)

Odesos turgus vadinasi Privoz. Yra didelis, triukšmingas, spalvingas ir linksmas – kai kvadratinėm raidėm ir paskaitai, ir susikalbi. Kainos ten socialinės:

Trijų bažnyčių ketvirtadienis

bažnyčia knygynas

perregima bažnyčia

bažnyčia restoranas

Belgijos nacionalinė šventė nutinka visada netikėtai. Rodos seniai jau turėjai priprasti, kad čia tik Vilniuje liepos 21-osios gatvė  jau kadais atvadinta į Tauro. O belgai tą dieną švenčia kasmet, be pertraukos, nuo 1831-ųjų, kai prisikvietė Leopoldą būti pirmuoju savo karaliumi. Bet ir vėl tik trečiadienio vakare supratau, kad rytoj – dvigubos laisvės ketvirtadienis. Anei vaikų namie nebebėr, anei darban kas įleis.

Porto 2. Patarimai.

Apie Porto grožius jau rašiau vakar. Tai šiandien bus patarimų, o ryt gal ir išlinkimų.

Geriausias patarimas, kurį gavau skrisdama į Porto, buvo apie Vodafone interneto planą – 10 GB trim dienom už 10 EUR. Tai pirmu taikymu orouoste Vodafono kioskan ir nusileidau, į savo dvikortelinį BQ aquaris (beveik patariu atsidaryti linką: nuo tada, kai įsigijau pirmąjį BQ, nėr man už jį geresnio ir gražesnio, o ir kas dar su europietiškais telefonais vaikštot ir džiaugiatės?) naują simą įsikišau ir tada jau galėjau žygio drauges stulbinti uberiu (taksi, kai reikia, tavo kišenėje) ir Receipt Ninja – visos pripažinom, kad gėris, kai nereikia stengtis prisiminti, kas už ką mokėjo ir kas kam kiek skolinga. Na ir tinklus biški paspaminau (G+-e net buvo kilęs įtarimas, kad aš Šalčiuvienė), vienam suaugusiam vaikui jo mamą Sao Bento stoty parodžiau.

Porto nerūpintys grožiai

Viltis yra motina tų, kurios skrenda į Portą tikėdamosi viduržemiškos saulės, nepaisant labai atvirkščių smartfouninių prognozių. Ir vis tik ji yra viena iš trijų dieviškųjų dorybių, ir kaip tokia yra įrašyta melsvon šv.Idelfonso (Alfonso turbūt?) bažnyčios majolikon. Ir kodėl buvau įtikėjusi, kad Portugalijoj visada iki skausmo mėlynai giedras dangus? Rayanairo lėktuvo sparnas, užlūžęs  iškelto vidurinio piršto poza davė aiškiai suprast, kad geltoni ploščiai, o ne saulės akiniai bus pagrindinis šios kelionės atributas.

Ponios Stanionienės granatinės tuno salotos (angliškai)

Viso Briuselio lietuvių močiutė ponia Stanionienė  eidama į svečius atsineša ne tik dosnią širdį, nepriekaištingą stotą, bet ir tuno salotas. Dėl visų šių dalykų tobulos kombinacijos  ji yra labai populiari ir laukiama kiekvienuose namuose.