Šį, Eurovizijos savaitgalį, Stokholmas turbūt jau visas žaliai sulapojęs, miniomis užsigrūdęs ir nieks nė nepatikės, kad šita nuotrauka daryta vos savaitę prieš: antrą mūsų atvežto gero oro dieną, nuogai skaidriam karaliaus rūmų parke. Karalius dar išvakarėse septyniasdešimtmetį atšventė, gal nelabai audringai, nes 10 val. atsidūrę Drottningholmse pamatėm abu su karaliene automobiliu kažkur išvažiuojant, Ne chašo* turbūt valgyti gi.
Rūmai, beje, ne visai karaliaus, “drottning“ švediškai reiškia “karalienė“. Ir pastatė juos Švedijos karalius Jonas III savo žmonai Kotrynai Jogailaitei. Faktas paminėtas lauko stendo plakatėlyje, bet niekas, o niekas, vargšės Kotrynos – švedams šakutę atnešusios! – neprisimena. Paklaustas, kodėl gi taip, jaunutis gidas sakė, kad nenori žmonėms smegenų painioti daugybę vardų minėdamas. Man tai rodos, kad jam dėl tos šakutės vis dar nepatogu.
Čia matosi ir Kotryna, ir ąžuolas, kurio storis karaliais matuojamas, ir skulptūra, ne apie tai, kad karalius muša savo žmoną, ir gėlių vazonas – tiktų tokie ant Žaliojo tilto, nors kaip nors krūtai perdažyti balvonai būtų geriau.
Ne nuo to ištikro norėjau pasakojimą pradėti, bet kad jau taip išėjo, tai dar paminėsiu, kad ir Vazos laivo muziejuje teko pertraukti gidą, aiškinusi, kad Gustavas Adolfas tokį įspūdingą laivą surentė tam, kad priblokštų lenkus, su kuriais ruošėsi kautis. “Ne su lenkais, o su Abiejų Tautų Respublika**- sakiau sulaukusi klausimų/komentarų momento.- Ir Kotryna, jūsų-mūsų, sakiau, lietuvė buvo. “ Taip, taip, žinoma, – suskubo sutikti gidas. O grupė žiūrėjo pagarbiai – į manę, ir į Lietuvą. Žodžiu, būsit Stokholme, užeikit į Vazos laivo muziejų, nepatingėkit paklausyti, ką gidas sako ir savo trigrašį įkišti. Vardan tos.
Vazos laivo muziejus šiaip gana verta sustojimo stotelė. Strategiškai išsidėstęs tarp Skanseno (Švediškos Rumšiškės, nėjom), ABBA muziejaus (ėjom du kartus) ir prie pat Junibacken (tokio labai vaikiško Astrid Lindgren personažų ir trolių mumių muziejaus/ žaidimų aikštelės). Vazos laivas yra vienas lankomiausių Švedijos muziejų – nu tikrai įspūdinga tokio dydžio ir prašmatnumo daiktą, 300 metų po vandeniu pragulėjusį, išlupti, sutvarkyti ir muziejų aplink jį suręsti. Dar kai video projekcijos parodo, kad jis ir spalvotas buvo… Dar kai pažiūri filmą, kaip jį ten pontoniniais tiltais kėlė… Dar kai pamatai kažkeliolika skeletų gražiai aprengtų, suguldytų, kiekvienam vardas duotas ir jo istorija aprašyta – žavinga. Jei keliaujat su nebrandžia/mažiau ištverminga kompanija, tai šitas muziejus irgi labai gerai: vaikams iki 18 metų įėjimas nemokamas, yra wifi ir platūs amfiteatriniai suolai, pavargusius galima palikti su Ipadais, o patiems eiti pasmalsauti, kiek tualetų tokiam laive buvo (du), ką kirpėjai tais laikais veikė (amputuodavo galūnes ir rovė dantis), na ir gidą vieną kitą, kaip minėjau, pataisyt gali tekti.
O pradėti norėjau nuo to, kad aną savaitgalį labai neįprastu formatu – tik aš ir Nr.2 bei Nr.3 – pašokom į Stokholmą, tikslu turėdamos tik ABBA muziejų, mat Nr.3 baisi fanė. Kitką, sakėm, prilipdysim, kaip gausis.
Tai gavosi labai gerai. Labiausiai, žinoma, dėl ABBA muziejaus, kuris pranoko visus lūkesčius. Kai tinklapyje sako, kad įeisime belenkaip, o išeisim šokdamos, tai, maniau, perdeda. Bet taip iš tikrųjų ir buvo. Nr.3 privatumo saugojimo sumetimais negaliu čia įkelti žiauriai fainų video, kuriuos per 30 dienų turi spėti nusikelti iš muziejaus tinklapio: ir kaip tarp keturių holografinių abbistų ant scenos penktuoju šoki, ir kaip pagal jų vaizdo klipą keliese uždaram kambary pasikratot, ir kaip karaokę už užuolaidos, kaip kokioj balsavimo būdelėj sudainuoji – o kai išėjom, tai eilėj laukę žmonės mums plojo. Atėjo ir mano pusė minutės šlovės.
Dar ABBA muziejuje yra toks telefonas, kurio numerį žino tik abbistai. Ir kartais juo paskambina. Tai jei šalia stovi ir jis suskamba, tai turi griebti, atsiliepti ir pakalbėsi su Agneta, Frida, Beniu arba Bjornu. Iš principo dėl tos priežasties grįžom muziejun antrą kartą. Nepaskambino. Reiks kada grįžti vėl.
Beje, jei pasiimsit audio gidą – švediškai arba, mūsų atveju, angliškai – tai istorijas jums pasakos patys ABBA nariai! Na, maždaug, kaip eitum su Bjornu už parankės per jo memorabilijas, o jis tau vienai pasakotų ir pasakotų. Paskui perduotų estafetę Agnetai, Beniui, Fridai. Jausmas geras.
Kaip jau minėjau, toje pačioje, Žvėryno – Djurgarden – saloje muziejai išsidėstę vienas prie kito. Abba ir Vasa laivo muziejai mums tiko labai, Junibackenas pasirodė truputį lėliukiškas, ypač kai pamatėm jo parkingą:
Tai taip, pasodina ten tave į traukinuką ir 13 minučių veža virš Lindgren pasakojimų maketų, net į Karlsono kambarėlį užskraidina. Bet didžiausias smagumas yra žaisti Pepės Ilgakojinės namuose – žaidimų kambaryje, tai mūsų 12 m. Nr.3 jau nelabai tilpo. Ant Pepės arklio, tiesa, dar užsiropštė nusifotografuoti ir nesulaužė. Bet šiaip jau jei tikslas Lindgren, o ne ABBA, tai geriau gal planuoti į Astrid Lingren World Theme Park pietų Švedijoj. Va Nr.4 rimčiau lietuviškai skaityti pradės, atsišviežins žinias, gal ir mes nuvažiuosim.
Tiesa, tam Junibackene dar spektakliai vaikiški būna, kiek supratau, bet mes švediškai tiek nekertam, kad į teatrą vaikščiotume.
Iš žemėlapio matyti, kaip tam Žvėryne viskas arti. Net ir Grona Lund, senovinis atrakcionų parkas, į kurį nėjom. Iš pradžių todėl, kad manėm, jog brangu ir neverta, ypač mums turinčioms metinius abonementus į Walibi atrakcionų parką prie Briuselio, pirmadienį jau beveik susigundėme, pamačiusios iš Sodermalmes apžvalgos aikštelės, kaip nerealiai aukštai kyla jo grandininės karuselės, bet pirmadieniais – nedirba. Turėkit galvoj.
Grįžtant prie žemėlapio – nežinau, iš kur jame tos žvaigždutės – įtariu, pati jas į google mapsus susidėjau, vaikų atrakcijas planuodama – bet tarp Junibackeno ir Vazos muziejaus yra žvaigždute nepažymėtas Nordiska muziejus. O be reikalo nepažymėtas. Toks kaip ir etnografinis Švedijos muziejus, bet ekspozicijos puikios ir nė kiek nenuobodžios, man, muziejų jokiai ypatingai nefanei, suėjo skalsiai. Kaip antai a) drabužių mados ekspozicija – paimtas dešimtmetis iš kiekvieno šimtmečio (XVII, XVIII, XIX, XX) – parodyta, aprašyta, neiloninių kojinių istorija nepraleista – ir suknelė su bitlais greta maikės su Elviu Presliu, Nr.3 kumyrai po Abbos; b) vaišių stalo evoliucija per tuos pačius šimtmečius: realūs stalai su realiais to meto valgiais; c) žaislų ir žaidimų ekspozicija; d) šventės – nuo Kalėdų, per Velykas, krikštynas, komuniją ir net laidotuves apimant – užeinam į tokį kambarėlį, o ten nabašninkas, beveik natūralus.
Dar kraičio skrynių, spintų ir lopšių visokių ištapytų – iš ko sužinojau, kad pietų Švedijoj vaikus supdavo išilgai, o Šiaurės – skersai. Aš tai savąsias vežimėlyje veidu į saulę atsukdavau, kad neturėtų kito pasirinkimo, kaip užsimerkt.
Tiesa, aš, kaip marti uošvio, nerealiai skutinėjančio anties kiaušinius, turėčiau patarimą Nordiska kuratoriams, kaip geriau velykines puošmenas išeksponuoti. Kairėje – Nordiska sprendimas, dešinėje – geniali mano švogerio idėja:
Tai su Žvėryno muziejais jau kaip ir baigta. Apie tai, kur pigiai gyventi, kaip važinėti ir ką su vaikais veikti pačiam Stokholmo senamiesty Gamlastane – gal tuoj bus antras įrašas. Jei nekantraujat ir skaitot angliškai, pasirodo Nr.3, man nežinant irgi blogą užsiveisė! Yra kiek techninių nesklandumų, bet kaip pradedančiai dvylikametei, mano mamiška nuomone – sklandu, nuoširdu ir awesome: https://awesomebananas.wordpress.com/2016/05/04/sweden-blog-day-2/
*Chašas – toks šlykštus gruziniškas pagirių valgis. Mano aprašytas čia.
** Iš tiesų tai sakiau: “Poland did not exist at that time“ – perlenkiau, čia biški, žinoma, bet ginčuose dėl istorinės didybės be blefavimo neapsieit.
Namop2 
2 mintys apie „Stokholmas 1: Be Kotrynos, bet su Žvėryno muziejais“