Po to, kai patyrei Hagos kosmosą, pavalgei silkės kaprizingų skulptūrų kompanijoje, atmynei kokius aštuonis kilometrus – gerai yra akimis įsiremti į Iglu: instaliacija vadinasi “Last summer“. Kai bobbų vasara visom prasmėm – Abba yra pats tas: Read the rest of this entry »
Jei dabar nepargrįšit vienu postu atgal (Haga kaip olandiškas kosmosas ) tai liksit nesupratę, kaip galima taip susiparint išgirdus XVII a. moteriškės istoriją, kad šoktum ant dviračio ir varytum, kur akys veda. Pargrįžkit, tikrai verta – ten yra tooookia ©Rūta Č nuotrauka, kad Sutkus su Sartru ir visa Beauvoir verkia kamputyje.
Akys mus nuvedė prie jūros, į Scheveningeną – ten maždaug tokioj lokacijoj kaip sudegusi Palangos “Vaidilutė“ (kopoj prie jūros) įpaišytas gal vienintelis Olandijoj modernios skulptūros muziejus, taip ir vadinasi: Beelden an Zee / Skulptūros prie Jūros. Read the rest of this entry »
Kai, artėjant savaitgaliui, kas nors jums žiūri į akis ir klausiamu tonu ištaria: “Haga?“ , reikia iškart užtikrintai linktelėti galva: “Aha“. Įpareigoja ne tik fonetika, bet ir beneliuksiška suspaustybė: tik 160 km, maždaug dvi penktadieninio piko valandos, ir iš savo savaitinės rutinos Briuselio gali atsidurti tobuloj Scheveningeno bobų vasaroj (nuotrauka reali, užvakarykštė, ne iš internetų, ©Rūta Č):
Bet bobų vasara buvo bonusas. O pagrindinė praeito savaitgalio Hagos tema buvo – kosmosas. Nes, nu, olandai – jie kosmosas patys iš savęs. O kaip kitaip pavadinsi tautą, kurios pirmasis rašytinis tekstas (XI amžius, jei ką) skamba taip: Read the rest of this entry »
Yra Lilyje tokia Princesės gatvė. Viename jos gale – parduoda ir taiso varines triūbas, kitame – memorialinis muziejus žmogaus tas triūbas – kartu su ugnim ir vandeniu – praėjusio. Nes viename Princesės gatvės namų gyveno Šarlio De Golio diedukas, tiulio fabrikantas. Čia ir gimė būsimasis nutrūktgalvis Prancūzijos generolas. Galima pamatyti ir jo žaislinį arkliuką, ir lopšį, ir krikšto marškinėlius: Read the rest of this entry »
Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:
Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant. Filmoą dar nemačiau ką tik pamačiau, Read the rest of this entry »
Brodskį skaitančio Baryšnikovo į Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.
Tris pagrindinius mums nutikusius Sevilijos įdomumus jau aprašiau: tiek nematomą saldumynų ranką ir vyrus naktį garde, tiek Anzelmos krūtinės reguliatorines funkcijas. Bet žinoma, prasiėjom ir per tradicines grožybes. Alkazaro rūmų tai jau nė nefotografavau, pasivaikščiosiu taip, kad tik man būtų gražu, galvojau. Kiti tegul patys važiuoja, internete paveiksliukų ieško. Žinoma, tikėjausi, kad Rūta nuotraukomis pasidalins, nes net pasimetė nuo mūsų, taip majolikos kringeliuose užsipainiojo. Bet Rūta kažkodėl dalinosi Molenbeko nuotraukomis, nu irgi nieko, galima pažiūrėt, kaip Belgijos priemiestyje ant stogo Abraomas Izaokui galvą pjauną, kad ir ne visai čia į temą. Read the rest of this entry »
