Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija

Siurprizus mamoms esat darę? Prie durų gimtadieniui iš orouosto planavę atsirasti? Turbūt kad. O nieko neradę, nes mama, šaltos žiemos neapsikentusi, siurprizo nesitikėjusi, dieną prieš ištrūko į šiltesnius kraštus? Siurprizo fronte belieka labai netobulai fotkint Basanavičiaus turgelį ir siųsti su prierašu: su gimtadieniu. daugiau gėlių – mažiau sniego.

Nu bet nėr taip, kad alternatyvus planas neišsirutuliotų. Prisimeni, kad tėtis gi tai vietoj, ir gimtadienis jubiliejinis koronos prieš du metus nublukintas, keli kelionstulpiai tik iš ambicingo plano liko. Į tą pačią upę nebebrisi, tai klausi Vilniaus matricon jau nuo rudens pargrįžusio vaiko, kokia vieta keturis dvidešimtmečius su kaupu skaičiuojančiam seneliui galėtų suteikti džiaugsmo. Vaikas gal dėl to, kad veganėjantis, gal todėl, kad naudingų vasarinių pažinčių primezgusi, šauna va tokį:

Kalėdų mugė su bazilisko kruasanais

Yra tų mugių Vilniuje. Lofte titano auskarus nusipirkau – čia po to, kai Vingio kino teatre Bėgikę gaudydama iš reklamos sužinojau apie H dropą su jų panacėjinėm CBD kapsulėm. Variau ieškoti, patekau, kur dar nebuvau buvusi, faina mugė, ir vaibas, ir į pažįstamą net gali atsitrenkti.

Bet jei nori krūčiau, tai reikia eiti naktį, slidžiais kiemais tuo maršrutu, kur mus su Gintaru Steponavičiumi iš lietuviško darželio vesdavo žaisti į rusų darželį (nes jie turėjo aikštelę, o mes ne), kuris stovėjo ant, kaip tada nežinojom, senosios sinagogos griuvėsių. Ten yra, kaip niekur ant pastato neparašyta, Dragon Fist studio, o joje- žaibiška – Kalėdinė mugė. (FB per Don Kichoto pertrauką reikia skaityti ir garsėti staigiais sprendimais):

Pirmi kartai -tikrosios meilės išbandymui

Ateina gi laikas, kai tų pirmų kartų jau kaip ir nebesitiki. Bet šiandien kai driokstelėjo – ištisi du . Kaip mano amžiui – tai tiesiog avalanšas.

Prasidėjo viskas šiandien 5:20 ryto, kai Vilniaus stoties rajone praradau epaspirtukinę nekaltybę. Nu kaip FB draugams nepasigirsi:

Lietuvos Karžygio lenkiškas detektyvas

Pasakykit, prašau, kad nesu paskutinė savajame burbule sužinojusi, kad Karžygis – tai ne tik Maironio eilėraščių lyrinis herojus, bet ir aukščiausias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įsteigtas apdovanojimas.

Lietuvos partizanų vadų turėjom aštuonetą, o Karžygių – tik septynis*. Iš tų septynių daugiau žinojau apie du: šią vasarą daug galvojau ir netgi rašiau apie J. Lukšą-Daumantą, o nepriklausomai nuo sezono savo Dzūkijos nac.parke nuolat randam progų prisiminti J.Vitkų-Kazimieraitį. Per šias Vėlines atėjo metas uždegti žvakutę dar vienam Karžygiui: Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Teko planuot dienos žygį į Lenkiją.

• 

Apie pianinu ypač Šubertą mėgdavusį skambinti knygių, reikalui esant nuginklavusį priešlėktuvinės apsaugos sandėlio sargybą, dukart su užduotim kirtusį sieną į Vakarus ir sugrįžusį tęsti darbų ten, kur buvo labiau reikalingas – jei norėsit, susirasite informacijos patys. Aš tik nuotrauką įmesiu – kokia kitokia būtų šiandienos Lietuva, jei tokie vyrai nebūtų kritę miškuose ketvirton dešimtin neįkopę ir nieko po savęs nepalikę:

Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)

Amerikoniškai-šveicariškai-bohemiškas rytas iš nugaros žvelgiant į nenufotkintą Hotel Romance Puškin iškabą primena, kad esam tose vietose, iš kur lietuviškon abėcėlėn buvo įskiepyta Š su varnele. Prie ko čia Puškinas, Karlsbade, atrodo, niekad nebuvęs, aišku nepasidarė. Kita vertus, man taip pat neaišku, kodėl, gido Jrzio dievagojimusi sukarlovyvarėjusiam Karlsbade itin populiarus rusų mokslininkas Pavlovas. Tas pats, kur šunims seilėtekį skambučiu sukeldavo.

Galiausiai, nei Puškinas, nei Pavlovas čia nėra svarbūs. Svarbus yra Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio dienoraščio pėdsakais jo laikų Karlsbade, mūslaikiškai gi jau Karlovy Varuose atsidūrėme.

Juozo Lukšos Daumanto vestuvių Lokis

• 

Prospero Merime Lokis kaip vestuvių dovana yra labai ypatinga (ypač jei nesi semiotikas ar Lukaszo Twarkowskio talento gerbėjas, bet jais tuomet dar nė nekvepėjo). Gauti Prospero Merime Lokį prancūziškai, išleistą Vokietijoje su Jonyno iliustracijomis nebeatsekamu tiražu – turi būti būsimas didvyriškiausias Lietuvos Žvalgas – Juozas Lukša Daumantas Skrajūnas irba jo šviesą iki dabar – daugiau nei septyniasdešimt metų sauganti mylimoji Nijolė Bražėnaitė.

Regimybės frontonas

Nuotraukoje – Vykintas Vaitkevičius, žygkelių vedlys, didžiojo ornamento medžiotojas.

A.S.: Tauta turi žinoti savo karžygius,.Aštuoni Vadai: LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas bei Tarybos nariai – Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronislovas Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.

Kad vasario 16 turi būti vėliavinga, tą kažkaip per gyvenimą būni pajutus, bet kad būtent šiais metais būtent tą dieną turi būti su Vykintu Minaičiuose – tai čia kažkokia miškobroliška apvaizda suveikė, prirodydama man iki tol negirdėtą Vykintą su nuoširdžiai entuziastinga Partizanų Lietuva  ir jos bendruomene.

Venecijos aidai Marcinkonyse

Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja  tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):

Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis

Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.

Apie futbolą. Nes nu kaip išvengt.

Iš tikro tai šito WC (pun intended) 2018 briedo išvengt man beveik pavyko – nu nusipirkau degalinėj belgų Raudonųjų Velnių maikę, kai tik radau be čempionato logotipo, ir pusfinalyje beveik sirgau, nes patekau į vakarėlį su ekranu ir į jį žiūrinčiais, ir kovoj dėl bronzos nuoširdžiai palaikiau. Bet labiau išgarsėjau kaip brutaliai nutraukusi bendrą euforiją bendradarbiams susirinkus kartu žiūrėti pirmųjų rungtynių.  Jau nuo tada vaikštau su mintim, kad kažkaip gal reikėtų pasiaiškinti, o čia va ir Babčenkos postas tobulas po ranka pasitaikė ir baisu man pasidarė, kad niekas be manęs jo angliškai neišguldys. Tai pusę ir išverčiau – daugiau ir laiko neturėjau, ir verst pabodo, ir kas gi tokio ilgumo postus išvis skaitys.

Dėl tvarkos vertimą padėjau į savo angliškai kalbantį blogą, kurį užmečiau dar seniau, nei šitą. Nu reiks kažką kažkaip atgaivinti, o jei ir jūs bendradarbiams esat pasakę, kad norėtumėt, jog šitas čempionatas būtų dizasteris, o į sutrikusį klausimą, kodėl taip manot, atrėžėt, kad dėl to, jog tai yra Miunchenas 1936-aisiais ir apsisukę nuėjot savo transporto priemonių link – tai va jums zagotovkė. Teks aplankyt mano kitą tinklalapį , spauskit nuorodą:

Why WC2018 is like Munich1936