Trigubas bučkis

Sveikinimų lavina nugarmėjo, žmonės atgal į ofisus – bet bučiuotis tris kartus į skirtingus žandus (ne ta prasme, kad būtybės trižandės, bet kad pakaitom į vieną, į kitą ir vėl į tą vieną, kuris jau pasidaro kitas ) – galima iki Trijų Karalių.

Aš su sveikinimais nesuspėju – ir nelabai stengiuosi, dėl ko kartais jaučiuosi nejaukiai, ypač kai pagalvoju apie žmones, kurie mane pasveikinti prisiminė. Tai šįmet jaučiuos radusi labai elegantišką išeitį, ačiū  Ievutei už nerealiai įskaitytą tekstą kurį pridengiau Kotrynos Žukauskaitės elniu. (Ievutė atrodė irgi labai gražiai, bet video sveikinimą man siuntė guldamasi miegoti, nelabai apsirengusi, tai kam čia tų pašalinių minčių).

Reklama

 

Apšerkšniję mūsų žiemos

Kai užsisuko šitas bartiškas #MeToo šaršalas, tai prisiminiau, kad kai pačioj vasaros pabaigoj  žiūrėjau “Šerkšną“, tai galvojau, kad reikia gal parašyti, kad tai yra geras filmas. Net tiems, kurie, kartą lietuvišku autoriniu kinu nudegę, visada pro Skalviją eidami pučia. Mediniai dialogai man, žinoma, rėžia ausį, o lašantys kranai ir arkliai rūke  generuoja svetimos gėdos jausmą, ir vis tik – “Šerkšnas“ yra labai pažiūrimas filmas (išsėdėjo pernelyg nedūsaudamos ir dvi šalia pasodintos trylikametės).

Didžiausia gi Barto “Šerkšno“ vertė, kad kalba apie šalia mūsų esantį karą, taip, kaip  apie jį šiandien reikia kalbėti. Be  herojiško scenarijaus, be įspūdingų mūšių scenų ir vaizdo efektų – buitiškai ir banaliai, nes kaip kitai perteiksi žinią, kad karas yra beveik čia ir visiškai dabar, ir jis žiauriai skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų realybės: papildomų gyvybių nėra, smalsumas baudžiamas dažnai, o atsipalaidavimas ir nežinojimas, ko nori – anksčiau ar vėliau, bet visada. Gyvenimas nėra sąžiningas, o pulia (kulka) – dura (durna) – nesirenka aukos pagal jokius kriterijus.

 

#beskambučio

Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek,  pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo:

 

Kulinarinės Šiaurės vasaros nuostabybės

Ką tik aprašiau mane šįmet ištikusią Šiaurės vasarą, mano Biržų tėvonijoje reguliariai vykstantį literatūrinį foruma, bet turiu sudėlioti šitą tekstą kaip išnašą, iš dalies tam, kad būtų aišku, kodėl pavėlavom į Lenos Eltang skaitymus.  Nu ir šiaip esu skolinga porą nuotraukų savo tėčiui ir Jurgai – Šiaurės vasaros nuotykio bendraselfininkiams:

Vasaron ekipažą vežiau aš – savo murzinu Opel Zafira, tai ir sąlygas, bent pradžioj, diktavau aš. “Važiuosim per Kavarską“,- sakiau aš, susirinkusi bendrakeleivius Vilniuje 15 val. Nes valgiau tik pusryčius ir tuos Dzūkijoje, Vilniuj ieškoti maisto nebebuvo laiko, o Kavarskas garsus koldūnais (man dar atrodė, kad ir mergom, bet šita info nepasitvirtino, sugūglinus Kavarsko mergas gavau nuorodą į straipsnį apie tai, kad alaus bokalu vyrą sumušusi Kavarsko gyventoja nuteista dviems metams.)

 

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau  įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1].

 

Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo

Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:

Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant.  Filmoą  dar nemačiau ką tik pamačiau,

 

Trumpos naktys švento Jono

Kai trūksta miego, smegenys ima graužti pačios save, anot Daily telegraph, tai tas z-z mano fitbito printscreene tubūt yra save graužiančių smegenų garsas. Bet tai ne kasdien gi naktys švento Jono, o be to, Izabelės fitbitas, jei būtų su nesugedusia batareika, rodytų išvis nepilną valandą.

Prieš naktį buvo popietė su kupoliavimu, burtais, vainikais (tarp mano nuotraukų įmaišyta ir iš Ramunės žemiau minimo albumo):

 

dig

dav

dig

dav

ir gintaro dulkėmis, sumaterializuojančiomis svajones į išsipildymo luitus. Bėrėm į aukurą, o kaipgi (už nuotrauką ačiū Aistei ):