Jei būtų tokia lietuviška priedermė Pamatyti-Daug-Čiurlionio-Visiškai-Ne-Kaune – tektų iki 2023 kovo 13 suspėti į Londono priemiestį Dulvičą (Dulwich). Dulvičas etimologiškai yra krapų pieva (dile+wisc, senovės anglų kalba) – bet Lietuva Dulvičui davė ne šaltibarščius, o pirmąjį pasaulyje specialiai pastatytą meno muziejų.
“Davė“ tai čia, žinoma, su šiokia tokia išlyga. Gal greičiau sukūrė pretekstą. Ar, dar tiksliau, prasisuko kontekste. Žodžiu, patekom į Oxford Art Online ir kitokius nelietuviškus tekstus.
XVIII amžiaus pati pabaiga. Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis dar nežino, kad jis paskutinis, ir, kaip monarchui dera, nori meno į savo menes. Londone veikiančiam prancūzų kilmės meno dyleriui Noeliui Žozefui Desenfans’ui paveda surinkti kolekciją, dėl kurios karaliui nebūtų gėda. Desenfansas pavedimą išpildo, bet — Karalystė žlunga, karalius miršta, ir lieka dyleris su krūva paveikslų, už kuriuos dar nesumokėta. Vienok, Desenfansas nesutriko, pasitelkė draugelį šveicarų tapytoją Serą Peterį Francisą Bourgeois – rinkinio neišdraskė, kažką pardavė, kažką pirko ir, prieš persimesdami į dangiškesnes pievas, bičiuliai solidžią ir vertingą kolekciją užrašė Dulvičo koledžui, su sąlyga, kad ta kolekcija bus demonstruojama viešai.
(1619 metais aktoriaus ir verslininko Edvardo Alleyn’o įkurtas Dulvičo koledžas, kuriam 1807 m. ex-Poniatovskio-kolekcija buvo užrašyta, jau pats savaime vadinos Dievo dovana. Nesakykit, kad ne dieviškas jausmas tokiems kažką dovanoti. )
Jei kam kiltų noras visus šiuos ATR nuopelnus bandyt su lenkais atsidalinti (tipo, jei kam nors užverda kraujas Oxford Art Online paskaičius, kad Poniatovskis buvo lenkų karalius) – tai laikas užsimesti CBD guminukų: Čiurlionio paroda Dulvičo galerijoje prasideda pasaulio sutvėrimo ciklu – ir nebuvau anksčiau pastebėjusi, kad pirmasis paveikslas yra su užrašu lenkiškai:
stan się – tebūnie- let it be
Vis tiek manau, kad MKČ paroda Augusto Poniatovskio nebraidytose krapų pievose yra unikali ir ypatinga dovana – tiek mums, suspėjusiems ten, kur planavome, tiek atsitiktinei britų publikai, ligi šiol nemenka mase užplūstančiai pirmosios viešos meno galerijos erdves.
Nes kur kitur rasi tobulą tylą, nepakitusią nuo 1908 metų:
Ir tik patys tikrieji, ne ATR, o konkrečiai nepriklausomybiniai lietuviai išgirs joje girios gaudimą – su dar nesunormintu šauksmininku:
Namop2 