Sicilija3: diedukai Brode ir sirocco į veidą

Po lengvo  persisotinimo sicilišku baroku  beigi kiaurai peršlapimo nelegalų rezervate Scicli pasirinkom ir todėl, kad niekaip negalėjom ištarti, ir todėl, kad gūglas jį apibūdino kaip kompaktiškiausią ir sunkiausiai privažiuojamą siciliško baroko perlą – o man jau buvo kilęs noras pavaryti siauresniais serpantinais ir rimtesnėm bekelėm (grįžinėdama tamsoj su besiblaškančiu GPSu jau ne taip labai džiaugiausi savo pasirinkimu).

Bet besileidžiančios saulės ir besižiebiančių gatvės žibintų Sciclis buvo nuostabus:

Sicilija dar. Rezervatas nelegalams.

Siciliška barokinė kultūra perliniais Sirakūzų ir Noto pavidalais ištiko mus taip intensyviai, kad kitą dieną puolėm ieškoti natūralesnių alternatyvų. Rezervatas Cavagrande del Cassibile ėjo trečiu numeriu gūglo atsakymuose į klausimą “ką daryti netoli Noto“ ir tarpeklio prarajon suvarvintų krištolinių ežerėlių nuotraukos viliojo kaip tobula atasvara viduramžių meistrams.

Fotkė iš internetų, nes konkrečiai ten nepatekome, šiandien tik supratau, dėl ko, tuoj paaiškinsiu.

Sicilija. Sirocco barokas. Sirakūzai ir Noto.

“Ar gali priminti, dėl ko mes būtent čia važiavome?“ – klausiau Rūtos pakirdusi rytą Note, Sicilijos baroko perle, apie kurį prieš užmigdama ničnieko nežinojau.  “Nugi  Netflixas, Chef’s Table, diedukas* iš Cafe Sicilia Noto Vittorio Emanuele prospekte – atvažiavom nenumirti neparagavusios jo kanolių ir granitos su briošu.“

Nu tai dabar jau mirti, kai ateis laikas, galėsime. Granitos nufotkint nespėjome, bet  žymusis kanolis, rikotos ledai su pistacijomis, casatina ir  biancomangiare di mandorla (migdolinis-valgyk-baltai) – iš to raundo kurį jau gebėjome fiksuoti:

 

Paaiškinimą užskaitau, bet vistiek ruošimasis šiai kelionei nebuvo toks visai jau nepanašus į pasakėčią apie pirklius, kurie pabaliavojimui susitarė atsinešt po litrą vyno

Lietuva Venecijoj yra pelkė ir tai yra cool

Venecija, kaip žinia, yra žuvis, ir jos uodegoj yra toks kakutis, San Pietro di Castello salelė, kurią venecijiečiai, sakoma, laiko tik sau. Turistai, jie tegul aplink Šv.Morkų grūdasi.

Kai ieškojau internetuose kokio minimalistiškesnio Venecijos-žuvies vaizdo, kad tas San Pietro žemčiūgėlis aiškiau matytųsi, tai užtikau tokį vat pasakojimą apie visą Castello rajoną – būt buvę gal nieko paskaityti prieš tą San Pietro užskvotinant, bet geriau vėliau, negu niekad, ir nuotraukos, ten, žinoma nepalyginti puikesnės negu mano, bet niekas čia ir nekonkuruoja. Aš tai čia rašau tik tam, kad nepamirštume, kad mes tame San Pietro

Venecija: penkiasdešimt nepagydomai pilkų

Remdamasi vienkartine patirtimi teigiu, kad Venecija lapkritį yra  pilkų atspalvių miestas – rūkas neskaičiuoja iki penkiasdešimties ir nesijaudina dėl istorinio autentiškumo: iš principo ne jo kaltė, kad Švento Morkaus grindinys šiais laikais ružavas tik nuo išvakarėse pažertų konfeti.