Nicos maratonas ir kitos širdies nesutemos

a.s. šitas įrašas yra daugmaž privatus, vertingas tik trims šios istorijos herojėms ir siauram ratui žmonių mumis besidominčių. Slaptažodžiais dangstytis nesiėmiau, bet kas svetimas skaitysit, tai savo rizika.

Šita va nuotrauka nuo Saint-Paul-de-Vence baro terasos yra labiausiai apie mus tris, lapkričio nesezonu patraukusias savaitgaliui į Nicą, nes niekur arčiau kartu normaliai pabūt neišeina. Kas labiau mus pažįstat, galit paspėliot, kuris gėrimas yra kurios – man atrodo akivaizdu 🙂

De Golio lopšys, Cavrois bebrai

Yra Lilyje tokia Princesės gatvė. Viename jos gale – parduoda ir taiso varines triūbas, kitame – memorialinis muziejus žmogaus tas triūbas – kartu su ugnim ir vandeniu – praėjusio. Nes viename Princesės gatvės namų gyveno Šarlio De Golio diedukas, tiulio fabrikantas.  Čia ir gimė būsimasis nutrūktgalvis Prancūzijos generolas. Galima pamatyti ir jo žaislinį arkliuką, ir lopšį, ir krikšto marškinėlius:

Brodskio kriaušės municipaliniam socializme

Apsilankykit Lilio miesto sode, ir jūsų supratimas apie žemai kabančius vaisius niekada nebebus toks pats, kaip anksčiau:

bty

bty

bty

 

Ir jei iki šiol nesupratot, kodėl Brodskiui kriaušės panašios į tai, į ką jos jam panašios, tai Lilyje suprasit:

bty

Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo

Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:

Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant.  Filmoą  dar nemačiau ką tik pamačiau,

Paryžius kitaip

Paryžiuj savaitgalį buvom. Nieko tuo nenustebinsi. Ir patys ne nustebimui važiavom, ne dūsaut Senos pakrantėse, ne grūstis minioj prieš Notre dame ir ne Amelijos ieškoti Monmartro įkalnėse. Pompidu vamzdžiai ir ugnį ryjantis mimai prieš juos, kaip ir Eifelio liftai, Lotynų kvartalo užkaboriai – viskas buvo aname gyvenime, t.y. labai labai seniai.