RSS

Svanetija 4. Upė ir chinkaliai (Ge9)

09 Bir

adventure

Ištikus eiliniam viduramžio krizės paūmėjimui paprastai sėdam ant motociklo ir važiuojam į parduotuvę  Adventure. Tiek gražių, patogių ir naudingų dalykų, ir beveik viską galėtum įpirkti, – bet kad nieko nereikia. Nes kada gi paskutinį kartą susiruošei į rimtą nuotykį? Taigi kad praeitam gyvenime, kai jokie Adventure nė nesisapnavo – ėjai  į Vojentorgą ir ėmei, kas ten buvo. Suragėjusios odos vibramai, sunkios brezentinės kuprinės, jei “išmesdavo“ – lengvesni čekiški miegmaišiai. Palapinės sidabrinukės, kaip prisiminta istorinėje FB sąšaukoje buvo aukso vertės. Net nežinau, kur tie valiutiniai mainai vykdavo, ryškiai ne vojentorge. Aš žygių neorganizuodavau, tik į juos įsipaišydavau, tai viską, ko neaprašiau, rasdavau gatavą.

Viskas pasikeitė,  kai planuose atsirado “kažkoks Nepalas“ (taip komandos “Lost“ narė Julia apibūdino Mestiją, žr. reportažą apie sprogimus maršrutkėje). Pagaliau į Adventure įžengėm išdidžiai, su veidais žmonių, kurie žino, ko jiems reikia. Nusipirkom ilgą raudoną kuprinę, aš – minkštus, lengvus, o betgi, kaip pasirodė vėliau visiškai neperšlampamus, čiurną saugančius, uolomis neslystančius vibramus (jų nuotrauka iš aukšto trypiant Azerbaidžaną – tekste apie David Gareja), penktajame Gruzijos repotaže minimas  kelnes, kurios pasidaro šortai, nu ir dar ten visa ko.

Todėl Mestijoje antru reikalu po inicijacijos į svanų šermenų papročius ėmėm ieškoti, kur su ta mūsų krizine atributika lipti. “Eikit,- sako Roza su Vitalijum, – į ledyną. Per dieną ir suvaikščiosit. “ Žemėlapio neturėjo – nes prispausdino jų dar turbūt Miša, pagal planą padaryti Gruziją brangaus turizmo šalimi, bet Miša jau ne veiksnys, Roza savo žemėlapius išdalino, o turizmo centras Mestijos vidury – atidarytas nuo 10, geriausiu atveju. “Viskas ten aišku,- sako šeimininkai. – Nėr kur paklysti, pereisit tiltą, praeisit aerodromą, pereisit dar tiltelį – ir visą laiką tiesiai.“ Aiškiau ir nebūna. Vakare K. sutarė su Roza daryti chinkalius. Tobulas dienos planas.

Čia tie chinkaliai, kuriuos vakare jiedu su Roza ir padarė. Bet kiek visko nutiko iki tol...

Čia tie chinkaliai, kuriuos vakare jiedu su Roza ir padarė. Bet kiek visko nutiko iki tol…

Užkandę Rozos varškėčių ir įsimetę Vitalijaus striukę (Gijos paskolintą palikome namie, vis tik labai skirtinga kubatūra) patraukėm ledyno užkariautų. Bet prieš tai reikėjo pereiti per ryto Mestiją. Žengti nesušlapus per kaimo upigatvį (pasiteisino mano naujieji vibramai), apžiūrėti jame skendintį slidžių batą (pasakyk man, kas tavo šiukšlės, pasakysiu, ką veiki žiemą), prasilenkti su viena kita karvių banda ir nusekus paskui taikų dūmelį užtikti Mestijos vyr.gydytojo žmoną verdančią čiačią. Nesislėpė ta žmona perlabai. (Ramiai tas nuotraukas ir dar keletą kitų galima peržiūrėti čia.)

This slideshow requires JavaScript.

Pro karves ir kitus galvijus leisdamiesi į Mestijos centrą užtikom vieną kitą eurorestauracijos apraišką, su spindinčiais raižiniais tobulos žydrynės fone, ir pro visą autentiką viršun banguojantį modernišką policijos pastatą. Čia Miša kaip tarė – taip ir padarė. Išmėžė visą papuvusį policijos aparatą, sustatė jaunus idealistus  ir, anot Vitalijaus, nokautavo korpuciją. Anksčiau, sakė Vitalijus, keliu iš Zugdidžio į Mestiją negalėjai pravažiuoti neapiplėštas, ar bent kubdariu (tokie svaniški chačiapuriai su mėsa) per prievartą nepasidalijęs. Dabar viskas ramu ir civilizuota. Keisdamas turinį, Miša radikaliai keitė ir formą: visoj Gruzijoj jėgos struktūrų pastatai spindi naujumu ir idėjos drąsa. Tokioj vidury niekur esančioj Mestijoj – naujas ne tik policijos pastatas, bet ir prokuratūra, ir kalnų liniją atkartojantis paskutinis miestelio tiltas. Tiltas ne prie jėgos struktūrų, bet labai į temą ir gražus.

This slideshow requires JavaScript.

Bet didžiausias įspūdis ir netikėtumas yra Mestijos orouostas. Irgi Miša. Irgi – ėmė ir pastatė. Gal nesitikėjo, kad taip mikliai kelių plėšikus pažabos, tai norėjo duot alternatyvią galimybę juos oru peršokt. Stovi tokia Nojaus arka kalnų fone. Su viskuo, ko reikia – bagažo tikrintojais ir jų skaneriais, techninio palaikymo tarnyba, veikiančiu tualetu ir vėjų gaudykle. Vat tik lėktuvų nėra. Kontraktas, sakė, baigėsi. Neaišku kodėl. Neaišku, kada bus naujas, sakė, kažkas žadėjo. Gerai būtų, kad vėl būtų galima už 70 larių (35 EUR) iš Tbilisio Mestijon atskristi, be jokių ten sprogstančių padangų ar virstančių nuošliaužų (čia aš apie mūsų kelionę atgal). Tuom tarpu palinksminom nuobodžiaujančias tarnybas, davėm savo raudoną kuprinę per skanerį pravaryti, vistiek veikt nelabai jie ten turi ką. Daugiau nuotraukų Pikasoj, o čia vieną išdidų laivą įkrausiu:

Mišos arka.

Mišos arka.

Pro orouostą priartėjom prie nuotykio. Pametėm tiltų skaičių ir, tiesą sakant, nebesupratom, kuria upės puse mums link to ledyno eiti. Kita vertus – ne taip jau labai ir svarbu, upė vistiek iš ledyno išteka, tai bet kuria puse eidamas prie jo prieisi. Čia dar ir tarptautinis turistinio maršruto ženklas pasirodė, baltas su geltonu, ant apgriuvusios gal-arklidės kampo.

Tarptautinis pėsčiųjų takas.

Tarptautinis pėsčiųjų takas.

Vienok “ne taip labai ir svarbu“ truko neilgai. Kažkos kalnų džinas užleido mums mintį, kad einam mašinų keliu, (nu negali Svanetijoj pažvelgęs į kelią vienareikšmiškai apibūdinti, ar tas kelias yra mašinoms skirtas ar kokia bekelė), o atvykom čia patirti NUOTYKĮ, o nuotykiai, žinia būna siauruose pėsčiųjų takeliuose, todėl mums reikia grįžti atgal iki kažkokio nebūtinai teisingai atsiskaičiuoto tilto ir bandyti iš naujo. Man nesunku – dėl šventos ramybės galim grįžti atgal, nors, kita vertus, jau tiek eita į priekį, o vakare dar reikia chinkalius daryti…

Žodžiu, džinas pajuto mane kaip silpnąją grandį ir ėmė įnirtingai kuždėti, kad ta upė, pažiūrėk tik – tokia išsiplojusi, negi neperbrisi, ar kokios vietos neperšoksi? Suformulavau džino mintį kaip savą ir nutarėm tą upę šturmuoti. Iš tiesų, žiūrint iš toli – upė atrodo visai taikiai. Priėjus arčiau gi – ji arba labai išplatėja, arba, kur srūva siauresnėm atšakom – kunkuliuoja iš kojų verčiančia jėga per jokių rankenų ar kablių neturinčius akmenis. Atrodo peršoktum – betgi ne Bardauskienė. Kai bandėm eiti – išsilaužę po du pagalius, kad remtumėmės keturiomis galūnėmis – tai pagalio negali pastumti iš vienos vietos į kitą jo iš vandens neištraukęs, srovė neša kaip uraganas.

This slideshow requires JavaScript.

Kad vanduo iš ledyno, tai net pamiršom, tik kojų spalva po to priminė.

Kojų spalva. Ypač nagai.

Kojų spalva. Ypač nagai.

Žodžiu, K. sugebėjo persikelti pirmas – aš pargrįžau iš srovės vidurio, nes man neatrodė, kad paskutinius du žingsnius įveiksiu. Gal ir gerai, kad nerizikavau – Paša (apie kurį vis dar vėliau) pasakojo, kad jo šeimininkai uždraudė jam prie upės išvis artintis, nes pernai vieną merginą upė parvertė ir nurideno žemyn akmenimis (ir tikrai gi, jei jau neišsilaikei remdamasis keturiais taškais, tai kaip paskui atsistosi – kai nė už ko užsikibt?). Viskas vyko draugų akyse – o ką ten bepadėsi. Ištraukė jos faršą kažkur pasroviui. Tiek žinių. Sako, net mašinas į metalo laužą sumala.

This slideshow requires JavaScript.

Jei norit pasiklausyt garso. lydėjusio šią epopėją, tai vat jums prašom. Epizodas čia, tiesa, kitas, iš tada, kai Gija sustabdė maršrutkę mums plaustininkų mirtį parodyt, bet garsas tas pats. Užsimerkit ir paklausykit:

Dar tuo metu, kai ėjom skirtingais upės krantais ir nebebuvo aišku, ar dvidešimt antrus metus dar gyvensim kartu, pradėjo skambėti mano telefonas – nes namuose suveikė signalizacija, o po to pokalbis nutrūko, nes neatlaikė roamingo kaštų. Anam gi krante, kaip išaiškėjo vėliau, vyko pokalbis su man dėl ką tik išvardintų priežasčių neprisiskambinusia ISB. Mokykla turėjo mums pranešti, kad Saulė taip susižeidė kelią, kad ją reikia vežti siūti ir mes, kaip tėvai, turime sukoordinuoti šitą reikalą, nes jie niekur negali judėti, kol nėra atsakingo šeimos atstovo. Bet kadangi aš į kitą krantą kėliausi labai ilgai su visokiais pargrįžimais iš vidurio srovės, tai patekau jau į išsprestą situaciją, ačiū Žydrei, o ypač Vadimui.

K. mano įžengimą į jojo krantą sutiko  griausmingu “valio“ ir sakė, kad jautėsi, kaip per gimdymą – nei kuo padėt, nei ką daryt. Nuotraukų, suprantama, nei susitikimo, nei kvazigimdymo beveik nėra (išskyrus tą, kur aš mažytis taškelis). Mes ne kokie ten zuokai karo korespondentai.

Kitam krante radom sniego nuošliaužą. Ne ledynas dar joks.

Kitam krante radom sniego nuošliaužą. Ne ledynas dar joks.

Tai jei manot, kad čia jau pabaiga ir dabar bus apie chinkalius, tai nesat turėję reikalo su kalnų džinais, Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad tas kelias, kurį metėm, kad rizikuotume gyvybe brisdami per upę, buvo teisingasis, o kitame krante kelio nebuvo jokio. Kadangi to nežinojome, tai ropštėmės kažkiek laiko viršun per morenas, skaldytus akmenis Rudnosiuko šeimos išsiilgusių eglių šlapiame pavėsyje. Paskui jau kaip ir supratom, kad niekur nebeišsiropšim, bet perspektyva grįžinėti tuo pačiu keliu atrodė nekaip, o dar ta chinkalių ekspektacija… Žodžiu, sustojo K. ant uolos krašto, išsitraulė aifouną ir klausė jo: “gie-pė-es-ai, gie-pė-es-ai, pasakyk, – kur pasaulyje mes esam?“

google mapse pasakyk...

Atsakymas buvo veidrodėliškai lakoniškas. “Mestijoj jūs,- sakė google mapsai. – Dviejų upių sankirtoj“. O ne. Nuo savo uolos mes pamatėm tą tiltelį į ledyną, kuriuo ir turėjom, Vitalijaus nurodymu, persikelti per upę. Buvo taip viltinga galvoti, kad dabar tik iki jo nusileidžiam, juomi grįžtam į tą nevažiuojančių mašinų kelia, kuriuo neatėjom, per pusantros valandos parskuodžiam namo – ir panyram į kulinarinę vakaro programą. Bet upių sankirta reiškė, kad prieš patekdami prie to tiltelio turime pereiti DAR VIENĄ UPĘ. Iš tikro tai net ir vietą tam vėl nusižiūrėjom, K. net kelnes nusimovė:

Jaukiai, atrodo, ar ne?

Jaukiai, atrodo, ar ne?

Bet sveikas protas džinus nugalėjo, K. vėl įlindo į kelnes, o kol jis varstėsi batus aš pabėgėjau už kampo ir radau tokią pusiau brastą, pusiau medžių sanvirtą, kuria visai neskausmingai peršuoliavau į kitą krantą, net vibramų nenusiavus, murktelėjau pora kartų pilnai, bet sakiau gi, geri batai, kaip nuo žasies vanduo.

Vat tik vėl likau kitam krante viena. K. batus susivarstęs patraukė atgal. Nepersidavė jam mano planai telepatiškai. Einu sau kiek susikrimtusi ana upės puse, geruoju keliu ir galvoju, kad negerai čia taip išeina, kad man jau lengva, o jis vis dar iššūkiuose. Bandau įžiūrėti jį kitame krante, gal įkalbėti pargrįžt prie tų mano sanvartų. Bet Vajėzau – žiūriu, mūsų raudona kuprinė, nu ne pati gi, neturi kojų, kabo per vidurį moreninės uolos, apsikaišiusi kažkokiais vienišais saksaulo krūmeliais. Jokio, jokio šanso mano kuprinei tą uolą įveikti, net jei ten, kur ji baigiasi ir eitų koks padabnesnis miško takelis. Bet kai kabi uolos vidury, nusileisti irgi ne taip paprasta. Čia prisiminiau, kaip buvo dingusi Izabelės panda – ir atsirado naktį vidury vonios karštai pasimeldus. Džinus išvaikėm katalikiškais metodais, pargrįžom namo kiekvienas savo puse.

Jau kaip džiaugiaus vėl išvydus tą orouostą!

Jau kaip džiaugiaus vėl išvydus tą orouostą!

Susitikom Mestijos centrinėj aikštėj – kur aš pirkau sėmkių liūdesiui malšinti. K., pasirodo, kažkas pavežėjo ir dar jis praėjo šaltinį, kurio vanduo labai padeda nuo kepenų, kaip jam paaiškino ten sėdintis diedukas. Diedukas buvo be dantų, bet dantys tai ne kepenys.

Paskui aš ėjau praustis ir į lovą internetų gaudyti. K. gi persirengęs mano Audimo kelnėmis leidosi pas Rozą daryti chinkalių. Išmoko viską apie 18 siūlių. Budrioj senolio gal-Emiliano priežiūroj. Paskui valgėm chinkalius ir diedukas su K. fotografavosi. Net davė jam savo kepurę pasimatuoti.

Nesvanas su svaniška kepure.

Nuoseklesnė nuotraukų istorija – kaip visada, su keletu papildomų – yra čia.

Reklama
 
5 Komentaras

Publikavo birželio 9, 2013 Gruzija, kelionės

 

Žymos: , , , ,

5 atsakymai į “Svanetija 4. Upė ir chinkaliai (Ge9)

  1. Atgalinė nuoroda: Užteks | Namop2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: