RSS

Kategorijų archyvai: nostalgija

#beskambučio

bty

Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek,  pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Read the rest of this entry »

Reklama
 
 

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Negalėjau apsispręst, kurią nuotrauką palikt.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau  įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1]. Read the rest of this entry »

 

Žymos:

Makiko mėnuliai

Brodskį skaitančio Baryšnikovo į  Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro  bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.

This slideshow requires JavaScript.

Read the rest of this entry »

 

Žymos: , , ,

Porto nerūpintys grožiai

Porto (70)

Viltis yra motina tų, kurios skrenda į Portą tikėdamosi viduržemiškos saulės, nepaisant labai atvirkščių smartfouninių prognozių. Ir vis tik ji yra viena iš trijų dieviškųjų dorybių, ir kaip tokia yra įrašyta melsvon šv.Idelfonso (Alfonso turbūt?) bažnyčios majolikon. Ir kodėl buvau įtikėjusi, kad Portugalijoj visada iki skausmo mėlynai giedras dangus? Rayanairo lėktuvo sparnas, užlūžęs  iškelto vidurinio piršto poza davė aiškiai suprast, kad geltoni ploščiai, o ne saulės akiniai bus pagrindinis šios kelionės atributas. Read the rest of this entry »

 

Žymos:

Zemfiros marškinėliai

Būna, pagalvoji, kad nusipelnei gyventi geriau suskraidyt į koncertą. Jauties nelabai padoriai, nu bet jei tokiam amžiui ir tik pirmą kartą, ir jei įsivaizduoji, kad tas pats Arivederci nuskambės taip pat, kaip tada ir ten – ai, ką čia dabar aiškinsiuos. Nusipirkom bilietus į Zemfiros koncertą Vilniuje. Ir Airbaltico bilietus nusipirkom – kad pirmadienį, kovo 21,  11 val.ryte jau Vilniuj, o antradienį, kovo 22, 8-tą ryto jau vėl Zaventeme,  tiesiai į darbą. Puikus atrodė planas.

Bet antradienį, tuoj po 8 val ryto Briuselio Zaventemo orouostas atrodė taip:

Zaventem

O mes? Read the rest of this entry »

 

Žymos: ,

Nostalgiškas savaitgalis

1. Kai atskrendi trumpam savaitgaliui konkrečiai į klasės susitikimą, teisinga yra pabusti su tokiu vaizdu pro langą:

image

Kam reikia, tas žino, kam ačiū už galimybę nenakvoti gimtam mieste po tiltu, nepaisant to, kad susipykau su mama ir ji išvažiavo nepalikusi raktų – sakau gi, nostalgiškas savaitgalis, paauglystės emocijų ežeras. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugsėjo 14, 2015 Lietuvoj, nostalgija

 

Žymos:

Kur tu buvai per Baltijos kelią?

Guldydama septintąjį kelionės į Gruziją epizodą supratau, kad laikas pasidalinti tokiu tyrimu. Feisbuke bandžiau iššaukti kolektyvinės sąmonės likučius (nes kolektyvas per laiką smarkiai iškriko) ir atgaminti, kokiais keliais kirtom Gruziją prieš 24 metus, kai kita tautos dalis stovėjo Baltijos kelyje. Gavosi štai kas: Read the rest of this entry »

 
6 Komentaras

Publikavo gegužės 27, 2013 Gruzija, kelionės, nostalgija

 
 
%d bloggers like this: