Kęstučio Nastopkos kelionstulpiai

Nėra tas FB toks jau visažinis: paskelbė, kad atšauktas vakar Mažvydo Bibliotekoje planuotas renginys, kuriame turėjo būti kalbinamas Kęstutis NASTOPKA – naujos knygos išleidimo proga. O renginys įvyko. Auditorija, tiesa, koregavosi iš žiūrovinės į klausytojų, užtat vartot galit po gabaliuką, kad norit su popkornais ar kokiais tauriais semiotiniais gėrimais – keturiskartdvidešimtmetis, kaip ne kaip. Išgirsit, kaip Kęstutis deklamuoja poeziją (daug kur ir ne vien lietuviškai), džiaugias erotiniu santykiu su tekstu ir tuo, kad yra sūrusis pasaulio dėmuo (12′), suteikia Valdui Braziūnui ankstyvojo teroristo rangą (31′) , ilgesingai analizuoja Juškaitį (36′) ir Aputį (33′), atskleidžia dailininkų poezijos antologijos rengimo peripetijas (47′), pasakoja – man žiauriai įdomią ir negirdėtą – Konstantino Snarskio istoriją (1.01′), na ir, žinoma, daug apie Greimą – ir nedaug apie Miltinį (1.10).

Malonu susipažinti, Liudvika

Kalėdų stebuklo statusu ištiko mane knygos rijimas – ilgiuosi jo tokio kaip vaikystės. Nu kai skaitai eidama, valgydama, po kaldra, kad kitam į akis nešviestum. Kažkur išsivėtė per gyvenimą gebėjimas susifokusuoti į fabulą ir charakterius taip, kad niekas aplink neberūpėtų. Gal aplinka kalta, gal ant knygų reikiamų nebepataikau.

Ir čia atsitiktinai[1] prigriebiau 10 įspūdžiografijų. Kaip kalėdinę dovaną antikonsumerizmo viruso kratomai, feminizmo idėjoms imliai, mylimiausiai (vienai iš). Prieš įteikdama dėl viso pikto, galvojau, perversiu. Užsikabinau – visai nakčiai (tiek ir tebuvo likę iki Kalėdų senelio vizito). Pradžioj dėl to, kad prasideda reikalas Bona Sforza, su kuria mane sieja mistiniai ryšiai[2], bet labiausiai dėl ispūdžiografiško medžiagos dėstymo – Elena Gasiulytė galėtų jį patentuoti. Apie dešimtį su Lietuva susijusių nerealių moteriškių autorė papasakoja taip, lyg sėdėtų su tavim kur nors kabake, baidarėj ar ekskursiniam autobuse, vertėjų sąjungos organizuotoje išvykoje po Vilniaus kraštą.

Lietuvos vizionierės po kaldra

Baidarėms duotuoju metu kiek per šalta, į kabaką, keturių dukrų motina, taip paprastai neištrūksi, o va Lietuvos Literatūros Vertėjų Sąjungos (LLVS) ekskursijoje po Vilniaus kraštą šeimos narės teisėmis sudalyvavau (užsifiksavau jų kurį laiką net FB accounto coveriu tarnavusioje nuotraukoje kurios centre mano mama gožia Tomą Venclovą). Ten užčiuopiau vienuoliktą įspūdžiografiją, kuria negaliu nepasidalinti.

Irena. Dialogo karžygė.

Šitos knygos pristatymo laukiau taip labai, kad būčiau gal sėdus ir skridus vien jame sudalyvauti. Bet reikalai nesusiklostė – pirmąjame pristatyme sudalyvavau tik laišku, per atstumą , o knygų mugės metu kažkodėl slidinėjau. Ne ant Liepkalnio.

Knygą su dedikacija gavau, o vat kad apturėčiau malonumą klausyti, kaip Aurimas su Irena gyvai viens su kitu šneka – tai jį teko pasiorganizuoti. Pasiorganizavom, aišku, bet sutikau gatvėj Nerijų, išsižiojau apie artėjantį malonumą – ir man į paširdžius smogė generation gap’as.  Turbūt natūralu, kad užaugo karta, kuriai jau reikia papasakot, kas yra Irena Veisaitė. Objektyviai puikiai apie Ireną ir Aurimą  surašyta Bernardinuose padėtoje leidyklos “Aukso žuvys“ informacijoje.

Aš apie Ireną kalbėt galiu tik subjektyviai. Ir todėl, kad man pasisekė augti kaip jos kaimynei – nors tada Irenos, tiesą sakant, nepažinojau. Į jos – beje, ir Romeno Gari – kiemą per gatvę eidavom pirkti pogrindinių ledinukų – tokie namudiniai cukriniai gaideliai ant pagaliukų, buvo  skaidrūs kaip gyvenimas, koks jis turėtų būti.

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau  įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1].

Vertėjo krėslas močiutei Violetai

Nuotrauka nugriebta iš LRT.lt mediatekos. Jei kam atrodo pažeidimas, išimsiu.

2013 metų vertėjo krėslas Violetai Tauragienei skirtas “už adekvačiai, niuansuotai ir subtiliai iš anglų kalbos išverstus aukšto lygio, sudėtingus literatūros kūrinius – Williamo Faulknerio (Viljamo Folknerio) „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ ir Johno Maxwello Coetzee’s (Džono Maksvelo Kutsio) „Barbarų belaukiant“, teigta Lietuvių PEN centro pranešime, kurį perspausdino dauguma kultūros skyrelį turinčių portalų*.

IV. Triple “C“. Cunamio kulminacija pas Nancy.

Artėdama prie kulminacijos primenu mane Briuselyje ištikusio kultūrinio cunamio eigą: išvakarėse katarsiškai raudojau Lietuvos atstovybėje, kitą rytą prisibloškiau Tomu Venclova su skrabalais Vertimų direktorate, po pietų iš labai arti apžiūrinėjau Landsbergį su Meku Bozare, ir iš ten vos spėjau pas Nancy, vakarieniaut su (tuo) pačiu Tomu Venclova. Sužinojęs, kad mes ką tik Meką matėme, papasakojo, kad Mekas jo (tam kartui) paskutiniąsias vestuves yra nufilmavęs, kur Brodskis pabroliu plaikstėsi, bet juosta, gaila, jau archyvuose – nors TV būtų nieko prieš ją susiskaitmeninti ir gal net kur nors viešiau pasidalinti, bet nėra gykas ir nežino kaip.

II cunamio epizodas. Lietuviškas ekstrymas.

Ta nevenclovos galva, tai įrodymas, kad aš tikrai buvau antroje eilėje ir kad nebus iš manęs karo korespondentės.

Yra Europos Komisijoje toks Vertimų generalinis direktoratas – trumpinasi DGT, tariasi maždaug kaip „džigitai“. Jų darbas yra versti ES teisės aktus į 24 ES kalbas. Direktoratas yra vienas didžiausių, ir kadangi ten tiek visokių, tai turi jie tradiciją: kai tik kokia šalis pirmininkauja, leidžia jai prisistatyti. Lietuviai metė ekstrymą: sudėjo valandą iš Jeilio specialiai parsiskraidinto profesoriaus emerito Tomo Venclovos su skrabalais.

Putino laikai (nu ir sėkla)

Buvom praeitą savaitę Vinco Mykolaičio Putino muziejuj. Tam name palei tą Tauro kalną, ant kurio aš užaugau, rogutėmis nuo visų trijų kalnų žemyn leisdavausi, o po to autobusu nr.24 į kalną važiuodavau, kai tingėdavau pėsčia aukštyn lipti, kaip rašiau komentaruose po Rokiškio įrašu*.

Bet čia bus ne apie Tauro kalną, o apie Putino muziejų.