nuotraukos iš internetų
Kai laukiausi pirmos dukros, tai bijojau pasaulio pabaigos – kažkoks eilinis žemės susidūrimas su milžinišku asteroidu buvo pranašaujamas. Kai laukiausi ketvirtosios – tai jau bijojau rusų: mašinos važinėjo su Gruziją remiančiais lipdukais ir vežėm kažkokius rūbus į Žvėryną ir patalus, Gruzijos karo pabėgėliams. Antrojo ir trečiojo nėštumo detalių neprisimenu, bet kad bijojau kažko, tai taip – todėl iki šiol maniau kad tokios paranojos yra konkreti fiziologinė reakcija.
Nu bet šiandien pažiūrėjau Sokurovo Frankofoniją. Specialiai, beje, iš kaimo važiavom, biški nepatenkinti, kad seansas 21 val., bet šimtas grįžinėjimo kilometrų vidurnaktį vietomis per rūko pieną buvo visai romantiški – man nevairuojančiai bent jau. Bet čia ne apie tą rūką noriu pasisakyti.
“Tai … rusų išminčiaus kino meditacija meno, istorijos ir Vakarų kaltės temomis.“- rašoma apie filmą Kino Pavasario puslapyje. Man gi nuo jos baisiau nei nuo Gazmanovo. Tas tai lengvai atpažįstamas atgrasus provokatorius, tokio ir neįsileist nei proto daug nei kiaušų stiprių nereikia, o va taip sklandžiai besižiūrinti inteligentiško žmogaus meditacija, apie tai, kad visi kapitalistai vieno kelmo paukščiai ir Rusija jiems tik bendras priešas, – Luvrą vat su parsidavėliais prancūzais nedraugai vokiečiai gelbėjo, o Ermitaže grabus darė. Kita mintis, kad Liberté, égalité, fraternité – tai paplaukęs egzaltuotas Vakarų briedas, viskas, kas išlikimo verta, atsiranda iš imperiškos/imperatoriškos samodurstvos.
Nu ir tas TSRS himnas be žodžių, nors man tai vistiek kuo aiškiausiai sojuz nerushimij girdėjosi – išskystantis, tiesa, į kažkokį klasikos opusą po poros posmelių – nu suprantu, kad čia ryšium su šių dienų aktualijom, bet ne geriau, nei Sdelan v SSSR.
Žinoma, kad gyvenimą valdo kontekstai, ypač emocionalių žmonių gyvenimą. Ir kontekstas kuriame radijas ryto apžvalgoj cituoja Sokurovo interviu Bernardinuose prie paranojos tik prisideda. Nesgi Bernardinai juk! Portalas kuriam 2 proc. pervestum, jei Lt mokesčius mokėtum. Ir tiražuoja juodu ant balto nurodymus Lietuvai neutraliteto laikytis: (“O kodėl Lietuva nedalyvauja pasaulinėje politikoje? Nepakanka neutraliteto.“), ir Stalinas jam nevienareikšmis (“Viena vertus, stalinizmas – siaubinga, griaunanti, mirtį nešusi jėga, kita vertus, jo metu suklestėjo daugianacionalinė kultūra, buvo pasipriešinta nacizmui. “) ir suomiai iš Lenino rankų nepriklausomybę gavo – atgaiva tik Bernardinų komentatoriai, ironizuojantys, kad turbūt Lenino šalašas Suomijoje stovėjo.
Nu, galvoju, gal tikrai vėl nėščia, kad taip man baisu, kad bet kokiam intelektualesniam ir dvasingesniam popierėlyje galima lietuviui inteligentui kremliaus smegenų skalbimo miltelius taip lengvai prastumti. Ką jau kalbėti apie rimtai už dūšios griebiančius gabalus:
Tai žinoma, kad ir man šiurpai per kūna klausant ėjo, kaip ir visiems lietuviškiems internetams. Bet dar šiurpiau buvo suprast, kad svaigstam kolektyviai nuo to, kad Lileikio!!! tekstu vienon romantiškiausių Lietuvos karalystės istorijų įpeistintas žmogus, kuriam Putino režimas atrodo teisingas 😦 Herkus Kunčius gal irgi panašiai jautėsi, bet jam gerai, jis rašytojas, gali rašytojiškai su savo būsenomis dorotis.
Man tai lieka guostis tik tuo, kad ne, aš tikriausiai ne nėščia, nes su Sokurovu kaip ir viskas aišku: gavo žmogus iš Putino pinigų Faustui statyti, kai jau iš niekur nesitikėjo, o Faustas dalykas toks, sumoki tuo, ko namie nepalikęs. Tai ir atmokinėji po to uoliai. Bet mums, tiems kur be Mefistofelio tik šiaip iš tarybinės jaunystės, kaip nulipt nuo emocinės adatos ir kritiškiau pažvelgt, kas tuose popierėliuose, kurie taip gudriai saldžiai primena ežiuko rūke laikus ir vaikystės kramtoškių kolekciją. Igno Žumingio postą galima sau pasisharinti, kad rastum, kur pasidėjus, silpnumo akimirką:
Nes ateina toks amžius, kai nėštumais nebepasiteisinsi.
P.S. Per rūką sugrįžusių sulaukusi mano mama, ištikima pažangiųjų rusiškų internetų naršytoja sakė mums, kad mes neteisūs, kad Sokurovas į putinistą visai nepanašus. Bet tai tame ir kraupumas, kad ne Gazmanovas. Dar mano mama sako, kad imti pinigus iš to, kas duoda, menininkui ne nuodėmė, ir tikslas pateisina priemones. Tai ir Faustas taip, kiek pamenu, galvojo. Taip pat manau susilauksianti raginimų nepainioti meno su politika. Nu bet jei nepainiosi popierėlio su turiniu, tai baigsi nunuodyta, kaip kokia Barbora. Gal ir nieko, bendrai.
P.P.S. Kadangi scenon išėjo Profesorius ir Fluxus pralošė Elegijai 0:1, teko rašyti antrą Sakuroviados dalį.
Namop2 
Per radiją girdėjau interviu su renginio organizatoriais. Šie prieštaravo Sakurovui, sakydami, kad Lietuva iš neutralumo yra gavusi tragiškų panokų. Bet šiaip džiaugėsi, kad buvo išprovokuota diskusija.
O dėl Krymo, girdėjau pletką, neva Sniečkaus laikais Maskva turėjo idėjų prie Lietuvos Kaliningradą prijungti. Bet mūsiškiai mandagiai atdutbolino tokį pasiūlymą. Būtų dabar pas mumi Krymas- 2. Ar taip buvo, gal kas kur skaitė?
girdėjau ir aš tą pletką, būtų turbūt Krymas 2. O gal nebūtų – tiesioginės sienos su rusais nėra, o per NATO šalis žalius žmogeliukus sunkiau eksportuoti. Bet kai nori, tai vistiek randi. aš, pvz., girdėjau, kad ir Druskininkai mūsų, o ne belorusų, nes Liudas Gira pasiūlė – o kodėlgi štai taip tos linijos žemėlapy nepravedus.
Buvo, ir aš girdėjau ne kartą ir CK darbuotojų, tik Sniečkus, neva, išsigando, kad neapžios.