RoterDamos (trise valtyje, neskaitant NDG katės)

Kai išgirdau apie amazoninio Bezoso užmačias pramušti skylę Roterdamo skyline’o kardiogramoj, kad galėtų išvesti į platesnius vandenius savo didžiausią pasaulyje jachtą – supratau, kaip laiku suplanavom savo tri-damišką išpuolį. Neaišku dar, ar pavyks Bezosui susitarti su savivaldybe, kad leistų jam praardyti nacionalinių paminklų registran įtrauktą olandų industrializmo ikoną` – bet aš dėl viso pikto turiu net meditacinį video jo fone:

Išpuolis išėjo tri-damiškas, nes ketvirtoji dama, išties tikroji išpuolio iniciatorė, paskutiniu momentu atsimetė dėl covidinių aplinkybių. Sausio mėnesį Olandija dar kybojo lockdowne, tai pagrindinis kelionės tikslas – Depot Boijmans -nuplaukė, sklandžiau nei Bezoso jachta.

Nicos maratonas ir kitos širdies nesutemos

a.s. šitas įrašas yra daugmaž privatus, vertingas tik trims šios istorijos herojėms ir siauram ratui žmonių mumis besidominčių. Slaptažodžiais dangstytis nesiėmiau, bet kas svetimas skaitysit, tai savo rizika.

Šita va nuotrauka nuo Saint-Paul-de-Vence baro terasos yra labiausiai apie mus tris, lapkričio nesezonu patraukusias savaitgaliui į Nicą, nes niekur arčiau kartu normaliai pabūt neišeina. Kas labiau mus pažįstat, galit paspėliot, kuris gėrimas yra kurios – man atrodo akivaizdu 🙂

Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)

Amerikoniškai-šveicariškai-bohemiškas rytas iš nugaros žvelgiant į nenufotkintą Hotel Romance Puškin iškabą primena, kad esam tose vietose, iš kur lietuviškon abėcėlėn buvo įskiepyta Š su varnele. Prie ko čia Puškinas, Karlsbade, atrodo, niekad nebuvęs, aišku nepasidarė. Kita vertus, man taip pat neaišku, kodėl, gido Jrzio dievagojimusi sukarlovyvarėjusiam Karlsbade itin populiarus rusų mokslininkas Pavlovas. Tas pats, kur šunims seilėtekį skambučiu sukeldavo.

Galiausiai, nei Puškinas, nei Pavlovas čia nėra svarbūs. Svarbus yra Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio dienoraščio pėdsakais jo laikų Karlsbade, mūslaikiškai gi jau Karlovy Varuose atsidūrėme.

Apsaugota: USA 2018

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Slaptažodis:

Aquas Livres – beveik Stiksas vamzdyje

So where do I see you next?

On the Aqueduct. The Aquas Livres aqueduct. It’s very long, fourteen kilometers I think.

Where it crosses the Alcantara valley. The arches are sixty metres high at that point. From there you can almost see America! I’ll be waiting for you by the sixteenth arch.

The sixteenth counting which way?

What do you think? From the Mae d’Agua. I’ll meet you there on Tuesday morning.

Not before?

We all have one day in the week that wishes us well.

Which was mine?

It was Tuesday. You will probably die on Tuesday.

John Berger, Here Is Where We Met Chapter one, page 43/237

Neatsimenu, ar buvau sakiusi, kad mus su mama Lisabonoje vedžiojo – labiau gal stumteldamas, kai nesugalvodavom, kur eiti – John Berger, su tuo savo knygos skyrium, kuris apie Lisaboną. Todėl natūraliai kelionę turėjom užbaigti ten pat, kur ir jis, išsiskirdamas su savo motina, kuri po to, kai numirė, nusprendė apsistoti Lisabonoje – čia jei nežinojote, kad numirę žmonės pasirenka vietą, kur būt. Aqua Libre akveduke – 14 km ilgio vamzdy-tunelyje kuriuo beveik dangumi (gal kokie 60 m virš žemės, nežinau, kaip koks aštuntas aukštas) – sostinėn atkeliaudavo vanduo. Vanduo akveduku tekėti nustojo visai neseniai, prasieiti juo mums neteko, o pažiūrėti į jo žiotis – ir miesto panoramon organiškai įsiterpiančią išorę – prašom:

UMM kaip būdas pažinti Sintrą

Čia gal reikėtų kiek bendresnio paaiškinimo kodėl šitos trys portugališkos vasario dienos man atrodo šierintinos kaip neblogas lifehackas. Jei turit mamą-tėtį ar kokį kitą tolimai artimą giminaitį, kurį ištikinėja gan ypatingas gimtadienis – kvieskit intymion kelionėn. Idealu – dviese, kad nereiktų dalinti dėmesio, būtumėt tiesiog viena(s) su kitu/a.

Nu dar ir su Francisco, žinoma, vintažinio portugališko džipo UMM savininku. Atradom jį per tą patį With locals, Jeep Private Tour of Sintra. Mat žinojom, kad iš pustrečios dienos Lisabonoje vieną norėtume pavažinėti aplink po pasakų – kaip iš varvančio smėlio lietas, mačiau paveiksliukuose – pilis, ir vandenynas visada visada yra bonusas. Francisco nuotrauką jau matėte praeitam įraše, o UMM anfas ir su mumis kaip bonusu profiliu yra čia (aj, dar vėl Francisco pridėjau, negaila, jei tingit spausti nuorodą):

Per azulejos į saudade: Lisabonos istorijos

 

… saudade was the feeling of fury at having to hear the words too late pronounced to calmly…


 John Berger, Here is where we meet. A story of crossing paths

 

man tokia saudadiškiausia fotkė. yra iš Fronteiros markizų rūmų.

Mano likimo žmonėms – tiems, kam klasika yra rovusi stogą – Portugalija yra kažkoks Gaidžių Uostas. Luzitanija jau kas kita – žaidimų vieta ir šiaip pagal Bacho sūnų pavadinta. Duria Luzitanų diedukas į mus pirštu nuo sienos iš lėkštės anglių sandėlyje perdarytam į Fado klubą, toks biški “ты записался добровольцем?“ prototipas:

Sicilija3: diedukai Brode ir sirocco į veidą

Po lengvo  persisotinimo sicilišku baroku  beigi kiaurai peršlapimo nelegalų rezervate Scicli pasirinkom ir todėl, kad niekaip negalėjom ištarti, ir todėl, kad gūglas jį apibūdino kaip kompaktiškiausią ir sunkiausiai privažiuojamą siciliško baroko perlą – o man jau buvo kilęs noras pavaryti siauresniais serpantinais ir rimtesnėm bekelėm (grįžinėdama tamsoj su besiblaškančiu GPSu jau ne taip labai džiaugiausi savo pasirinkimu).

Bet besileidžiančios saulės ir besižiebiančių gatvės žibintų Sciclis buvo nuostabus:

Sicilija dar. Rezervatas nelegalams.

Siciliška barokinė kultūra perliniais Sirakūzų ir Noto pavidalais ištiko mus taip intensyviai, kad kitą dieną puolėm ieškoti natūralesnių alternatyvų. Rezervatas Cavagrande del Cassibile ėjo trečiu numeriu gūglo atsakymuose į klausimą “ką daryti netoli Noto“ ir tarpeklio prarajon suvarvintų krištolinių ežerėlių nuotraukos viliojo kaip tobula atasvara viduramžių meistrams.

Fotkė iš internetų, nes konkrečiai ten nepatekome, šiandien tik supratau, dėl ko, tuoj paaiškinsiu.

Sicilija. Sirocco barokas. Sirakūzai ir Noto.

“Ar gali priminti, dėl ko mes būtent čia važiavome?“ – klausiau Rūtos pakirdusi rytą Note, Sicilijos baroko perle, apie kurį prieš užmigdama ničnieko nežinojau.  “Nugi  Netflixas, Chef’s Table, diedukas* iš Cafe Sicilia Noto Vittorio Emanuele prospekte – atvažiavom nenumirti neparagavusios jo kanolių ir granitos su briošu.“

Nu tai dabar jau mirti, kai ateis laikas, galėsime. Granitos nufotkint nespėjome, bet  žymusis kanolis, rikotos ledai su pistacijomis, casatina ir  biancomangiare di mandorla (migdolinis-valgyk-baltai) – iš to raundo kurį jau gebėjome fiksuoti:

 

Paaiškinimą užskaitau, bet vistiek ruošimasis šiai kelionei nebuvo toks visai jau nepanašus į pasakėčią apie pirklius, kurie pabaliavojimui susitarė atsinešt po litrą vyno