Belgiško kino keturios priebalsės

Amelie Van Elmbt – belgams keturios priebalsės iš eilės normali pavardė, o jei belgas nesi, pabandyk ją ištarti, ar atsiminti. Dar primetam, kad belgiškuos filmuos kalba olandiškai arba prancūziškai – vat jums ir du beveik neperlipami barjerai susipažinti su jaunuoju Belgijos kinu – nu čia dar be to, kad visose šalyse jaunąjį kiną rodo kai kas ir kai kur, be ypatingesnio nuspėjamumo ir reguliarumo.

O bet kai Belgijoj gyveni ir savaitgalį atsiverti cinenews.be išsirinkti filmą, kurį su vaikais pažiūrėtumėt, tai gali atsitiktinai užlipti ant puikaus svetimo sekreto – tie saldainių popieriukai ir gėlytės po stiklo šuke, užberti žemėmis po pirmo aukšto balkonu – paskui tik sugūglini, kad 31-erių metų režisierė dar 2013 metais buvo vadinama belgiška sensacija, kai atsiiminėjo prizą iš Scorsezės rankų.  

Naujasis cirkas. Tas, kuris krenta.

Mano karta su įcentrinėm jėgom susipažino aukščiau pavaizduoto prietaiso pagalba. Pajautimas, kokiu kampu gali atsilošti, priklausomai nuo to, kaip greitai sukasi karuselė, atėjo empiriškai, su krauju burnoj Karoliniškių peizaže. Nemaniau, kad tą skonį prisiminsiu numirusiam naktiniam Namiure, po apdulkėjusiais teatro baldakimais. Skambant Sinatrai.

Irena. Dialogo karžygė.

Šitos knygos pristatymo laukiau taip labai, kad būčiau gal sėdus ir skridus vien jame sudalyvauti. Bet reikalai nesusiklostė – pirmąjame pristatyme sudalyvavau tik laišku, per atstumą , o knygų mugės metu kažkodėl slidinėjau. Ne ant Liepkalnio.

Knygą su dedikacija gavau, o vat kad apturėčiau malonumą klausyti, kaip Aurimas su Irena gyvai viens su kitu šneka – tai jį teko pasiorganizuoti. Pasiorganizavom, aišku, bet sutikau gatvėj Nerijų, išsižiojau apie artėjantį malonumą – ir man į paširdžius smogė generation gap’as.  Turbūt natūralu, kad užaugo karta, kuriai jau reikia papasakot, kas yra Irena Veisaitė. Objektyviai puikiai apie Ireną ir Aurimą  surašyta Bernardinuose padėtoje leidyklos “Aukso žuvys“ informacijoje.

Aš apie Ireną kalbėt galiu tik subjektyviai. Ir todėl, kad man pasisekė augti kaip jos kaimynei – nors tada Irenos, tiesą sakant, nepažinojau. Į jos – beje, ir Romeno Gari – kiemą per gatvę eidavom pirkti pogrindinių ledinukų – tokie namudiniai cukriniai gaideliai ant pagaliukų, buvo  skaidrūs kaip gyvenimas, koks jis turėtų būti.

Zaha in the sky with diamonds

“Laivas.“  “Ne, deimantas“ – ne iki užkimimo ginčijomės, bet turėjom skirtingas nuomones, į ką panašus įspūdingiausias pastatas Antverpeno skyline, ypač jei atvažiuoji nuo Bredos*. Dėl ko nesiginčijom visai, tai kad būtų faina vidun patekti ir apžiūrėti, ką Zaha Hadid Antverpene pribūrė prieš pat numirdama, nė pamatyt užbaigto nespėjo (nuotrauka ne mano, o iš tinklapio http://www.zaha-hadid.com) , o dar geresnių yra britiškam žurnale beveik flamišku pavadinimu: dezeen – atradau jį Zahą Hadid begūglindama, bet taip jis man patiko, kad net užsirašiau naujienlaiškius gauti – nors paprastai jų tik atsisakinėju):

Patekt vidun paprasta nebuvo. Pastatas mat yra oficiali įstaiga – Antverpeno uosto administracija – žmonės ten dienom dirba, o vakarais viską užrakina. Yra ten komunikacijos ir informacijos skyrius, kuris uosto promocijos tikslais ekskursijas po pastatą pavedžioja, bet tik savaitgaliais, tai įsipaišyk, kad gudri, kai ne tu viena nori. Individualių ekskursijų angliškai, sakė man turizmo centre, nebeįmanoma užsisakyt visai – ne tai, kad reikėtų mėnesį ar šešis palaukti, bet išsemtos iš principo. Jau pradėjau sėjamuoju būdu vykdyti mini apklausas, kieno pusbroliai, švogeriai ar nepamiršti klasės draugai galėtų dirbti Antverpeno uoste – jau jau buvau bekonsumuojanti vieną kontaktą pastato apsaugos tarnyboje – bet, kai turi “Flanders today“ skaitančių draugių,  tai viskas išeina paprasčiau: sausio mėnesį dar buvo galima užsisakyti bilietų į liepos mėnesio GRUPINES ekskursijas OLANDŲ kalba. “Kiek imam?“- klausė draugė. “Imk, kiek duoda, žinoma“- sakiau aš. Taip ir gavom 10 bilietų vieno žiemiško gimtadienio proga. Tada atrodė, kad ta liepa už kalnų.

Trumpos naktys švento Jono

Kai trūksta miego, smegenys ima graužti pačios save, anot Daily telegraph, tai tas z-z mano fitbito printscreene tubūt yra save graužiančių smegenų garsas. Bet tai ne kasdien gi naktys švento Jono, o be to, Izabelės fitbitas, jei būtų su nesugedusia batareika, rodytų išvis nepilną valandą.

Prieš naktį buvo popietė su kupoliavimu, burtais, vainikais (tarp mano nuotraukų įmaišyta ir iš Ramunės žemiau minimo albumo):

 

dig

dav

dig

dav

ir gintaro dulkėmis, sumaterializuojančiomis svajones į išsipildymo luitus. Bėrėm į aukurą, o kaipgi (už nuotrauką ačiū Aistei ):

#vėltieestai bei Ai-tri Lietuva

Rytas po rinkimų nakties, Aitrios Lietuvos* skandalas – o į mano darbinį paštą krenta estiškas pareiškimas: ateikit, Europa, Estija duos jums pamokų, kaip organizuoti e-valdžios paslaugas, ir įkvėpimo duos irgi.

Zemfiros marškinėliai

Būna, pagalvoji, kad nusipelnei gyventi geriau suskraidyt į koncertą. Jauties nelabai padoriai, nu bet jei tokiam amžiui ir tik pirmą kartą, ir jei įsivaizduoji, kad tas pats Arivederci nuskambės taip pat, kaip tada ir ten – ai, ką čia dabar aiškinsiuos. Nusipirkom bilietus į Zemfiros koncertą Vilniuje. Ir Airbaltico bilietus nusipirkom – kad pirmadienį, kovo 21,  11 val.ryte jau Vilniuj, o antradienį, kovo 22, 8-tą ryto jau vėl Zaventeme,  tiesiai į darbą. Puikus atrodė planas.

Bet antradienį, tuoj po 8 val ryto Briuselio Zaventemo orouostas atrodė taip:

O mes?

Nacionalinės žuvėdros

Savaitgalius Briuselyje galima leisti spalvingai (žr.viršuj), o galima – kultūringai. Kai susigalvoji, kad laikas kultūringam tautiškam savaitgaliui, tai ryte nueini parašyti nacionalinį diktantą, o vakare – pažiūrėti OKT “Žuvėdros“, nes atvažiavo į Bozarą teisingu laiku, ne kaip gruzinai, kurių spektaklis buvo atidėtas dėl molenbekinių neramumų – kabo vis dar bilietai pas mane ant sienos, ketvirtas mėnuo kaip, gal kada sužinosiu, kaip sakartveliškai jaunystei skauda.

Darom, ką galim – Ukraina, nes Karolis

Kažkaip nebuvau atkreipus dėmesio į faktą, kokios ESiškos Ukrainos vėliavos spalvos! Šiurpu, kad reikia dvylikos kulkų, kad pastebėtum.

Ukrainoj yra mano klasiokas Karolis. Kuris į feisbuką pakrauna foto ir video tiesiai iš įvykių vietos. Jis nežino,.kad pakalbam apie jį daugmaž kas vakarą. Ir kiekvieną vakarą Nr.3 klausia – ar čia tas, kur per pamoką valgė kaktusą? Ir po to: ir tas, kur negro pilvą kepė keptuvėje*? Tegul Dievas jį Maidane saugo.

ESidarbinimas 4. Audaces fortuna juvat.

Po to, kai paaiškinau, kad lietuviams daugiausia šansų įsidarbinti vertėjais.  kad yra dirbančių absoliučiai visuose direktoratuose ir labai įvairiose pareigybėse ir  įvardinau penkias paklausiausias specialybes, kurias įgiję specialistai ES institucijose laukiami šiek tiek praskėstomis rankomis, imuosi paskutinio* klausimo:

Jeigu reikėtų įvardyti penkis pagrindinius reikalavimus specialistui, norinčiam dirbti ES institucijose, kaip jie skambėtų ?