RSS

Kategorijų archyvai: Lietuvoj

Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis

bty

Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.

Read the rest of this entry »

Reklama
 
Komentarų: 1

Publikavo lapkričio 20, 2018 kultūra, Lietuvoj, Muzika, Teatras

 

Trigubas bučkis

Sveikinimų lavina nugarmėjo, žmonės atgal į ofisus – bet bučiuotis tris kartus į skirtingus žandus (ne ta prasme, kad būtybės trižandės, bet kad pakaitom į vieną, į kitą ir vėl į tą vieną, kuris jau pasidaro kitas ) – galima iki Trijų Karalių.

Aš su sveikinimais nesuspėju – ir nelabai stengiuosi, dėl ko kartais jaučiuosi nejaukiai, ypač kai pagalvoju apie žmones, kurie mane pasveikinti prisiminė. Tai šįmet jaučiuos radusi labai elegantišką išeitį, ačiū  Ievutei už nerealiai įskaitytą tekstą kurį pridengiau Kotrynos Žukauskaitės elniu. (Ievutė atrodė irgi labai gražiai, bet video sveikinimą man siuntė guldamasi miegoti, nelabai apsirengusi, tai kam čia tų pašalinių minčių).

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo sausio 5, 2018 gyvenimas, Lietuvoj

 

#beskambučio

bty

Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek,  pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Read the rest of this entry »

 
 

Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija

 

Žinot, kaip būna, kai žiūrit į vaiką ir jums atrodo, kad jis iš akies luptas tėvas. O šalia stovinčiam bičiuliui tas pats vaikas atrodo žiauriai panašus į mamą. Ir abu gi esat teisūs: tiesiog į skirtingus dalykus žiūrit – vienas, pvz, į nosį, kitas į skruostų duobutes.

Tai čia dabar apie tą Nacdramio Lokį:

Lokis_bilietas

į kurį pluošėm iš lėktuvo per šaukštais, lašiniais ir vilnonėmis kojinėmis užkimštą Gedo prospektą – kodėl kai tik aš Vilniun, tai būtinai ten Tautų mugė? – normatyvas 55 minutės nuo lėktuvo leidimosi iki spektaklio pradžios seniai užskaitytas įveikiamu, tai nesikreipsim į Kultūros Ministeriją, kad grąžintų spektaklių pradžias į “prie ruso“ lygį. Nors man patikdavo septintą valandą į teatrą ateiti, dar dešrelių  po darbo kur nors Žuvėdroj spėdavai suvalgyti. Nu bet – kiti laikai, kiti papročiai. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugsėjo 19, 2017 kultūra, Lietuvoj, Teatras

 

Irena. Dialogo karžygė.

bty

Šitos knygos pristatymo laukiau taip labai, kad būčiau gal sėdus ir skridus vien jame sudalyvauti. Bet reikalai nesusiklostė – pirmąjame pristatyme sudalyvavau tik laišku, per atstumą , o knygų mugės metu kažkodėl slidinėjau. Ne ant Liepkalnio.

Knygą su dedikacija gavau, o vat kad apturėčiau malonumą klausyti, kaip Aurimas su Irena gyvai viens su kitu šneka – tai jį teko pasiorganizuoti. Pasiorganizavom, aišku, bet sutikau gatvėj Nerijų, išsižiojau apie artėjantį malonumą – ir man į paširdžius smogė generation gap’as.  Turbūt natūralu, kad užaugo karta, kuriai jau reikia papasakot, kas yra Irena Veisaitė. Objektyviai puikiai apie Ireną ir Aurimą  surašyta Bernardinuose padėtoje leidyklos “Aukso žuvys“ informacijoje.

Aš apie Ireną kalbėt galiu tik subjektyviai. Ir todėl, kad man pasisekė augti kaip jos kaimynei – nors tada Irenos, tiesą sakant, nepažinojau. Į jos – beje, ir Romeno Gari – kiemą per gatvę eidavom pirkti pogrindinių ledinukų – tokie namudiniai cukriniai gaideliai ant pagaliukų, buvo  skaidrūs kaip gyvenimas, koks jis turėtų būti. Read the rest of this entry »

 

Kulinarinės Šiaurės vasaros nuostabybės

Ką tik aprašiau mane šįmet ištikusią Šiaurės vasarą, mano Biržų tėvonijoje reguliariai vykstantį literatūrinį foruma, bet turiu sudėlioti šitą tekstą kaip išnašą, iš dalies tam, kad būtų aišku, kodėl pavėlavom į Lenos Eltang skaitymus.  Nu ir šiaip esu skolinga porą nuotraukų savo tėčiui ir Jurgai – Šiaurės vasaros nuotykio bendraselfininkiams:

dav

Vasaron ekipažą vežiau aš – savo murzinu Opel Zafira, tai ir sąlygas, bent pradžioj, diktavau aš. “Važiuosim per Kavarską“,- sakiau aš, susirinkusi bendrakeleivius Vilniuje 15 val. Nes valgiau tik pusryčius ir tuos Dzūkijoje, Vilniuj ieškoti maisto nebebuvo laiko, o Kavarskas garsus koldūnais (man dar atrodė, kad ir mergom, bet šita info nepasitvirtino, sugūglinus Kavarsko mergas gavau nuorodą į straipsnį apie tai, kad alaus bokalu vyrą sumušusi Kavarsko gyventoja nuteista dviems metams.)

Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 28, 2017 kur valgyt, Lietuvoj

 

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Negalėjau apsispręst, kurią nuotrauką palikt.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau  įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1]. Read the rest of this entry »

 

Žymos:

 
%d bloggers like this: