RSS

Kategorijų archyvai: Knygos

Irena. Dialogo karžygė.

bty

Šitos knygos pristatymo laukiau taip labai, kad būčiau gal sėdus ir skridus vien jame sudalyvauti. Bet reikalai nesusiklostė – pirmąjame pristatyme sudalyvavau tik laišku, per atstumą , o knygų mugės metu kažkodėl slidinėjau. Ne ant Liepkalnio.

Knygą su dedikacija gavau, o vat kad apturėčiau malonumą klausyti, kaip Aurimas su Irena gyvai viens su kitu šneka – tai jį teko pasiorganizuoti. Pasiorganizavom, aišku, bet sutikau gatvėj Nerijų, išsižiojau apie artėjantį malonumą – ir man į paširdžius smogė generation gap’as.  Turbūt natūralu, kad užaugo karta, kuriai jau reikia papasakot, kas yra Irena Veisaitė. Objektyviai puikiai apie Ireną ir Aurimą  surašyta Bernardinuose padėtoje leidyklos “Aukso žuvys“ informacijoje.

Aš apie Ireną kalbėt galiu tik subjektyviai. Ir todėl, kad man pasisekė augti kaip jos kaimynei – nors tada Irenos, tiesą sakant, nepažinojau. Į jos – beje, ir Romeno Gari – kiemą per gatvę eidavom pirkti pogrindinių ledinukų – tokie namudiniai cukriniai gaideliai ant pagaliukų, buvo  skaidrūs kaip gyvenimas, koks jis turėtų būti. Read the rest of this entry »

Reklama
 

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Negalėjau apsispręst, kurią nuotrauką palikt.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau  įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1]. Read the rest of this entry »

 

Žymos:

Vertėjo krėslas močiutei Violetai

Violeta_Tauragiene_metų_vertejo_kresle

Nuotrauka nugriebta iš LRT.lt mediatekos. Jei kam atrodo pažeidimas, išimsiu.

2013 metų vertėjo krėslas Violetai Tauragienei skirtas “už adekvačiai, niuansuotai ir subtiliai iš anglų kalbos išverstus aukšto lygio, sudėtingus literatūros kūrinius – Williamo Faulknerio (Viljamo Folknerio) „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ ir Johno Maxwello Coetzee’s (Džono Maksvelo Kutsio) „Barbarų belaukiant“, teigta Lietuvių PEN centro pranešime, kurį perspausdino dauguma kultūros skyrelį turinčių portalų*. Read the rest of this entry »

 
3 Komentaras

Publikavo vasario 9, 2015 Knygos, kultūra, mamystė

 

Žymos: , ,

IV. Triple “C“. Cunamio kulminacija pas Nancy.

Artėdama prie kulminacijos primenu mane Briuselyje ištikusio kultūrinio cunamio eigą: išvakarėse katarsiškai raudojau Lietuvos atstovybėje, kitą rytą prisibloškiau Tomu Venclova su skrabalais Vertimų direktorate, po pietų iš labai arti apžiūrinėjau Landsbergį su Meku Bozare, ir iš ten vos spėjau pas Nancy, vakarieniaut su (tuo) pačiu Tomu Venclova. Sužinojęs, kad mes ką tik Meką matėme, papasakojo, kad Mekas jo (tam kartui) paskutiniąsias vestuves yra nufilmavęs, kur Brodskis pabroliu plaikstėsi, bet juosta, gaila, jau archyvuose – nors TV būtų nieko prieš ją susiskaitmeninti ir gal net kur nors viešiau pasidalinti, bet nėra gykas ir nežino kaip. Read the rest of this entry »

 

Žymos: ,

II cunamio epizodas. Lietuviškas ekstrymas.

Ta nevenclovos galva, tai įrodymas, kad aš tikrai buvau antroje eilėje ir kad nebus iš manęs karo korespondentės.

Ta nevenclovos galva, tai įrodymas, kad aš tikrai buvau antroje eilėje ir kad nebus iš manęs karo korespondentės.

Yra Europos Komisijoje toks Vertimų generalinis direktoratas – trumpinasi DGT, tariasi maždaug kaip „džigitai“. Jų darbas yra versti ES teisės aktus į 24 ES kalbas. Direktoratas yra vienas didžiausių, ir kadangi ten tiek visokių, tai turi jie tradiciją: kai tik kokia šalis pirmininkauja, leidžia jai prisistatyti. Lietuviai metė ekstrymą: sudėjo valandą iš Jeilio specialiai parsiskraidinto profesoriaus emerito Tomo Venclovos su skrabalais. Read the rest of this entry »

 

Žymos: , ,

Putino laikai (nu ir sėkla)

Buvom praeitą savaitę Vinco Mykolaičio Putino muziejuj. Tam name palei tą Tauro kalną, ant kurio aš užaugau, rogutėmis nuo visų trijų kalnų žemyn leisdavausi, o po to autobusu nr.24 į kalną važiuodavau, kai tingėdavau pėsčia aukštyn lipti, kaip rašiau komentaruose po Rokiškio įrašu*.

Bet čia bus ne apie Tauro kalną, o apie Putino muziejų. Read the rest of this entry »

 
 

Žymos: , , , ,

 
%d bloggers like this: