Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija

Siurprizus mamoms esat darę? Prie durų gimtadieniui iš orouosto planavę atsirasti? Turbūt kad. O nieko neradę, nes mama, šaltos žiemos neapsikentusi, siurprizo nesitikėjusi, dieną prieš ištrūko į šiltesnius kraštus? Siurprizo fronte belieka labai netobulai fotkint Basanavičiaus turgelį ir siųsti su prierašu: su gimtadieniu. daugiau gėlių – mažiau sniego.

Nu bet nėr taip, kad alternatyvus planas neišsirutuliotų. Prisimeni, kad tėtis gi tai vietoj, ir gimtadienis jubiliejinis koronos prieš du metus nublukintas, keli kelionstulpiai tik iš ambicingo plano liko. Į tą pačią upę nebebrisi, tai klausi Vilniaus matricon jau nuo rudens pargrįžusio vaiko, kokia vieta keturis dvidešimtmečius su kaupu skaičiuojančiam seneliui galėtų suteikti džiaugsmo. Vaikas gal dėl to, kad veganėjantis, gal todėl, kad naudingų vasarinių pažinčių primezgusi, šauna va tokį:

Corona Kino Pavasaris: trial and error

Papildyta: Mano simpatijų prizinis trejetukas šiame KinoPavasaryje2020 formuojasi toks*:

• Mano mamos išnykimas /The Disappearance of My Mother/ La scomparsa di mia madre 
• Paukščių metamorfozė/The Metamorphosis of Birds/ A Metamorfose dos Passaros
• Pieno baras 🙂 – nes kaip be lietuviško, kaip be penkiolikos minučių animacinio džiaugsmo.

Prasidėjo tai viskas klampokai:

Corona Kino Pavasaris – aka #KinoPavasaris2020. Koks tai biški nusivylimas – arba chroniškai nepataikau. Multioskarinį ir tikrai puikų “Parazitą” jau buvau mačius, tai bandžiau imt po filmą kas vakarą atsirinkus iš nervinančiai nestrūktūruoto pateikimo #KinoFondas platformoj. Būčiau labai apsidžiaugus, jei būčiau užtikus kur nors surašyta, kas ką žiūrėjo ir kas patiko arba ne. Tai dabar pati parašysiu – gal ką nudžiuginsiu, ar šiaip liks istorijai.

1. Rekomenduotini (mano) filmai: Iš visko, ką sužiūrėjau – labai LABAI rekomenduot galiu “Paukščių metamorfozes” – gal kiek prisidėjo mano bendras portugalo-fanatizmas, bet šitą kelionių-jūros-paukščių-atsiskyrimo-epistoliarikos intymybę atskaičiau (portugališkai nemokantiems yra ką veikt su subtitrais) transan vedančio portugališko rečitatyvo fone du kartus. Nu ir pranašingas, jis, žinoma:

Išgyventi Vasarą: dosnus sprogimas – eikiet kinan ir žiūrėkiet

Siužeto posūky pamesta Danguolė parjojanti Vilniun ant pripučiamo rožinio flamingo – toks psichodelinis addendumas tikiu bus pridėtas leidžiant Marijos Kavtaradzės debiutinio pilnametražio filmo „Išgyventi vasarą“ DVD – kurį aš, žinoma nusipirksiu, nors jausčiausi kvailai, jei būčiau praleidus progą pažiūrėt jį Pasakoj.

Apie kūną ir sielą

Ildikó Enyedi filmas Apie Kūną ir Sielą mane pagavo kaip įrodymas, kad niekas pasauly neatsitinka be priežasties. Kai lingavau mašinoje per Sevilijos katedros stogus primenantį Compensos parkingo kuprotą peizažą, po pirmo veiksmo išėjusi iš itin prasto Paryžiaus Katedros Kupriaus – šalia pasodinta Nr.3 gavo užduotį spaudyti telefoną, kad surastų, ką galima Vilniuje neplanuotai nuveikti 8 val. vakaro.

Pasirinkimų buvo nedaug, tai mikliai paėmėm kursą į Pasaką, ir todėl, kad Pasaka dar niekad nėra nuvylusi, ir todėl kad anonsavo vengrišką filmą apie netipišką meilę skerdykloje.

Aš vengriško filmo dar turbūt niekad nebuvau mačiusi – Aštunkojai iš ten Kažkurio aukšto tai juk čekiškas man rodos.

Belgiško kino keturios priebalsės

Amelie Van Elmbt – belgams keturios priebalsės iš eilės normali pavardė, o jei belgas nesi, pabandyk ją ištarti, ar atsiminti. Dar primetam, kad belgiškuos filmuos kalba olandiškai arba prancūziškai – vat jums ir du beveik neperlipami barjerai susipažinti su jaunuoju Belgijos kinu – nu čia dar be to, kad visose šalyse jaunąjį kiną rodo kai kas ir kai kur, be ypatingesnio nuspėjamumo ir reguliarumo.

O bet kai Belgijoj gyveni ir savaitgalį atsiverti cinenews.be išsirinkti filmą, kurį su vaikais pažiūrėtumėt, tai gali atsitiktinai užlipti ant puikaus svetimo sekreto – tie saldainių popieriukai ir gėlytės po stiklo šuke, užberti žemėmis po pirmo aukšto balkonu – paskui tik sugūglini, kad 31-erių metų režisierė dar 2013 metais buvo vadinama belgiška sensacija, kai atsiiminėjo prizą iš Scorsezės rankų.  

Apšerkšniję mūsų žiemos

Kai užsisuko šitas bartiškas #MeToo šaršalas, tai prisiminiau, kad kai pačioj vasaros pabaigoj  žiūrėjau “Šerkšną“, tai galvojau, kad reikia gal parašyti, kad tai yra geras filmas. Net tiems, kurie, kartą lietuvišku autoriniu kinu nudegę, visada pro Skalviją eidami pučia. Mediniai dialogai man, žinoma, rėžia ausį, o lašantys kranai ir arkliai rūke  generuoja svetimos gėdos jausmą, ir vis tik – “Šerkšnas“ yra labai pažiūrimas filmas (išsėdėjo pernelyg nedūsaudamos ir dvi šalia pasodintos trylikametės).

Didžiausia gi Barto “Šerkšno“ vertė, kad kalba apie šalia mūsų esantį karą, taip, kaip  apie jį šiandien reikia kalbėti. Be  herojiško scenarijaus, be įspūdingų mūšių scenų ir vaizdo efektų – buitiškai ir banaliai, nes kaip kitai perteiksi žinią, kad karas yra beveik čia ir visiškai dabar, ir jis žiauriai skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų realybės: papildomų gyvybių nėra, smalsumas baudžiamas dažnai, o atsipalaidavimas ir nežinojimas, ko nori – anksčiau ar vėliau, bet visada. Gyvenimas nėra sąžiningas, o pulia (kulka) – dura (durna) – nesirenka aukos pagal jokius kriterijus.

Ką reikia žinot einant į kiną Klaipėdoj

Masinės Jūrų šventės man yra labai baisu. Bet man labai gražu yra buriniai laivai. O šiuolaikinis lietuvių kinas – labai smalsu ir beveik neprieinama.  Kadangi 2017 Klaipėdos jūrų šventėj rasta ir Aukštųjų burinių laivų ir  į Klaipėdos trumpo metro vasarą pervirtusio Kino pavasario- tai bandžiau biški padalyvauti – juolab ketvirtadienis dar tik šventės prieangis.

Su laivais viskas paprasta – prasiėjom krantine ir fotografavom – laivus, stiebus ir ofšoriniams nuotykiams pasiryžusių britų skalbinius:

Su kinu kiek sudėtingiau. Reikėjo padėti šiek tiek pastangos susigaudant, ką, kur ir kada rodo, truputį išsidurti su dress kodu ir realybėn atsitrenkusiais lūkesčiais, bet dabar jau žinosiu, kad:

Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo

Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:

Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant.  Filmoą  dar nemačiau ką tik pamačiau,

Fluxus vs Elegija, rezultatas 0:1 (Sakuroviada 2)

Tik spėjau svaigtelti nuo rekordinio (mano masteliais) savo įrašo apie Sokurovo Frankofoniją skaitomumo ir viešo manęs pripažinimo LT taisymosi požymiu:

ir gavau autoriteto vėzdu per galvą. Profesorius Delfyje pateikia savo reikalo matymą , o jei kas mato kitaip, tai jų – ką čia slėpsi, ir mano – problema.

Nesusmukau po tuo vėzdu – visų pirma, Profesoriaus požiūris yra visai legitimus. Bėda tik, kad ne visi taip giliai kapsto ir taip plačiai mąsto  (su nuliu ironijos tai sakau). Visų  antra, didžiausias šitos sakuroviškos istorijos liūdesys man irgi atrodo neišnaudota dialogo galimybė. “Nepasipasakojome“ – paprastai konstatuoja Profesorius ir visiems aišku (aš gi pasakoju apie kažkokius nėštumo testus ir niekam neaišku). Bet aš irgi nelaikau Sokurovo kadriniu propagandistu, greičiau manau, kad jis tiesiog taip galvoja, tai gaila praleistos progos pasipasakojimu bandyt tą jo galvojimą kaip nors biški kryptelt. Ar tiesiog būt pasipasakojus. Dabar belieka Profesoriaus straipsnį tiražuot, kad daugiau žmonių suprastų, kad finalo raudona yra perspėjimas kartu su Europa išsigandusio, o ne gasdinančio.

Bet paskui užtinku internetuose Berlyno dienoraštį, susitikimo su Sokurovu Vingyje liudijmą, iš kurio patiriu, kad ne man vienai šitas reikalas minčių sukėlė visokių. Be to, sužinau, kad Vingyje Profesorius krito į Sokurovo glėbį.

Jau anam įraše aiškinau, kad mano paranojos visada paaštrėdavo nėštumo laikotarpiais. Tai po tokios informacijos vėl susiruošiau vaistinėn. Bet dėl visa ko prieš tai dar biški pagūglinau – ir intriga atslūgo:

Ir su glėbiu viskas aišku, ir kodėl Profesorius Frankofoniją apibūdina, kaip elegiją. Ir nėr čia ko į vaistines vaikščiot ir prisigalvot 25 kadro teorijų.

Nu bet kaip suprast Sokurovo interviu Bernardinams gabalus apie tai, kad Lietuvai reikia dėti ant Europos Sąjungos ir visom keturiom kabintis į neutralitetą, apie Suomiją iš Lenino nepriklausomybę gavusią ir apie kultūrų suklestėjimą prie Stalino, tai nežinau. Mano, žinoma, problema, kieno gi kito.

Ir negalvokit, kad aš kokia ten antiprofesoristė, su dideliu susižavėjimu aprašiau jo 170 metų ant  scenos Briuselyje, kartu su Meku. Beje, jau tada Mekas davė jam kailin už real politique – Palestinos klausimu. Bet praeitą savaitę Mekas buvo toli, fluxaus fluidais Sakurovo glėbio nepermušė. Vingyje srovės silpnėja.

Sokurovas kaip nėštumo testas (1)

nuotraukos iš internetų

Kai laukiausi pirmos dukros, tai bijojau pasaulio pabaigos – kažkoks eilinis žemės susidūrimas su milžinišku asteroidu buvo pranašaujamas.  Kai laukiausi ketvirtosios – tai jau bijojau rusų:  mašinos važinėjo su Gruziją remiančiais lipdukais ir vežėm kažkokius rūbus į Žvėryną ir patalus, Gruzijos karo pabėgėliams. Antrojo ir trečiojo nėštumo detalių neprisimenu, bet kad bijojau kažko, tai taip – todėl iki šiol maniau kad tokios paranojos yra konkreti fiziologinė reakcija.