Iš Bakuriani Levanas su draugu nuleido mus į Chašuri. Buvo gilėjanti naktis, jokie hamakai nebesiplaikstė, netgi paminklo Kukuškai, siauruko, kėlusio iš Boržomio į Bakuriani garvežiui*, nebesimatė. Chašurio geležinkelio stotis nuostabiai panaši į Vilniaus. Tik visiškai tuščia – nėra norinčių naktį įšokti į traukinį Tbilisis – Zugdidis. net nebūtų ko paprašyti perskaityti lentelę ant traukinio, kad žinotume, ar į tą sėdame. Bet Levanas su draugu palaukė, paskaitė, įsodino.
Naktį praleidom sėdimam** vagone – į kitokius nebuvo jau vietų, kai prieš kelias dienas Tbilisyje apsipirkinėjom. Užtat kelionei atgal SV (tokią dvivietę uždarą kupe) pasiėmėm – imdami nežinojom, kad teks su Paša dalintis, Bet apie Pašą vėliau, grįžinėjimo iš Svanetijos epizode. Įvažinėdami gi atsėdėjom likusią nakties dalį visai patogiai. O ryte jau buvom Zugdidyje.
Zugdidyje reikėjo pataikyti į maršrutkę, kuri mus tris valandas turėjo dardinti serpantinais į viršų, į Mestiją, Svanetijos administracinį centrą 1500 m. aukštyje. Tam tikslui turėjome vairuotojo Gijos telefoną, bet mums jo gaudyti neprireikė, nes mus, einančius iš traukinio pasigavo jis pats ir mikliai sukomplektavo į savo autobusiuką, Žmones – vidun, kuprines – ant stogo.
O vat jums ir įrodymas, kad smulkiaburžuazinis atsipalaidavimas turi pasekmes. Rudą K striukę traukinyje supakavau į išorinę kuprinės kišenę, man rodos, net diržus veržtelėjau. Tiesa, varianto, kad ji kratysis ant stogo, nepragalvojau. Žodžiu, yra dokumentuota, kad tvirtinimo prie stogo metu striukė dar buvo:
O kai apsukom ratą pro miegamuosius Zugdidžio rajonus, kur turėjom susirinkti likusį autobusiuko kontingentą, tai pasimatė, kad jos nebėra. Kadangi susirinktinas kontingentas buvo išėjęs nusipirkti chačiapurių kelionei ir dar nespėjęs grižti, tai turėjom laiko apsukti pakartotiną ratą po Zugdidį, tos striukės, atseit, ieškodami. Nieko, žinoma, neradom, Gia sakė nesijaudinti, paskolinsiąs savo. Ką po to ir padarė.
Kadangi tų chačiapuristų laukdami laiko turėjome, o ką veikti – nelabai, tai Gia nusprendė pasikeisti padangą. Mums net išlipti nereikėjo:
Galiausiai susikomplektavom ir patraukėm į viršų. Pažiūrėjau internetuose kažkas dardėjimą tuo keliu ketvertą minučių net pafilmavo. Tik filmuota prieš porą metų, tai kelio kokybė, man rodos, pagerėjusi. Filme kaip ir žvyrkelis, o mes pluošėm normaliu asfaltu – išskyrus tas vietas, kur koks nors iš viršaus atitrūkęs puntukas gabalą kelio prarajon nustūmė – kaip, pvz., atsitiko mums iš Svanetijos išvažiuojant, bet apie tai, kaip ir apie Pašą, vėliau.
Važiavom, žodžiu, stabtelėjom pažiūrėt į kunkuliojančią kalnų upę ir kalnų karalių Ušbą, dar porą kartų stojom, nes vėmė tai vienas, tai kitas jaunasis mūsų pakeleivis, ir maždaug tuo metu, kai apžiūrinėdama mūsų autobusą galvojau, kad sudarytume labai neblogą alternatyvą serialui “Dingę“ – sprogo. Ta pati padanga, kurią Zugdidyje Gia pasikeitė. Gal ten kokie Gijos nedraugai Zugdidyje buvo. Bet tokiu atveju blogai apskaičiavo, nes padanga sprogo jau finišo tiesiojoje, ramiam priešpaskutiniame kaimelyje, o ne kokiam kalnų posūkyje, todėl Gija su savo autobusiuku ir visais mumis liko gyvas ir sveikas:.
Vis tik – situacija, kurią reikėjo spręsti. Jos metu ir išaiškėjo, ko vertas kiekvienas ekipažo narys. LDK atstovai* konstatuojamai stebėjo situaciją, svanė su višta savo vištą girdė, o internetinio laikraščio “Fontanka“ avarijų skyriaus redaktorė Julia*** jas abi fotografavo, Izraaelio piliečiai operatyviai pasijungė į fizinę veiklą, svanas tėtis išradingai naudojo po ranka pasitaikiusias priemones, jo žmona miegojo, o trys vaikai lipo pro langą, Gia stabdė pravažiuojančias mašinas, o paskui kartu su manim sėdėjo ant suolo, kol sustabdytosios mašinos vairuotojas viską galiausiai ir sutvarkė.
Nuotraukose neužfiksuotos pora mislingų rusių ir hipsteriška porelė iš Kijevo – labai jauni ir labai kūdi. Galai žino, kur suirutės metu buvo pasidėje.
O paskui atvažiavom į Mestiją. Gia, kaip buvo žadėjęs, paskolino striukę, dėl gabaritų skirtumo galėjusią atlikti ir palapinės funkciją, ir parodė ranka, kur kopti, ieškant Rozos svetingų namų.
Ir tradiciškai, keliomis nuotraukomis daugiau rasit Picasa albume – man ypač gražios pozuojančios svanė ir višta:
 |
| Svanetija-marsrutke |
* Kelia ir dabar, bet jau nebe garvežys, o elektrinis traukinys.
**Pradžioj nerimavau, kad “sėdimas vagonas“ reikš tą patį, ką “bendras“ anais laikais. Bet jis palyginamas labiau su sėdėjimu lėktuve, nei su mano kelione bendram vagone, seniausiais studentiškais metais, kai atsilikau nuo traukinio Kijeve, be pinigų ir dokumentų, tik su raudonais šortais, Nors ir tada visai nieko buvo ir baigėsi, dėka vargšų barzdotų lietuvių ir estų, grįžinėjusių iš Černobylio pasekmių likvidavimo . Nupirko man valgyti ir pinigų taksi davė. Kažin, ar gyvas dar bent kuris.
** Be mudvieju lietuvių turėjom dar du lenkus, su šortais ir palapine. Kurie apšalo, kai K. sadistiškai pakišo jiems savo aifoną, toliau atkakliai kliedėjusį, kad Mestijoje minusas ir sniegas su lietum.
*** Julia šioj kelionėj atliko du esminius vaidmenis. 1) sėdėdama šalia Gijos kalbino jį, kad neužmigtų, ir meldėsi, kad jis pagrąžintų rankas ant vairo, maždaug septintą minutę jam gestikuliuojant ir 2) prasmingai paaiškino, ko žmonės važiuoja į Mestiją: “Nepal tam kakoj-to“.
Visi 16 postų apie šią mudviejų 2013 m. kelionę po Gruziją išvardinti šitame puslapyje.
Namop2 
9 mintys apie „Su sprogimais į Mestiją. Svanetija 1. (Ge 6)“