RSS

Kategorijų archyvai: gyvenimas

Trigubas bučkis

Sveikinimų lavina nugarmėjo, žmonės atgal į ofisus – bet bučiuotis tris kartus į skirtingus žandus (ne ta prasme, kad būtybės trižandės, bet kad pakaitom į vieną, į kitą ir vėl į tą vieną, kuris jau pasidaro kitas ) – galima iki Trijų Karalių.

Aš su sveikinimais nesuspėju – ir nelabai stengiuosi, dėl ko kartais jaučiuosi nejaukiai, ypač kai pagalvoju apie žmones, kurie mane pasveikinti prisiminė. Tai šįmet jaučiuos radusi labai elegantišką išeitį, ačiū  Ievutei už nerealiai įskaitytą tekstą kurį pridengiau Kotrynos Žukauskaitės elniu. (Ievutė atrodė irgi labai gražiai, bet video sveikinimą man siuntė guldamasi miegoti, nelabai apsirengusi, tai kam čia tų pašalinių minčių).

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo 5 sausio, 2018 gyvenimas, Lietuvoj

 

Apšerkšniję mūsų žiemos

plakatas

Kai užsisuko šitas bartiškas #MeToo šaršalas, tai prisiminiau, kad kai pačioj vasaros pabaigoj  žiūrėjau “Šerkšną“, tai galvojau, kad reikia gal parašyti, kad tai yra geras filmas. Net tiems, kurie, kartą lietuvišku autoriniu kinu nudegę, visada pro Skalviją eidami pučia. Mediniai dialogai man, žinoma, rėžia ausį, o lašantys kranai ir arkliai rūke  generuoja svetimos gėdos jausmą, ir vis tik – “Šerkšnas“ yra labai pažiūrimas filmas (išsėdėjo pernelyg nedūsaudamos ir dvi šalia pasodintos trylikametės).

Didžiausia gi Barto “Šerkšno“ vertė, kad kalba apie šalia mūsų esantį karą, taip, kaip  apie jį šiandien reikia kalbėti. Be  herojiško scenarijaus, be įspūdingų mūšių scenų ir vaizdo efektų – buitiškai ir banaliai, nes kaip kitai perteiksi žinią, kad karas yra beveik čia ir visiškai dabar, ir jis žiauriai skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų realybės: papildomų gyvybių nėra, smalsumas baudžiamas dažnai, o atsipalaidavimas ir nežinojimas, ko nori – anksčiau ar vėliau, bet visada. Gyvenimas nėra sąžiningas, o pulia (kulka) – dura (durna) – nesirenka aukos pagal jokius kriterijus. Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo 15 lapkričio, 2017 gyvenimas, Kinas, kultūra

 

Žymos:

#beskambučio

bty

Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek,  pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Read the rest of this entry »

 
 

Kulinarinės Šiaurės vasaros nuostabybės

Ką tik aprašiau mane šįmet ištikusią Šiaurės vasarą, mano Biržų tėvonijoje reguliariai vykstantį literatūrinį foruma, bet turiu sudėlioti šitą tekstą kaip išnašą, iš dalies tam, kad būtų aišku, kodėl pavėlavom į Lenos Eltang skaitymus.  Nu ir šiaip esu skolinga porą nuotraukų savo tėčiui ir Jurgai – Šiaurės vasaros nuotykio bendraselfininkiams:

dav

Vasaron ekipažą vežiau aš – savo murzinu Opel Zafira, tai ir sąlygas, bent pradžioj, diktavau aš. “Važiuosim per Kavarską“,- sakiau aš, susirinkusi bendrakeleivius Vilniuje 15 val. Nes valgiau tik pusryčius ir tuos Dzūkijoje, Vilniuj ieškoti maisto nebebuvo laiko, o Kavarskas garsus koldūnais (man dar atrodė, kad ir mergom, bet šita info nepasitvirtino, sugūglinus Kavarsko mergas gavau nuorodą į straipsnį apie tai, kad alaus bokalu vyrą sumušusi Kavarsko gyventoja nuteista dviems metams.)

Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo 28 rugpjūčio, 2017 kur valgyt, Lietuvoj

 

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Negalėjau apsispręst, kurią nuotrauką palikt.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau  įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1]. Read the rest of this entry »

 

Žymos:

Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo

Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:

bty

Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant.  Filmoą  dar nemačiau ką tik pamačiau, Read the rest of this entry »

 

Žymos: , , , , ,

Trumpos naktys švento Jono

sleep-crop

Kai trūksta miego, smegenys ima graužti pačios save, anot Daily telegraph, tai tas z-z mano fitbito printscreene tubūt yra save graužiančių smegenų garsas. Bet tai ne kasdien gi naktys švento Jono, o be to, Izabelės fitbitas, jei būtų su nesugedusia batareika, rodytų išvis nepilną valandą.

Prieš naktį buvo popietė su kupoliavimu, burtais, vainikais (tarp mano nuotraukų įmaišyta ir iš Ramunės žemiau minimo albumo):

 

ir gintaro dulkėmis, sumaterializuojančiomis svajones į išsipildymo luitus. Bėrėm į aukurą, o kaipgi (už nuotrauką ačiū Aistei ): Read the rest of this entry »

 

Makiko mėnuliai

Brodskį skaitančio Baryšnikovo į  Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro  bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.

This slideshow requires JavaScript.

Read the rest of this entry »

 

Žymos: , , ,

Sevilija: kur valgyti ir (ne)miegoti

This slideshow requires JavaScript.

Viršuj yra vaizdai iš mūsų gatvės ir jos artimiausių apylinkių, o apačioj – baisiai informatyvus screenshotas, iš kurio galima suprasti, kad a) aš knarkiu, b) kad kelionės išlaidas valdėm per aplikaciją receipt (sharing) ninja, c) kad turėjom problemų su vieta, kurioje nakvojome, bet labai sąžiningą šeimininkę. deskonfiguūracija

Nakvojom per airbnb rastam Lidijos Design Lofte, trise tilpom normaliai, ir vieta strategiškai gera – ir ne tik dėl to, kad vyrai garde naktį už kampo nei iš šio nei iš to pasirodo. Nakvynei nuo sekmadienio iki penktadienio visai rekomenduotina, BET penktadieniais ir šeštadieniais ten vyksta diskoteka. Nu ne pačiam lofte, bet lygiai už sienos, tai atrodo, kad tavo lovoje alų gerdami diskotekantai nesišnabždėdami rūko. Aš, kaip su track rekordu miegojimo bet kur, bet kada  –  ne su bet kuo! – Read the rest of this entry »

 
5 Komentaras

Publikavo 25 kovo, 2017 kelionės, kur valgyt, Sevilija

 

Žymos: , ,

Kuo užaugus būti

Roger Federeris savo FB paskyroj patalpino, o internetai džiugiai paplatino tokį vat filmuką:

Tai mane ištiko šioks toks blaškesys. Mat iki tol tvirtai žinojau, kad, kai užaugsiu iki 80 metų, tai norėčiau galėti scenoj (nebūtinai Kovent Gardeno) atvaikščioti Karmen, kaip Trakų Maja: Read the rest of this entry »

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 rugsėjo, 2016 gyvenimas

 

Žymos:

 
%d bloggers like this: