Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija

Siurprizus mamoms esat darę? Prie durų gimtadieniui iš orouosto planavę atsirasti? Turbūt kad. O nieko neradę, nes mama, šaltos žiemos neapsikentusi, siurprizo nesitikėjusi, dieną prieš ištrūko į šiltesnius kraštus? Siurprizo fronte belieka labai netobulai fotkint Basanavičiaus turgelį ir siųsti su prierašu: su gimtadieniu. daugiau gėlių – mažiau sniego.

Nu bet nėr taip, kad alternatyvus planas neišsirutuliotų. Prisimeni, kad tėtis gi tai vietoj, ir gimtadienis jubiliejinis koronos prieš du metus nublukintas, keli kelionstulpiai tik iš ambicingo plano liko. Į tą pačią upę nebebrisi, tai klausi Vilniaus matricon jau nuo rudens pargrįžusio vaiko, kokia vieta keturis dvidešimtmečius su kaupu skaičiuojančiam seneliui galėtų suteikti džiaugsmo. Vaikas gal dėl to, kad veganėjantis, gal todėl, kad naudingų vasarinių pažinčių primezgusi, šauna va tokį:

Toliau skaityti “Sukamikadzėjusio siurprizo anatomija“

Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)

Amerikoniškai-šveicariškai-bohemiškas rytas iš nugaros žvelgiant į nenufotkintą Hotel Romance Puškin iškabą primena, kad esam tose vietose, iš kur lietuviškon abėcėlėn buvo įskiepyta Š su varnele. Prie ko čia Puškinas, Karlsbade, atrodo, niekad nebuvęs, aišku nepasidarė. Kita vertus, man taip pat neaišku, kodėl, gido Jrzio dievagojimusi sukarlovyvarėjusiam Karlsbade itin populiarus rusų mokslininkas Pavlovas. Tas pats, kur šunims seilėtekį skambučiu sukeldavo.

Galiausiai, nei Puškinas, nei Pavlovas čia nėra svarbūs. Svarbus yra Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio dienoraščio pėdsakais jo laikų Karlsbade, mūslaikiškai gi jau Karlovy Varuose atsidūrėme.

Toliau skaityti “Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)“

Aršilo Gorkio negandų čiurikas: namų darbas Aistei Paulinai

Leisti pirmadienius Aistės Paulinos Dailės istorijos kursuose sumaniau tam, kad savo gyvenimo supratimo arsenalan įsimesčiau dar vieną veržliaraktį: esu tikra, kad egzistuoja Bendroji Pasaulio Tvarka ir jos reiškimąsi  gali aptikti  bet kokiame dalyke, kurį pasistengsi pažinti nuosekliau. Žinojau Aistę Pauliną kaip gerą nuoseklių pasakojimų konstruotoją, tai pasirašiau šiam reikalui ir labai džiaugiuosi. Besidžiaugdama dar ir jos Menas per prievartą papatreoninau, prašom ir jūs, tilpsim visi.

Papatreoninimas neatplaiduoja nuo namų darbo: rytojaus paskutinei pamokai turim pasiruošt – pakalbėt apie ką nors vieną, naujai pažintą ar šiaip įstrigusį. 

Toliau skaityti “Aršilo Gorkio negandų čiurikas: namų darbas Aistei Paulinai“

Corona Kino Pavasaris: trial and error

Papildyta: Mano simpatijų prizinis trejetukas šiame KinoPavasaryje2020 formuojasi toks*:

Prasidėjo tai viskas klampokai:

Corona Kino Pavasaris – aka #KinoPavasaris2020. Koks tai biški nusivylimas – arba chroniškai nepataikau. Multioskarinį ir tikrai puikų “Parazitą” jau buvau mačius, tai bandžiau imt po filmą kas vakarą atsirinkus iš nervinančiai nestrūktūruoto pateikimo #KinoFondas platformoj. Būčiau labai apsidžiaugus, jei būčiau užtikus kur nors surašyta, kas ką žiūrėjo ir kas patiko arba ne. Tai dabar pati parašysiu – gal ką nudžiuginsiu, ar šiaip liks istorijai.

1. Rekomenduotini (mano) filmai: Iš visko, ką sužiūrėjau – labai LABAI rekomenduot galiu Paukščių metamorfozes” – gal kiek prisidėjo mano bendras portugalo-fanatizmas, bet šitą kelionių-jūros-paukščių-atsiskyrimo-epistoliarikos intymybę atskaičiau (portugališkai nemokantiems yra ką veikt su subtitrais) transan vedančio portugališko rečitatyvo fone du kartus. Nu ir pranašingas, jis, žinoma:

Toliau skaityti “Corona Kino Pavasaris: trial and error“

Kęstučio Nastopkos kelionstulpiai

Kęstučio Nastopkos aštuoniasdešimtmečio kelionstulpiai.

Nėra tas FB toks jau visažinis: paskelbė, kad atšauktas vakar Mažvydo Bibliotekoje planuotas renginys, kuriame turėjo būti kalbinamas Kęstutis NASTOPKA – naujos knygos išleidimo proga. O renginys įvyko. Auditorija, tiesa, koregavosi iš žiūrovinės į klausytojų, užtat vartot galit po gabaliuką, kad norit su popkornais ar kokiais tauriais semiotiniais gėrimais – keturiskartdvidešimtmetis, kaip ne kaip. Išgirsit, kaip Kęstutis deklamuoja poeziją (daug kur ir ne vien lietuviškai), džiaugias erotiniu santykiu su tekstu ir tuo, kad yra sūrusis pasaulio dėmuo (12′), suteikia Valdui Braziūnui ankstyvojo teroristo rangą (31′) , ilgesingai analizuoja Juškaitį (36′) ir Aputį (33′), atskleidžia dailininkų poezijos antologijos rengimo peripetijas (47′), pasakoja – man žiauriai įdomią ir negirdėtą – Konstantino Snarskio istoriją (1.01′), na ir, žinoma, daug apie Greimą – ir nedaug apie Miltinį (1.10).

Toliau skaityti “Kęstučio Nastopkos kelionstulpiai“

Rasa, flamų baleto 50-dešimtmečio žiežirba

Flandrijos Nacionalinio Baleto trupės susidomėjimas Rasomis nuteikė trikdančiai. Lietuvoj kiekvienas esam turėję bent po vieną pagalvojimo vertą Rasą, bet kad rašytume šį vardą ant Antverpeno teatro ar Gento operos sienų… Į pagalbą, kaip visada per Rūtą, atėjo Flanders today – „turbūt norim čia eiti?“ – labiau teigė nei klausė, forwardindama linką – „Kubos baleto žvaigždė ir Lady Gagos dizainerės rūbai!“

Toliau skaityti “Rasa, flamų baleto 50-dešimtmečio žiežirba“

Malonu susipažinti, Liudvika

Kalėdų stebuklo statusu ištiko mane knygos rijimas – ilgiuosi jo tokio kaip vaikystės. Nu kai skaitai eidama, valgydama, po kaldra, kad kitam į akis nešviestum. Kažkur išsivėtė per gyvenimą gebėjimas susifokusuoti į fabulą ir charakterius taip, kad niekas aplink neberūpėtų. Gal aplinka kalta, gal ant knygų reikiamų nebepataikau.

Ir čia atsitiktinai[1] prigriebiau 10 įspūdžiografijų. Kaip kalėdinę dovaną antikonsumerizmo viruso kratomai, feminizmo idėjoms imliai, mylimiausiai (vienai iš). Prieš įteikdama dėl viso pikto, galvojau, perversiu. Užsikabinau – visai nakčiai (tiek ir tebuvo likę iki Kalėdų senelio vizito). Pradžioj dėl to, kad prasideda reikalas Bona Sforza, su kuria mane sieja mistiniai ryšiai[2], bet labiausiai dėl ispūdžiografiško medžiagos dėstymo – Elena Gasiulytė galėtų jį patentuoti. Apie dešimtį su Lietuva susijusių nerealių moteriškių autorė papasakoja taip, lyg sėdėtų su tavim kur nors kabake, baidarėj ar ekskursiniam autobuse, vertėjų sąjungos organizuotoje išvykoje po Vilniaus kraštą.

Lietuvos vizionierės po kaldra

Baidarėms duotuoju metu kiek per šalta, į kabaką, keturių dukrų motina, taip paprastai neištrūksi, o va Lietuvos Literatūros Vertėjų Sąjungos (LLVS) ekskursijoje po Vilniaus kraštą šeimos narės teisėmis sudalyvavau (užsifiksavau jų kurį laiką net FB accounto coveriu tarnavusioje nuotraukoje kurios centre mano mama gožia Tomą Venclovą). Ten užčiuopiau vienuoliktą įspūdžiografiją, kuria negaliu nepasidalinti.

Toliau skaityti “Malonu susipažinti, Liudvika“

Rudmarškiniškas Makbetas lavonveidiškai publikai

kenmerkend voor het theater van Ivo van Hove is het slopen van muren tussen word en techniek, tussen rede en emotie, tussen vernieuwing en traditie

Iš spektaklio programėlės. versčiau maždaug taip: Ivo Van Hove teatrui būdinga griauti sienas tarp kalbėjimo ir technikos, protavimo ir emocijos, naujoviškumo ir tradicijos.

“Džyzus, kas čia tam žmogui??“ nusigandau braudamasi į savo 13 vietą pirmoj balkono eilėj Antverpeno Stadshouwburge žiūrėti RoRa prirodytų Ivo Van Hove Pasmerktųjų. Paskui apsidairiau ir pamačiau, kad čia ne tam žmogui, čia iš mūsų visų kažkoks ypatingai geltonas salės apšvietimas daro – nu labai –  kraupiai pilkus lavonus. „Pics or did not happen“ nebus, nes pilkumas tas, deja, kameromis neužfiksuojamas – selfio su Agne Ž. RoRa net nesiuntėm – ne mūsų, tradiciškai jaunų ir žavių, atvaizdų laukė,  o spektaklio įspūdžių. Nu bet geltonumą prašom.

Toliau skaityti “Rudmarškiniškas Makbetas lavonveidiškai publikai“

Išgyventi Vasarą: dosnus sprogimas – eikiet kinan ir žiūrėkiet

Išgyventi vasarą / Summer survivors – dosnus lietuviško kino sprogimas: su sklandžiu scenarijum, tobulais aktoriais, nemediniais dialogais ir ružavu flamingu.

Siužeto posūky pamesta Danguolė parjojanti Vilniun ant pripučiamo rožinio flamingo – toks psichodelinis addendumas tikiu bus pridėtas leidžiant Marijos Kavtaradzės debiutinio pilnametražio filmo „Išgyventi vasarą“ DVD – kurį aš, žinoma nusipirksiu, nors jausčiausi kvailai, jei būčiau praleidus progą pažiūrėt jį Pasakoj.

Toliau skaityti “Išgyventi Vasarą: dosnus sprogimas – eikiet kinan ir žiūrėkiet“

Venecijos aidai Marcinkonyse

nu_pelke_kuratoric5b3-c5a1okis

Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja  tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):

Toliau skaityti “Venecijos aidai Marcinkonyse“
%d bloggers like this: