Šeštadienio rytas. Pabudau, atsimerkiau ir sutrikau. Nes vaizdas prie lovos buvo toks:
Teko įtempti protą ir prisiminti, ką naktį veikiau. Prisiminiau. K pabudo vidury nakties su skaudančia gerkle ir užsimanė kompreso. Visi gi žino, kad mažiausiai vargo su kompresu, kai pasitelkiamas higieninis paketas. Alkoholį sugeria tvarkingai – niekas niekur neprabėga, prie ant kaklo rišamos skarelės irgi prisiklijuoja neslankiodamas. Paskui dar kuo nors vilnoniu apsuk ir griūk atgal miegoti, ryte nė neprisiminsi vidurnakčių procedūros.
Tai iš kur pavadinime voveraitė – aišku. O Requiem iš to, kad turiu draugę R, kuri skaito Flanders today ir kitokiais būdais domisi, kas aplinkui ir net tolėliau vyksta. Briusely šiuo metu vyksta Klarafestival. Toks plačiausia prasme klasikinės muzikos festivalis, pavadinimą gavęs ne nuo kokios vokiečių komunizmo bobutės, o nuo radijo stoties, kurios toks pats pavadinimas yra Klassieke Radio santrumpa.
Mano santykis su klasikine muzika toks nelabai išlavintas. Aš, pavyzdžiui, FB laikinu va tokius vat juokelius:
Todėl paklausta, ar eisiu kartu į kokį renginį, sutikau iškart – nes labai man patinka visur su R vaikščioti, bet sakiau, kad man parinktų ką nors popsiškesnio. Užtat beveik įsižeidžiau, kai į Kieslowskio Dekalogo muzikos koncertą R nuėjo ne su manim. Man buvo paaiškinta, kad Vroclavo filharmonijos orkestras su choru joks ne popsas, man gi buvo parinktas Bramso Requiem. Sakė, ten choristai ir supynėmis supsis, ir tarp žiūrovų vaikščios,ir gal net man kelį palies – visiems jau pasakojaus, kaip man patiko tai patirti House of Puglu (žr. Plikledį).
Nu taip ir buvo. Pirmiausia reikėjo nusiauti batus: gerai, kad prieš tai palaikinau festivalio FB puslapį, tai buvau įspėta, kad reikia ateiti puošniausiomis turimomis kojinėmis. Žemiau matosi besipildanti batų lentynėlė (viena iš) ir koncerte sutikto mano kolegos Ralpho kojinės:t
Nusiavus batus buvo galima eiti į salę. Tiksliau – į Halę. Ir jei prieš akis jums iškyla Halės turgus, tai nevykit šalin to vaizdinio. Veiksmas vyko Schaerbeko Halėse, statytose turgaus reikmėm, paskui visaip transformuotose. Tai įsivaizduokit Halės turgaus dengtąją dalį, pamandrintą kniedytos geležies struktūromis, išimkit visus prekystalius, paaukštinkit, apveskit kaltiniu balkonu, pakabinkit nuo lubų gigantiškų supynių, prileiskit žmonių su kojinėm – jie kas sės ant žemės, kas stosis, nes nelabai patogu – kada paskutinįkart turkiškai sėdėjot? – vėl sėsis, galiausiai gulsis – kolega Ralphas mane būtent iš gulimos padėties išsikvietė, su žmona supažindint. Ir laukit pradžios.
Repeticijų nuotraukas paėmiau iš Rundfunckchor Berlin FB puslapio. Realo nuotraukos (2!) – mano tingėjimo nenaglumo įrodymas. Nei vienos, nei kitos neatskleidžia tikrosios nuotaikos: žmonių sausakimša, prieblanda pereinanti į tamsą. Prožektoriai išplėšia tuos, ką reikia, kada reikia. Tarp sėdinčių, gulinčių, stovinčių, vaikštinėjančių žmonių kartais po vieną, kartais gretomis vaikštantys choristai – dažniau walking dead, bet kartais ir amžino atilsio prašančių sielų rolėse. Čia kiek aš supratau, nes vokiškai nelabai moku, o giedojimų nesuprantu jokia kalba. Bet suprasti nebuvo būtina, užteko patirti – kai eina į tave numirėlių kolona ir sekundės dalį nemanai trauktis, nes gi teatre, nu, sėdi, kas, kad ant žemės, bet paskui suveikia reikiami instinktai ir čiuožiam užpakaliais su R į skirtingas puses, nes kitaip numirėliai sumindytų. Ir tas giedojimas, kai garsas eina ne iš priekio, nuo scenos, o iš visur, tai iš minios vidurio, tai visai tau prie ausies. Kelio šįkart man niekas nepalietė, bet į akis giedodamas žiūrėjo. Ir giedodama. Apranga choristai nuo žiūrovų niekaip neiskyrė, tai galvoju, kad ne man vienai kilo mintis prie choristų prisiplakti. Tik aš nei dainuot moku, nei tekstą žinojau. Ir supynės, ak supynės! Ir švytinčiu bokštu dangun užlipantis sopranas. Ir šiurpiai šiurpiai juodomis štoromis užsitraukiantys antrojo aukšto langai – moriturus te salutat, būtų Janonis čia pabuvęs, būtų persigalvojęs po tuo traukiniu šokti.
Žodžiu, teisingai rašo recenzijose, labai kūniškas, labai intymus, draugiškai netikėtas ir kaip toks, net mažai prie klasikinės muzikos pripratusius kultūros vartotojus perveriantis choro spektaklis. Geriau vieną kartą patirti, nei ką čia rašau skaityti. Artimiausios gastrolės – Honkonge. Bet nebus gi ten Schaerbeko halių.
Dar yra jų treileris – bet irgi ne iš Schaerbeko:
Taigi, nelabai turiu patarimų. Gailėkitės, kad nedraugaujat su R. Gal Flanders Today patys skaitykit, ar ką. Arba susitaikykit su likimu, ne visiems lemta su puošniomis kojnėmis pagulėti dalyke, kuris shortlistintas avangardiškiausių muzikinių projektų konkurse.
Namop2 