Užteks: praraja, Paša ir nebus iš manęs karo korespondentės

Na va, dabar greitai greitai užbaigsiu trijų metų senumo Svanetijos reikalą.

Ištrūkę iš mūsų trijų-dienų-kaip draugo Olego bobutės Keturnedėlio šventimo – kai kas nepatenkinti, nes norėjosi dar ir dar – bandėm greitai greitai pasiekti Mestiją. Greitai greitai išėjo toks sąlyginis – nes keliai tai tokie:

Žodžiu, svaną, pagal vakarykštį susitarimą turėjusį mus vežti iš Mestijos į Zugdidį, namie radome. Bet vežti jis mūsų niekur nebenorėjo,

Keturnėdėlis (GE-13)

Galų gale. Mūsų 2013 m. Gruzijos kelionės kulminacija. O buvo taip.

Paleidę Olegą tiesiai pas mirusią bobutę važiuoti, mes dar bloškėmės ne tai anksčiau minėto Meilės bokšto, ne tai šiaip, ko nepametę, ieškoti. Radom iškalbingų  ženklų:

ir įsigijom draugą. Vardo po trijų metų nebeprisimenu, bet prisistatė mums vaikinukas – kažkokia svaniška Ivano ar tai Ivaro versija – pavedžiojo po avinų žandikaulių kultūriniu klodu gruntuotus Ipaaro bokštus, paskui

Jeli. Keturnėdėlio įžanga (Ge 12)

A.S. Teneapgauna nieko šio įrašo data – iš tikro tai bandymas atsikratyti graužaties dėl iki galo nesugaudytų mudviejų kelionės per Gruziją įspūdžių. Kas kad reikalas – ir 11 jo aprašymų – buvo 2013-aisiais. Keturnėdėlis kalnuose (ir prarajon nugarmėjęs kelias, kuriuo turėjai traukinių stotin nusileisti su beveik įvaikintu tada dar ukrainietišku doneckiečiu Paša (bus) – kiek reikėjo, tiek ir laukė.

Tobula geometrija.

Tai tęsiam, kur buvom sustoję. Grįžinėjam iš Ušbos. Diena niekaip ne prie pabaigos ir mes dar nežinom, kad Nivą nuomojom konkrečiam maršrutui, o ne laiko tarpui. Levanas, prieš kurį Ušboje paskleidėm savo žemėlapį, su klausimu, ką mus dar čia nuveikus, sakė važiuot į kažkokį kaimą, kuriame yra bokštas, įsibridęs į upę. “Lubov“,- sakė Levanas.

Grand Hotel Ushba (Ge11)

Kad gautume Nivą, turėjome susigalvoti maršrutą, mat nuomos kaina priklauso ne tiek nuo laiko, kuriam nuomoji, kiek nuo kelių, kuriais važiuoji, bet apie tai jau pasakojau įraše apie Nivą, bekelių laivę. Dūrėm pirštu į Bechvi – be kokio ypatingo susigalvojimo, gal kad atrodė labiausiai Niekur, o dar Roza sakė, kad pakeliui galima sustoti Grand hotel Ushba, kuris ne toks jau gal ir grand, bet pavalgyt gausim.

Niva – bekelių laivė (Ge 10)

Po literally vos manęs nenukillinusios braidžiojimo kalnų upėmis beigi prieupio akmenynais dienos – pieno rūgštis mano kojoms pasakė: “užteks“. Laiptais lipti už turėklo prisilaikant dar dar, bet šiaip jau verčiau važiuoti. Važiuoti Mestijoj galima įvairiai: narsiausi ir tvarkingiausi išsinuomoja džipą [1] dar Tbilisyje, kokiam nors patikimam Hertze ir vairuoja visur atsargiai, bet žinodami, kad tarptautinis draudimas jiems padės. Tokie buvo mūsų simpatiškieji katalonai, trumpai aprašyti mano tekste Requiem konforto zonai. Tingiausi ir arogantiškiausi išsinuomoja mašiną su vairuotoju –  ir varo per Gruziją dangstydamiesi užuolaidėlėmis ir dėliodamiesi turistinius paukščiukus. Kai valgėm Rozos chinkalius,

Svanetija 4. Upė ir chinkaliai (Ge9)

Ištikus eiliniam viduramžio krizės paūmėjimui paprastai sėdam ant motociklo ir važiuojam į parduotuvę  Adventure. Tiek gražių, patogių ir naudingų dalykų, ir beveik viską galėtum įpirkti, – bet kad nieko nereikia. Nes kada gi paskutinį kartą susiruošei į rimtą nuotykį? Taigi kad praeitam gyvenime, kai jokie Adventure nė nesisapnavo – ėjai  į Vojentorgą ir ėmei, kas ten buvo. Suragėjusios odos vibramai, sunkios brezentinės kuprinės, jei “išmesdavo“ – lengvesni čekiški miegmaišiai. Palapinės sidabrinukės, kaip prisiminta istorinėje FB sąšaukoje buvo aukso vertės. Net nežinau, kur tie valiutiniai mainai vykdavo, ryškiai ne vojentorge. Aš žygių neorganizuodavau, tik į juos įsipaišydavau, tai viską, ko neaprašiau, rasdavau gatavą.

Svanetija3. Rekviem komforto zonai. (Ge8)

Move out of your comfort zone. You can only grow if you are willing

to feel awkward and uncomfortable when you try something new.

Brian Tracy (aš nežinau, kas jis toks)

“Ten kabo tie Berijos žiedai“,- K. kaip visada pastabesnis už pastabiausią, kai taip pasakė, tai ir man tie žiedai pasidarė daiktu, kurį pirmučiausiai pastebi įžengęs į Rozos kiemą.

Svanetija2. Kai bokštai lipa obelims ant galvų (Ge7)

Pernai tokiu metu apie Svanetiją nežinojau  absoliučiai nieko. Bet kai buvo paskelbta, kad ten važiuosim, prie manęs pradėjo lipti visokia informacija. Supratau, kad važiuojam į aukščiausią žmonių gyvenamą vietą Europoje[1], ir kad anglakalbiams svanai yra “gulbės“[2]). Taip pat bandžiau išsiaiškinti ar ne per tas pačias vietas žengiau prieš 20 metų (kaip išaiškėjo po sąšaukos FB – ne prieš 20, o prieš 24, ir ne, ne per tas pačias).

Jau paskui, Gruzijoje, girdėjau apie svanus

Su sprogimais į Mestiją. Svanetija 1. (Ge 6)

Iš Bakuriani Levanas su draugu nuleido mus į Chašuri. Buvo gilėjanti naktis, jokie hamakai nebesiplaikstė, netgi paminklo Kukuškai, siauruko, kėlusio  iš Boržomio į Bakuriani garvežiui*, nebesimatė.

Mcheta – Bakuriani. Karas, apie kurį negalvojau (Ge 5)

Kelionėse gerai yra trumpam pakliūt į svetingą vietinį glėbį. Mums pavyko. Velykų sutikt mus vežėsi. Nato ir Algis. Apie juodu išeitų ekranizuotina istorija, bet santykis mūsų buvo privatus, tai labai čia nieko neviešinsiu. Šiaip tik pasakysiu, kad Nato tėtis yra toks gruzinų maždaug Donatas Banionis, ir viešam youtube yra klipas, kur Nato su tėčiu kartu dainuoja, ir man patinka jų dabar klausyti ir šiurpstančia galvos oda jausti, kaip mums neįtikėtinai pasisekė, kad gyvenimo serendipitiškumas sumetė mus į vieną vietą – ir dar kokią! Sakartvelo!