
Kalėdų stebuklo statusu ištiko mane knygos rijimas – ilgiuosi jo tokio kaip vaikystės. Nu kai skaitai eidama, valgydama, po kaldra, kad kitam į akis nešviestum. Kažkur išsivėtė per gyvenimą gebėjimas susifokusuoti į fabulą ir charakterius taip, kad niekas aplink neberūpėtų. Gal aplinka kalta, gal ant knygų reikiamų nebepataikau.
Ir čia atsitiktinai[1] prigriebiau 10 įspūdžiografijų. Kaip kalėdinę dovaną antikonsumerizmo viruso kratomai, feminizmo idėjoms imliai, mylimiausiai (vienai iš). Prieš įteikdama dėl viso pikto, galvojau, perversiu. Užsikabinau – visai nakčiai (tiek ir tebuvo likę iki Kalėdų senelio vizito). Pradžioj dėl to, kad prasideda reikalas Bona Sforza, su kuria mane sieja mistiniai ryšiai[2], bet labiausiai dėl ispūdžiografiško medžiagos dėstymo – Elena Gasiulytė galėtų jį patentuoti. Apie dešimtį su Lietuva susijusių nerealių moteriškių autorė papasakoja taip, lyg sėdėtų su tavim kur nors kabake, baidarėj ar ekskursiniam autobuse, vertėjų sąjungos organizuotoje išvykoje po Vilniaus kraštą.

Baidarėms duotuoju metu kiek per šalta, į kabaką, keturių dukrų motina, taip paprastai neištrūksi, o va Lietuvos Literatūros Vertėjų Sąjungos (LLVS) ekskursijoje po Vilniaus kraštą šeimos narės teisėmis sudalyvavau (užsifiksavau jų kurį laiką net FB accounto coveriu tarnavusioje nuotraukoje kurios centre mano mama gožia Tomą Venclovą). Ten užčiuopiau vienuoliktą įspūdžiografiją, kuria negaliu nepasidalinti.
