Poniatovskio kolekcija krapų pievoje

Jei būtų tokia lietuviška priedermė Pamatyti-Daug-Čiurlionio-Visiškai-Ne-Kaune – tektų iki 2023 kovo 13 suspėti į Londono priemiestį Dulvičą (Dulwich). Dulvičas etimologiškai yra krapų pieva (dile+wisc, senovės anglų kalba) – bet Lietuva Dulvičui davė ne šaltibarščius, o pirmąjį pasaulyje specialiai pastatytą meno muziejų.

“Davė“ tai čia, žinoma, su šiokia tokia išlyga. Gal greičiau sukūrė pretekstą. Ar, dar tiksliau, prasisuko kontekste. Žodžiu, patekom į Oxford Art Online ir kitokius nelietuviškus tekstus.

XVIII amžiaus pati pabaiga. Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis dar nežino, kad jis paskutinis, ir, kaip monarchui dera, nori meno į savo menes. Londone veikiančiam prancūzų kilmės meno dyleriui Noeliui Žozefui Desenfans’ui paveda surinkti kolekciją, dėl kurios karaliui nebūtų gėda. Desenfansas pavedimą išpildo, bet — Karalystė žlunga, karalius miršta, ir lieka dyleris su krūva paveikslų, už kuriuos dar nesumokėta. Vienok, Desenfansas nesutriko, pasitelkė draugelį šveicarų tapytoją Serą Peterį Francisą Bourgeois – rinkinio neišdraskė, kažką pardavė, kažką pirko ir, prieš persimesdami į dangiškesnes pievas, bičiuliai solidžią ir vertingą kolekciją užrašė Dulvičo koledžui, su sąlyga, kad ta kolekcija bus demonstruojama viešai.

(1619 metais aktoriaus ir verslininko Edvardo Alleyn’o įkurtas Dulvičo koledžas, kuriam 1807 m. ex-Poniatovskio-kolekcija buvo užrašyta, jau pats savaime vadinos Dievo dovana. Nesakykit, kad ne dieviškas jausmas tokiems kažką dovanoti. )

Jei kam kiltų noras visus šiuos ATR nuopelnus bandyt su lenkais atsidalinti (tipo, jei kam nors užverda kraujas Oxford Art Online paskaičius, kad Poniatovskis buvo lenkų karalius) – tai laikas užsimesti CBD guminukų: Čiurlionio paroda Dulvičo galerijoje prasideda pasaulio sutvėrimo ciklu – ir nebuvau anksčiau pastebėjusi, kad pirmasis paveikslas yra su užrašu lenkiškai:

stan się – tebūnie- let it be

Vis tiek manau, kad MKČ paroda Augusto Poniatovskio nebraidytose krapų pievose yra unikali ir ypatinga dovana – tiek mums, suspėjusiems ten, kur planavome, tiek atsitiktinei britų publikai, ligi šiol nemenka mase užplūstančiai pirmosios viešos meno galerijos erdves.

Nes kur kitur rasi tobulą tylą, nepakitusią nuo 1908 metų:

Ir tik patys tikrieji, ne ATR, o konkrečiai nepriklausomybiniai lietuviai išgirs joje girios gaudimą – su dar nesunormintu šauksmininku:

Malonu susipažinti, Liudvika

Kalėdų stebuklo statusu ištiko mane knygos rijimas – ilgiuosi jo tokio kaip vaikystės. Nu kai skaitai eidama, valgydama, po kaldra, kad kitam į akis nešviestum. Kažkur išsivėtė per gyvenimą gebėjimas susifokusuoti į fabulą ir charakterius taip, kad niekas aplink neberūpėtų. Gal aplinka kalta, gal ant knygų reikiamų nebepataikau.

Ir čia atsitiktinai[1] prigriebiau 10 įspūdžiografijų. Kaip kalėdinę dovaną antikonsumerizmo viruso kratomai, feminizmo idėjoms imliai, mylimiausiai (vienai iš). Prieš įteikdama dėl viso pikto, galvojau, perversiu. Užsikabinau – visai nakčiai (tiek ir tebuvo likę iki Kalėdų senelio vizito). Pradžioj dėl to, kad prasideda reikalas Bona Sforza, su kuria mane sieja mistiniai ryšiai[2], bet labiausiai dėl ispūdžiografiško medžiagos dėstymo – Elena Gasiulytė galėtų jį patentuoti. Apie dešimtį su Lietuva susijusių nerealių moteriškių autorė papasakoja taip, lyg sėdėtų su tavim kur nors kabake, baidarėj ar ekskursiniam autobuse, vertėjų sąjungos organizuotoje išvykoje po Vilniaus kraštą.

Lietuvos vizionierės po kaldra

Baidarėms duotuoju metu kiek per šalta, į kabaką, keturių dukrų motina, taip paprastai neištrūksi, o va Lietuvos Literatūros Vertėjų Sąjungos (LLVS) ekskursijoje po Vilniaus kraštą šeimos narės teisėmis sudalyvavau (užsifiksavau jų kurį laiką net FB accounto coveriu tarnavusioje nuotraukoje kurios centre mano mama gožia Tomą Venclovą). Ten užčiuopiau vienuoliktą įspūdžiografiją, kuria negaliu nepasidalinti.

Muziejus su baseinu ir Harlemas ne tas…

Po to, kai patyrei Hagos kosmosą, pavalgei silkės kaprizingų skulptūrų kompanijoje, atmynei kokius aštuonis kilometrus – gerai yra akimis įsiremti į Iglu: instaliacija vadinasi “Last summer“. Kai bobbų vasara visom prasmėm – Abba yra pats tas:

Kaprizingos skulptūros prie jūros

Jei dabar nepargrįšit vienu postu atgal (Haga kaip olandiškas kosmosas ) tai liksit nesupratę, kaip galima taip susiparint išgirdus XVII a. moteriškės istoriją, kad šoktum ant dviračio ir varytum, kur akys veda. Pargrįžkit, tikrai verta – ten yra tooookia  ©Rūta Č nuotrauka, kad Sutkus su Sartru ir visa Beauvoir verkia kamputyje.

Akys mus nuvedė prie jūros, į Scheveningeną – ten maždaug tokioj lokacijoj kaip sudegusi Palangos “Vaidilutė“ (kopoj prie jūros) įpaišytas gal vienintelis Olandijoj modernios skulptūros muziejus, taip ir vadinasi: Beelden an Zee / Skulptūros prie Jūros.

Haga kaip olandiškas kosmosas

Kai, artėjant savaitgaliui, kas nors jums žiūri į akis ir klausiamu tonu ištaria: “Haga?“ , reikia iškart užtikrintai linktelėti galva: “Aha“. Įpareigoja ne tik fonetika, bet ir beneliuksiška suspaustybė: tik 160 km, maždaug dvi penktadieninio piko valandos, ir iš savo savaitinės rutinos Briuselio gali atsidurti tobuloj Scheveningeno bobų vasaroj (nuotrauka reali,  užvakarykštė, ne iš internetų, ©Rūta Č):

Bet bobų vasara buvo bonusas. O pagrindinė praeito savaitgalio Hagos tema buvo – kosmosas. Nes, nu, olandai – jie kosmosas patys iš savęs. O kaip kitaip pavadinsi tautą, kurios pirmasis rašytinis tekstas (XI amžius, jei ką) skamba taip:

De Golio lopšys, Cavrois bebrai

Yra Lilyje tokia Princesės gatvė. Viename jos gale – parduoda ir taiso varines triūbas, kitame – memorialinis muziejus žmogaus tas triūbas – kartu su ugnim ir vandeniu – praėjusio. Nes viename Princesės gatvės namų gyveno Šarlio De Golio diedukas, tiulio fabrikantas.  Čia ir gimė būsimasis nutrūktgalvis Prancūzijos generolas. Galima pamatyti ir jo žaislinį arkliuką, ir lopšį, ir krikšto marškinėlius:

Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo

Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:

Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant.  Filmoą  dar nemačiau ką tik pamačiau,

Makiko mėnuliai

Brodskį skaitančio Baryšnikovo į  Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro  bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.

This slideshow requires JavaScript.

Sevilija 3: Alkazaras atsainiai ir Katedros stogai nerealiai

Tris pagrindinius mums nutikusius Sevilijos įdomumus jau aprašiau: tiek nematomą saldumynų ranką ir vyrus naktį garde, tiek Anzelmos krūtinės reguliatorines funkcijas. Bet žinoma, prasiėjom ir per tradicines grožybes. Alkazaro rūmų tai  jau nė nefotografavau, pasivaikščiosiu taip, kad tik man būtų gražu, galvojau. Kiti tegul patys važiuoja, internete paveiksliukų ieško. Žinoma, tikėjausi, kad Rūta  nuotraukomis pasidalins, nes net pasimetė nuo mūsų, taip majolikos kringeliuose užsipainiojo. Bet Rūta kažkodėl dalinosi Molenbeko nuotraukomis, nu irgi nieko, galima pažiūrėt, kaip Belgijos priemiestyje ant stogo Abraomas Izaokui galvą pjauną, kad ir ne visai čia į temą.

Paryžius kitaip

Paryžiuj savaitgalį buvom. Nieko tuo nenustebinsi. Ir patys ne nustebimui važiavom, ne dūsaut Senos pakrantėse, ne grūstis minioj prieš Notre dame ir ne Amelijos ieškoti Monmartro įkalnėse. Pompidu vamzdžiai ir ugnį ryjantis mimai prieš juos, kaip ir Eifelio liftai, Lotynų kvartalo užkaboriai – viskas buvo aname gyvenime, t.y. labai labai seniai.