Kad vasario 16 turi būti vėliavinga, tą kažkaip per gyvenimą būni pajutus, bet kad būtent šiais metais būtent tą dieną turi būti su Vykintu Minaičiuose – tai čia kažkokia miškobroliška apvaizda suveikė, prirodydama man iki tol negirdėtą Vykintą su nuoširdžiai entuziastinga Partizanų Lietuva ir jos bendruomene.
Iš tikro tai šito WC (pun intended) 2018 briedo išvengt man beveik pavyko – nu nusipirkau degalinėj belgų Raudonųjų Velnių maikę, kai tik radau be čempionato logotipo, ir pusfinalyje beveik sirgau, nes patekau į vakarėlį su ekranu ir į jį žiūrinčiais, ir kovoj dėl bronzos nuoširdžiai palaikiau. Bet labiau išgarsėjau kaip brutaliai nutraukusi bendrą euforiją bendradarbiams susirinkus kartu žiūrėti pirmųjų rungtynių. Jau nuo tada vaikštau su mintim, kad kažkaip gal reikėtų pasiaiškinti, o čia va ir Babčenkos postas tobulas po ranka pasitaikė ir baisu man pasidarė, kad niekas be manęs jo angliškai neišguldys. Tai pusę ir išverčiau – daugiau ir laiko neturėjau, ir verst pabodo, ir kas gi tokio ilgumo postus išvis skaitys.
Dėl tvarkos vertimą padėjau į savo angliškai kalbantį blogą, kurį užmečiau dar seniau, nei šitą. Nu reiks kažką kažkaip atgaivinti, o jei ir jūs bendradarbiams esat pasakę, kad norėtumėt, jog šitas čempionatas būtų dizasteris, o į sutrikusį klausimą, kodėl taip manot, atrėžėt, kad dėl to, jog tai yra Miunchenas 1936-aisiais ir apsisukę nuėjot savo transporto priemonių link – tai va jums zagotovkė. Teks aplankyt mano kitą tinklalapį , spauskit nuorodą:
Kai užsisuko šitas bartiškas #MeToo šaršalas, tai prisiminiau, kad kai pačioj vasaros pabaigoj žiūrėjau “Šerkšną“, tai galvojau, kad reikia gal parašyti, kad tai yra geras filmas. Net tiems, kurie, kartą lietuvišku autoriniu kinu nudegę, visada pro Skalviją eidami pučia. Mediniai dialogai man, žinoma, rėžia ausį, o lašantys kranai ir arkliai rūke generuoja svetimos gėdos jausmą, ir vis tik – “Šerkšnas“ yra labai pažiūrimas filmas (išsėdėjo pernelyg nedūsaudamos ir dvi šalia pasodintos trylikametės).
Didžiausia gi Barto “Šerkšno“ vertė, kad kalba apie šalia mūsų esantį karą, taip, kaip apie jį šiandien reikia kalbėti. Be herojiško scenarijaus, be įspūdingų mūšių scenų ir vaizdo efektų – buitiškai ir banaliai, nes kaip kitai perteiksi žinią, kad karas yra beveik čia ir visiškai dabar, ir jis žiauriai skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų realybės: papildomų gyvybių nėra, smalsumas baudžiamas dažnai, o atsipalaidavimas ir nežinojimas, ko nori – anksčiau ar vėliau, bet visada. Gyvenimas nėra sąžiningas, o pulia (kulka) – dura (durna) – nesirenka aukos pagal jokius kriterijus. Toliau skaityti “Apšerkšniję mūsų žiemos“
Rytas po rinkimų nakties, Aitrios Lietuvos* skandalas – o į mano darbinį paštą krenta estiškas pareiškimas: ateikit, Europa, Estija duos jums pamokų, kaip organizuoti e-valdžios paslaugas, ir įkvėpimo duos irgi.
Sotus alkano neužjaučia, bet aš, biuletenį dar praeitą savaitę įmetusi, galiu bandyti kam nors dar nebalsavusiam padėti. Labiau linkais pasidalinti, bet apačioj ir konkrečių numerių rasit.
Nesusmukau po tuo vėzdu – visų pirma, Profesoriaus požiūris yra visai legitimus. Bėda tik, kad ne visi taip giliai kapsto ir taip plačiai mąsto (su nuliu ironijos tai sakau). Visų antra, didžiausias šitos sakuroviškos istorijos liūdesys man irgi atrodo neišnaudota dialogo galimybė. “Nepasipasakojome“ – paprastai konstatuoja Profesorius ir visiems aišku (aš gi pasakoju apie kažkokius nėštumo testus ir niekam neaišku). Bet aš irgi nelaikau Sokurovo kadriniu propagandistu, greičiau manau, kad jis tiesiog taip galvoja, tai gaila praleistos progos pasipasakojimu bandyt tą jo galvojimą kaip nors biški kryptelt. Ar tiesiog būt pasipasakojus. Dabar belieka Profesoriaus straipsnį tiražuot, kad daugiau žmonių suprastų, kad finalo raudona yra perspėjimas kartu su Europa išsigandusio, o ne gasdinančio.
Bet paskui užtinku internetuose Berlyno dienoraštį, susitikimo su Sokurovu Vingyje liudijmą, iš kurio patiriu, kad ne man vienai šitas reikalas minčių sukėlė visokių. Be to, sužinau, kad Vingyje Profesorius krito į Sokurovo glėbį.
Jau anam įraše aiškinau, kad mano paranojos visada paaštrėdavo nėštumo laikotarpiais. Tai po tokios informacijos vėl susiruošiau vaistinėn. Bet dėl visa ko prieš tai dar biški pagūglinau – ir intriga atslūgo:
Ir su glėbiu viskas aišku, ir kodėl Profesorius Frankofoniją apibūdina, kaip elegiją. Ir nėr čia ko į vaistines vaikščiot ir prisigalvot 25 kadro teorijų.
Nu bet kaip suprast Sokurovo interviu Bernardinams gabalus apie tai, kad Lietuvai reikia dėti ant Europos Sąjungos ir visom keturiom kabintis į neutralitetą, apie Suomiją iš Lenino nepriklausomybę gavusią ir apie kultūrų suklestėjimą prie Stalino, tai nežinau. Mano, žinoma, problema, kieno gi kito.
Ir negalvokit, kad aš kokia ten antiprofesoristė, su dideliu susižavėjimu aprašiau jo 170 metų ant scenos Briuselyje, kartu su Meku. Beje, jau tada Mekas davė jam kailin už real politique – Palestinos klausimu. Bet praeitą savaitę Mekas buvo toli, fluxaus fluidais Sakurovo glėbio nepermušė. Vingyje srovės silpnėja.
Kai laukiausi pirmos dukros, tai bijojau pasaulio pabaigos – kažkoks eilinis žemės susidūrimas su milžinišku asteroidu buvo pranašaujamas. Kai laukiausi ketvirtosios – tai jau bijojau rusų: mašinos važinėjo su Gruziją remiančiais lipdukais ir vežėm kažkokius rūbus į Žvėryną ir patalus, Gruzijos karo pabėgėliams. Antrojo ir trečiojo nėštumo detalių neprisimenu, bet kad bijojau kažko, tai taip – todėl iki šiol maniau kad tokios paranojos yra konkreti fiziologinė reakcija. Toliau skaityti “Sokurovas kaip nėštumo testas (1)“
Tomo žmonos Akvilės Dobrovolskės sąskaita SWED banke LT10 7300 0101 1944 0341. Norintiems/galintiems prisidėti prie paminklo Tomui Antakalnio kapinėse ir prie teismo išlaidų, nes jos labai dabar, o eventuali kompensacija – gal kada nors.
PUBLIKACIJOS apie Tomą, jo nužudymą ir jo bylos eigą – šio įrašo apačioje. Sąrašas nuolat atnaujinamas.
EDIT 2: 2016-10-21 įvyko pirmasis teismo posėdis Reziumė: Gera žinia Nr.1) Tomo byla toliau lieka teisme (o ne grąžinama pokurorui, kaip savo skunde reikalavo nužudymu įtariamas skinheadas pinokis S.jankauskas, per metus ir 10 mėn., kol Tomas guli po žeme, spėjęs tapti diplomuotu teisininku ir prisiteisti iš valstybės 600 eur už nekvepiančią užkardymo įstaigos patalynę; Gera žinia Nr.2) Trys itariamieji nužudymu, visi žinantys, kas mirtino dūrio skėčiu autorius, pradėjo nebesutarti dėl versijos – daugiau šansų, kad bus įvardintas tikrasis žudikas, o ne susitartasis. Bloga žinia Nr. 1) Byla pasibaigs negreitai. Ir Tomo mamos ir Akvilės laukia daug nervų ir emocinių kančių. Ir piniginė kompensacija labai horizonte – o išlaidos šiandien. Bloga žinia Nr.2)nebegali pasitikėti teismų sistema, kai jon šviežiai įsiliejo ciniškas įtariamasis nužudymu, su kriminalinio chuliganizmo trackrecordu, žr. video žemiau.
O dabar – senasis, gegužinis tekstas, kai ant Vilniaus liberalų buvau žiauriai pikta.
Vakar Vilniaus Tarybos liberalų frakcijos balsais buvo atnaujinta licencija prekiauti alkoholiu iki 4 valandos ryto naujiesiems savininkams Psichbario, prie kurio skėčiu į akį buvo nužudytas mano klasiokas Tomas Dobrovolskis. Vienas šviesiausių, taikiausių, kūrybingiausių mano kartos vilniečių dar spėjęs tos šviesos padalint ir Klaipėdoj. Toliau skaityti “505 dienos po Tomo Dobrovolskio nužudymo liberalų frakcijoj“
Būna, pagalvoji, kad nusipelnei gyventi geriau suskraidyt į koncertą. Jauties nelabai padoriai, nu bet jei tokiam amžiui ir tik pirmą kartą, ir jei įsivaizduoji, kad tas pats Arivederci nuskambės taip pat, kaip tada ir ten – ai, ką čia dabar aiškinsiuos. Nusipirkom bilietus į Zemfiros koncertą Vilniuje. Ir Airbaltico bilietus nusipirkom – kad pirmadienį, kovo 21, 11 val.ryte jau Vilniuj, o antradienį, kovo 22, 8-tą ryto jau vėl Zaventeme, tiesiai į darbą. Puikus atrodė planas.
Bet antradienį, tuoj po 8 val ryto Briuselio Zaventemo orouostas atrodė taip:
Liudvikas Andriulis apie kandidatus į Vilniaus merus, rasta G+
Kad jau sušoko CMO su škiperiais karatistais mano pizdabolą lazdavoti, tai turiu ir aš pasisakyti. Nes nėr kito būdo susitarti su nuosavu mamiško teisingumo jausmu: išklausom visas puses ir, vaikai, gyvenam draugiškai. Kad užpakalius kitaip/neteisingai manantiems išspardyti veiksmingiau ir duotojoj gyvenimo dinamikoj vis dažniau teisinga – tai tegul iš ko kito sužino, yra, dar ačiū Dievui, tas, kurio niekas neskaito ir pan.
Nesu kokia pirštu ar actu penėta ir žinau, kad paskutinis dalykas, ką reikia daryti mydijose, tai reaguoti į nekorektiškus oponentų pasisakymus, net jei jie yra faktinės klaidos – bet kokie ten jie man oponentai, mano G+ sekamieji, neįpareigojančio papizdielinimo (ne, ne kiekvienam paragrafe bus šios šaknies žodžių) bendrininkai, malonūs netgi sakyčiau absoliučioj daugumoj atvejų. Tai Mariaus istoriją praleisiu, juolab į jos minėjimą škiperiškoj punkonomikoj buvo teisingai sureaguota (chapeau, Aurelijau):
Kaip aš suprantu (o visi gi čia dėstome tą, ką ir kaip suprantame, tai tie žodžiai kaip ir nereikalingi, bet mama aš, skrupulingumas ir geros manieros) – Mykolo planas rinkimams buvo Ingrida. Tai dabar lengva čia visiems sakyti, kad Ingrida tai jau visų mūsų defaultinis planas, ir arkliui aišku, kad būtų geriausia, nereikia nė tų apklausų, kur rodė, kad vienintelė fantaZuoką nuneštų – bet idėja “Ingridą į merus“ buvo Mykolo (kaip pvz. ir Lt loves PL) , ir jis ją išsuko iki galo: įkalbėjo Ingridą, buvo gi sutikusi.
Priedainis A: 1 punktas kodėl aš už Mykolą: todėl, kad jis turi idėjų. Idėjos tokios kartais atrodo iš lempos ir nerealios, bet čia vieta 2 punktui kodėl aš už Mykolą: todėl, kad jis savo idėjas efektyviai stumia: stumia, pvz. kalbėdamasis (pizdabolas gi) su žmonėmis protingais, ir 3 punktas kodėl aš už Mykolą: kalbėdamasis KLAUSO, ir, jei reikia, idėja modifikuoja. Galiausiai išlempinė idėja tampa normaliu, ar net geru planu.
Ingrida buvo sutikusi ir persigalvojo – kam nebūna. Planas pakibo, planuotojui ir sako: dirbk ir baiki. Nu ir stoja Mykolas į trasą, kad užbaigtų, ką pradėjęs, kas, kad scenarijus pasisuko. Trasoj pasirodė normaliai – kas ten tikėjo, kad praimariai a) taip baigsis, b) bus tokia raketa nešėja TS kandidatui? Ir varo toliau. Be struktūrinio palaikymo ir su šaudymu į nugarą – ne todėl, kad durnas ir to nepramatė, bet todėl, kad padorus (dirbk ir baiki), lojalus ir ambicingas (Profesorius ir Fizikas viešai jį palaiko – spurtuoja žmogus, kad pateisintų pasitikėjimą. Praimariuose suveikė labai.)
Priedainis B: 4 punktas kodėl aš už Mykolą: todėl, kad padorus (dirbk ir baiki),5 punktas kodėl aš už Mykolą: todėl, kad lojalus ir ambicingas.
Programos čia dabar nenagrinėsiu, nieks iš manęs ir nesitikit gi, paskaitai http://majauskas2015.lt/m-majauskas-tikrieji-vilniaus-prioritetai-atsakymas-a-zuoku/ ir nėr su kuo nesutikti. Bet ne dėl jos skrendu balsuot už Mykolą, o todėl, kad matau nepilką vyrą (kas ten Remigijui sakė, kad skaidrumas yra ne spalva, o pilkuma, Vilniaus rinkėjui gi reikia spalvų), jauną žmogų (Redaktorius laukia nesulaukia, kada mes išmirsim, ar bent liausimės save jaunais vadinti), kuris turi kitų pasirinkimų (just believe me), bet renkasi eiti politikon: reiškia viešumon, reiškia lauk iš komforto zonos sau ir artimiesiems, reiškia augintis skūrą, reiškia ant smūgio subręsti ir išeiti iš pizdaboliškos valiūkystės. Ir dar beveik vardan kažko – vardan nuotykio, aišku, bet taip pat vardan noro pakeisti, kas jam (nu ir man, o turbūt ir jums) atrodo keistina. Ir daro tai ne kaip nors antisisteminiai isteriškai, o pasistengdamas įsipaišyti į normalios partinės demokratijos rėmus. Pasirinko partiją, ir dirba, kad Profesoriaus ir Fiziko partijoje būtų daugiau jaunesnių, naujesnių ir pažangesnių = kad stiprėtų ji.
Priedainis C: 6 punktas kodėl aš už Mykolą: todėl, kad turi spalvų,7 punktas kodėl aš už Mykolą: todėl, kad yra jaunas vyras, iš daugelio komfortiškesnių pasirinkimų pasirinkęs politiką. 8 punktas kodėl aš už Mykolą: todėl, kad palaikydama jį palaikau man priimtiną TS sparną.
Ir pabaigai 9 punktas, kodėl aš palaikau Mykolą: nes noriu, kad Lt politinėj padangėj būtų vienu politiku, dėl kurio negėda, daugiau. Nu kiek gi gali Remigijus vienišas toj kategorijoj blaškytis.
Namop2 