Lietuva Venecijoj yra pelkė ir tai yra cool

Venecija, kaip žinia, yra žuvis, ir jos uodegoj yra toks kakutis, San Pietro di Castello salelė, kurią venecijiečiai, sakoma, laiko tik sau. Turistai, jie tegul aplink Šv.Morkų grūdasi.

Kai ieškojau internetuose kokio minimalistiškesnio Venecijos-žuvies vaizdo, kad tas San Pietro žemčiūgėlis aiškiau matytųsi, tai užtikau tokį vat pasakojimą apie visą Castello rajoną – būt buvę gal nieko paskaityti prieš tą San Pietro užskvotinant, bet geriau vėliau, negu niekad, ir nuotraukos, ten, žinoma nepalyginti puikesnės negu mano, bet niekas čia ir nekonkuruoja. Aš tai čia rašau tik tam, kad nepamirštume, kad mes tame San Pietro

De Golio lopšys, Cavrois bebrai

Yra Lilyje tokia Princesės gatvė. Viename jos gale – parduoda ir taiso varines triūbas, kitame – memorialinis muziejus žmogaus tas triūbas – kartu su ugnim ir vandeniu – praėjusio. Nes viename Princesės gatvės namų gyveno Šarlio De Golio diedukas, tiulio fabrikantas.  Čia ir gimė būsimasis nutrūktgalvis Prancūzijos generolas. Galima pamatyti ir jo žaislinį arkliuką, ir lopšį, ir krikšto marškinėlius:

Zaha in the sky with diamonds

“Laivas.“  “Ne, deimantas“ – ne iki užkimimo ginčijomės, bet turėjom skirtingas nuomones, į ką panašus įspūdingiausias pastatas Antverpeno skyline, ypač jei atvažiuoji nuo Bredos*. Dėl ko nesiginčijom visai, tai kad būtų faina vidun patekti ir apžiūrėti, ką Zaha Hadid Antverpene pribūrė prieš pat numirdama, nė pamatyt užbaigto nespėjo (nuotrauka ne mano, o iš tinklapio http://www.zaha-hadid.com) , o dar geresnių yra britiškam žurnale beveik flamišku pavadinimu: dezeen – atradau jį Zahą Hadid begūglindama, bet taip jis man patiko, kad net užsirašiau naujienlaiškius gauti – nors paprastai jų tik atsisakinėju):

Patekt vidun paprasta nebuvo. Pastatas mat yra oficiali įstaiga – Antverpeno uosto administracija – žmonės ten dienom dirba, o vakarais viską užrakina. Yra ten komunikacijos ir informacijos skyrius, kuris uosto promocijos tikslais ekskursijas po pastatą pavedžioja, bet tik savaitgaliais, tai įsipaišyk, kad gudri, kai ne tu viena nori. Individualių ekskursijų angliškai, sakė man turizmo centre, nebeįmanoma užsisakyt visai – ne tai, kad reikėtų mėnesį ar šešis palaukti, bet išsemtos iš principo. Jau pradėjau sėjamuoju būdu vykdyti mini apklausas, kieno pusbroliai, švogeriai ar nepamiršti klasės draugai galėtų dirbti Antverpeno uoste – jau jau buvau bekonsumuojanti vieną kontaktą pastato apsaugos tarnyboje – bet, kai turi “Flanders today“ skaitančių draugių,  tai viskas išeina paprasčiau: sausio mėnesį dar buvo galima užsisakyti bilietų į liepos mėnesio GRUPINES ekskursijas OLANDŲ kalba. “Kiek imam?“- klausė draugė. “Imk, kiek duoda, žinoma“- sakiau aš. Taip ir gavom 10 bilietų vieno žiemiško gimtadienio proga. Tada atrodė, kad ta liepa už kalnų.

Sevilija 3: Alkazaras atsainiai ir Katedros stogai nerealiai

Tris pagrindinius mums nutikusius Sevilijos įdomumus jau aprašiau: tiek nematomą saldumynų ranką ir vyrus naktį garde, tiek Anzelmos krūtinės reguliatorines funkcijas. Bet žinoma, prasiėjom ir per tradicines grožybes. Alkazaro rūmų tai  jau nė nefotografavau, pasivaikščiosiu taip, kad tik man būtų gražu, galvojau. Kiti tegul patys važiuoja, internete paveiksliukų ieško. Žinoma, tikėjausi, kad Rūta  nuotraukomis pasidalins, nes net pasimetė nuo mūsų, taip majolikos kringeliuose užsipainiojo. Bet Rūta kažkodėl dalinosi Molenbeko nuotraukomis, nu irgi nieko, galima pažiūrėt, kaip Belgijos priemiestyje ant stogo Abraomas Izaokui galvą pjauną, kad ir ne visai čia į temą.

Odesa tiesiog (puiki) (4)

Su Odesos triatlonu, ačiū dievui, baigta, dabar net nebežinau, ar tokia įspūdžių dėliojimo struktūra buvo gera idėja. Nu bet atgal gi neatrašysi. Neramu ir tai, kad po pirmosios, Pliažo, dalies kai kuriems skaitytojams susidarė atgrasus brūzgynų miesto su nešvaria jūra įspūdis. Tikiuosi, kad Opera kaip nors reabilitavo.

Bet nereikia nė Operos, eini tiesiog šiaip gatve, pakeli galvą – ir nebenusileidžia:

Norėtum, kad Deribasovskaja būtų vienas ilgas plaukimo takelis, kuriuo galėtum sau plaukti ant nugaros ir grožėtis Jekaterinos ir Potiomkino ekstraordinaraus santykio vaisium.

Odesos triatlonas: trečia dalis O

Odesos opera buvo triatlono vinis – ir kelionės planavime, ir bandymuose avantiūron pritraukt daugiau rinktinės kompanijos ir šiaip galvojimuose, ko ten važiuojam. Sprendžiu, aišku, išimtinai pagal save, bet man, kaip iki tol apie Odesą tik iš nuogirdų žinojusiai, atrodė, kad įspūdį žmonėms Odesa daro trimis dalykais: anekdotais, faršmaku ir Operos pastatu.

Paryžius kitaip

Paryžiuj savaitgalį buvom. Nieko tuo nenustebinsi. Ir patys ne nustebimui važiavom, ne dūsaut Senos pakrantėse, ne grūstis minioj prieš Notre dame ir ne Amelijos ieškoti Monmartro įkalnėse. Pompidu vamzdžiai ir ugnį ryjantis mimai prieš juos, kaip ir Eifelio liftai, Lotynų kvartalo užkaboriai – viskas buvo aname gyvenime, t.y. labai labai seniai.

Trijų bažnyčių ketvirtadienis

bažnyčia knygynas

perregima bažnyčia

bažnyčia restoranas

Belgijos nacionalinė šventė nutinka visada netikėtai. Rodos seniai jau turėjai priprasti, kad čia tik Vilniuje liepos 21-osios gatvė  jau kadais atvadinta į Tauro. O belgai tą dieną švenčia kasmet, be pertraukos, nuo 1831-ųjų, kai prisikvietė Leopoldą būti pirmuoju savo karaliumi. Bet ir vėl tik trečiadienio vakare supratau, kad rytoj – dvigubos laisvės ketvirtadienis. Anei vaikų namie nebebėr, anei darban kas įleis.

Roma be pasiruošimo – gaunasi barbiškai

Taip va ir prisigyvenom. Į Romą be jokio pasiruošimo, maždaug kaip į Valakampius. Iš karto pasakysiu – Romon nelabai gerai taip. Perdaug ten viskas  persidengia, epochos, gatvės, funkcijos – pradžioj iš įpratimo dar bandai susigaudyti, nusipirkus orouoste beviltišką gidą, paskui, žinoma, atsipalaiduoji. Užsisaugai FB mesendžerio printscreeną, kur menotyrininkė iš Palangos greituoju būdu bando patarti, kuo užsiimti, ir supranti, kad šioms trims dienoms užduotis paprasta: atsirinkti tarp Berninio, Borominio ir Barberinių. Visa kita – bonusas.

Čia beviltiškasis gidas.

O čia patarimai, kuriais bandžiau vadovautis.

Porto 3. Išlinkimai ir patarimų reziume

Naktis pakeičia vaizdą ir prasmę – sako šis nesuprantamas kelio ženklas, pasitinkantis kiekvieną einantį nuo Sao Bento stoties link katedros.Būtum Ilja Muromecas – galvą nusilaužtum, nežinodamas, kur pasukti.Aš jums užduotį palengvinsiu.