Ateina gi laikas, kai tų pirmų kartų jau kaip ir nebesitiki. Bet šiandien kai driokstelėjo – ištisi du . Kaip mano amžiui – tai tiesiog avalanšas.
Prasidėjo viskas šiandien 5:20 ryto, kai Vilniaus stoties rajone praradau epaspirtukinę nekaltybę. Nu kaip FB draugams nepasigirsi:
Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):
Toliau skaityti “Venecijos aidai Marcinkonyse“Taip atsitiko, kad savo vilnietiškus kapus apšokom iš anksto ir radijo įspėjimai apie sudėtingas padėtis Lietuvos keliuose neįkvėpė antrąkart mestis Antakalnin, kaip Brodan – į kitus pažiūrėt ir savęs parodyt.
Bet žvakučių turėjom, trokštančių jas degiot taip pat, todėl suderinom tradicinį atostogų žygį dar nemintais Dzūkijos Nac Parko takais su ieškojimu vietų, kur tas savo žvakeles galėtume prasmingiau uždegti. Juolab doriausia internetų Elė davė sektiną pavyzdį:
Partizanai mintyse sukosi ir mums. Bet iki Kazimieraičio slėptuvės su dviem pradinukais per darganą ir miškovežių suvartytus miško keliukus manėm sunkiai nusikasiantys. Tada prisiminiau, kad Molėtų marše nesudalyvavau tik dėl to, kad tuo metu kilau į dangų. Bet sykis toks jau likimas, tai Molėtai be manęs turbūt ir toliau apsieis, o va kur artimiausia žydų žudynių vieta žiūrint iš kaimo, kuriame jau tiek laiko gyvename – kaip tik atėjo laikas pasiklausti. Toliau skaityti “Trys vėlinių stotelės“
Kadangi Nr.3 šįmet ėjo prie Pirmos Komunijos, tai teko ir mums daug priesakų pasikartoti. Tame tarpe ir “šventę švęsk“. Tai kai tik išgirdom, kad netoliese šventas veiksmas, tai susėdom dvylika žmonių į vieną Opel Zafirą, pusvalandis ir jau stovim prie šito ožio. “Ne, ne, – sakiau vaikams,- spenių rankom netampykit, Audrius ir tas jau melžimo aparatą nusipirko, o šita ožka (pardon dėl ožio) išvis gali sprogti.“ Toliau skaityti “Sūrėta Lietuva“
Iš tikro čia joks ne atskiras įrašas, o tik papildymas mano nemokėjimui fotografuoti. Kitą dieną po šio prisipažinimo, mane pasiekė nuotrauka, užvadinta Marcinkonimis (žr. aukščiau) – kai įsižiūriu, ko gero teisingai, o turint omeny, kad nuotraukos autorius Gintaras Marcinkonyse paskutinę 2012-ųjų dieną išlipinėjo, tai jie ten turbūt ir yra.
Bet dar tą kitą dieną Rokiškis tinkluose pasharino nuotrauką apie tai, kaip trenkta švedė (valytoja šiaip jau) NUVARĖ traukinį ir įvažiavo juo į namą. Istorija angliškai, jei ką domina, yra čia: na o paveiksliuką iš ten pat nusikėliau ir aš:
Tai aš ir pasiūliau tą švedę į Marcinkonis perauklėjimui siųsti, tegul konstruoja tokius traukinukus, ir net nuvarinėt gali, jei mėgiasi. Čia gi jau yra ir vienas italas, ir vienas katalonas (daro powerpointus apie vilkus ir jau kalba lietuviškai, o kas jam daryt), o Darželiuose epizodiškai ir pora švedų – tai ir darbo terapija ir tarptautinė socializacija užtikrinta. Dar jei tokių olandų nebūtume palei Margionis ant ledo sausio 1 d. sugaudę (pamiršau anam įraše aprašyti, tegul taip ir lieka mįsle kvadratinėmis kojomis, mėlynais plaukais ir kiaulės krauju netyčia pravertam šaldytuve) , tai “Merkio kraštą“ būtų galima drąsiai pervardinti į “Babelio naujienas“.
Iš tikro tai gražus labai traukinukas. Visai kaip jo tėtis:
O jei skaitote šį daiktą interneto naršyklėje, tai dešiniam apatiniam kampe galit užsisakyti šio blogo naujienas elektroniniu paštu. Tai man nereikės kas kartą bandyti visų prisiminti, kam nusiųsti. O tai kitą kartą galiu ir pamiršti. Sunku jums bus be papildomo Dzūkijos lašo gyventi.
Aš nemoku fotografuoti. Ne tai, kad neturiu skonio ar supratimo, kuo gera nuotrauka skiriasi nuo blogos, bet neturiu kantrybės išlaukti kol veikėjai kadran susiaranžuos tvarkingai, išstumdyti iš fono butelius, šiukšlių dėžes ir lyginimo lentas, neturiu pakankamai autoriteto prašyti herojus perpozuoti pataisytoje aplinkoje ir pan. Be to, man visada sekėsi turėti šalia puikiai fotografuojančius žmones – ypač Rytį ir Rūtą, todėl mano Pikasoj yra gražių albumų ir vienas malonumas juos į Blurb‘o ar kokias kitokias knygeles sudėlioti. Toliau skaityti “Aš nemoku fotografuoti“
Kai sėdžiu savo kaime ir žiūriu pro savo langą 60 metrų atstumu matau kelią Marcinkonys-Druskininkai. Palei kurį eina plačiajuosčio interneto kabelis. Ir kyla man klausimas: kai šitas va plačiajuostis yra taip vat ranka pasiekiamas – kodėl mano kaimo bendruomenė turi dusintis su Edge‘u? Kai man kyla klausimai, aš ieškau atsakymų. Papunkčiui: Toliau skaityti “Teo, duok deguonies. Tu gali.“
Namop2 