Ateina gi laikas, kai tų pirmų kartų jau kaip ir nebesitiki. Bet šiandien kai driokstelėjo – ištisi du . Kaip mano amžiui – tai tiesiog avalanšas.
Prasidėjo viskas šiandien 5:20 ryto, kai Vilniaus stoties rajone praradau epaspirtukinę nekaltybę. Nu kaip FB draugams nepasigirsi:
Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek, pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Toliau skaityti “#beskambučio“
Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1]. Toliau skaityti “Egodokumentiška Šiaurės vasara“
Brodskį skaitančio Baryšnikovo į Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.
Viltis yra motina tų, kurios skrenda į Portą tikėdamosi viduržemiškos saulės, nepaisant labai atvirkščių smartfouninių prognozių. Ir vis tik ji yra viena iš trijų dieviškųjų dorybių, ir kaip tokia yra įrašyta melsvon šv.Idelfonso (Alfonso turbūt?) bažnyčios majolikon. Ir kodėl buvau įtikėjusi, kad Portugalijoj visada iki skausmo mėlynai giedras dangus? Rayanairo lėktuvo sparnas, užlūžęs iškelto vidurinio piršto poza davė aiškiai suprast, kad geltoni ploščiai, o ne saulės akiniai bus pagrindinis šios kelionės atributas. Toliau skaityti “Porto nerūpintys grožiai“
Būna, pagalvoji, kad nusipelnei gyventi geriau suskraidyt į koncertą. Jauties nelabai padoriai, nu bet jei tokiam amžiui ir tik pirmą kartą, ir jei įsivaizduoji, kad tas pats Arivederci nuskambės taip pat, kaip tada ir ten – ai, ką čia dabar aiškinsiuos. Nusipirkom bilietus į Zemfiros koncertą Vilniuje. Ir Airbaltico bilietus nusipirkom – kad pirmadienį, kovo 21, 11 val.ryte jau Vilniuj, o antradienį, kovo 22, 8-tą ryto jau vėl Zaventeme, tiesiai į darbą. Puikus atrodė planas.
Bet antradienį, tuoj po 8 val ryto Briuselio Zaventemo orouostas atrodė taip:
1. Kai atskrendi trumpam savaitgaliui konkrečiai į klasės susitikimą, teisinga yra pabusti su tokiu vaizdu pro langą:
Kam reikia, tas žino, kam ačiū už galimybę nenakvoti gimtam mieste po tiltu, nepaisant to, kad susipykau su mama ir ji išvažiavo nepalikusi raktų – sakau gi, nostalgiškas savaitgalis, paauglystės emocijų ežeras. Toliau skaityti “Nostalgiškas savaitgalis“
Guldydama septintąjį kelionės į Gruziją epizodą supratau, kad laikas pasidalinti tokiu tyrimu. Feisbuke bandžiau iššaukti kolektyvinės sąmonės likučius (nes kolektyvas per laiką smarkiai iškriko) ir atgaminti, kokiais keliais kirtom Gruziją prieš 24 metus, kai kita tautos dalis stovėjo Baltijos kelyje. Gavosi štai kas: Toliau skaityti “Kur tu buvai per Baltijos kelią?“
Intelektualiai nebuvom labai pasiruošę šitai kelionei į Gruziją. Ant storo emocinio pamušalo – suplakto iš pasauly sutiktų ar kitų apipasakotų gruzinų- tysojo padrikų žinių voratinklis: konkrečiai žinojom, kad Gruzijoje yra devynios klimato zonos. Toliau skaityti “Devynios klimato juostos. David Gareja – ne azerbaidžianietiška dykuma. (Ge4)“
Šviečiama Karalystė* – paskutiniai pasiruošimai Gruzijon. Skaitysiu gal gabalais po kokiu Svanetijos bokštu. Yra tam priežasčių – ir kelionei, ir Dirgėlos skaitymams. 20 ir vieneri metai kaip.
Kai tiek metų kaip, susiformuoja visokios paradigmos. Pvz. dalykų, dėl kurių ginčijamasi. Toliau skaityti “Gruzija 1. Kelionės dokumentai. (Papildyta)“
Namop2 