Nėra tas FB toks jau visažinis: paskelbė, kad atšauktas vakar Mažvydo Bibliotekoje planuotas renginys, kuriame turėjo būti kalbinamas Kęstutis NASTOPKA – naujos knygos išleidimo proga. O renginys įvyko. Auditorija, tiesa, koregavosi iš žiūrovinės į klausytojų, užtat vartot galit po gabaliuką, kad norit su popkornais ar kokiais tauriais semiotiniais gėrimais – keturiskartdvidešimtmetis, kaip ne kaip. Išgirsit, kaip Kęstutis deklamuoja poeziją (daug kur ir ne vien lietuviškai), džiaugias erotiniu santykiu su tekstu ir tuo, kad yra sūrusis pasaulio dėmuo (12′), suteikia Valdui Braziūnui ankstyvojo teroristo rangą (31′) , ilgesingai analizuoja Juškaitį (36′) ir Aputį (33′), atskleidžia dailininkų poezijos antologijos rengimo peripetijas (47′), pasakoja – man žiauriai įdomią ir negirdėtą – Konstantino Snarskio istoriją (1.01′), na ir, žinoma, daug apie Greimą – ir nedaug apie Miltinį (1.10).
Ačiū ir Bernardinams, perspausdinusiems “Metų“ straipsnį, kuriame tie patys du pašnekovai raštu kalbasi apie panašius dalykus. Bet teatleidžia man “Metai“ ir pokalbininkai – esu skaičiusi ir gyvesnių interviu su tėčiu, vieną net išsisaugojusi: 2013 m., tėčiui gavus Nacionalinę premiją “Dialoge“ Kęstutį NASTOPKĄ kalbino Elena TERVYDYTĖ, ten pat ir man davė vietos pasisakyti (jei paspausit nuorodą, tai matysit visą interviu, ne tik mano inside juokus).
Skaitinėdama “Metų“ pokalbio pdf.ą supratau, kad menkai galėsiu juo pasiremti pasakodama vaikams, ypač mažesniems, apie senelį. Buvau sugalvojus nužymėti tėčio gyvenimo kelionės trąsą atsitiktinių prisiminimų kelionstulpiais. Planavom sėsti mašinon ir bent dalį tos trąsos pravažiuoti, kelionstulpių istorijas išklausyti iš pirmų lūpų. Tai nieks ir nesako, kad to nepadarysim, tegul tik COVID19 susitraukia iki planų negriaunančių apimčių.
Tuo tarpu, kad nepamirščiau, dalį kelionstulpių sumesiu čia – iš principo visi jie intymūs. Besidominčius ne asmeniu, o semiotika siunčiu klausyt pusantros valandos jutūbo įrašo kelais paragrafais aukščiau.
Vyskupo leidimas kaip prielaida atsiradimui. Kai mano močiutė žemaitė katalikė Marija Žalytė, po VDU studijų savo naujame dantistės kabinete koja minamu grąžtu pervėrė iš Vienos mokslų grįžusio veterinaro biržėno bambizo Valentino Nastopkos širdį – reikalas nebuvo paprastas. Reikėjo prašyt vyskupo leidimo, kad skirtingų konfesijų įsimylėjėliai galėtų susituokti. Vyskupas, pasakojo močiutė, buvo sukalbamas. Turėjo tik pažadėti, kad vaikus augins katalikiškai. Paskui dar močiutės mama biški verkė, kad su žentu nesusikalbės, bo visi Raudėnai kalbėjo, kad močiutė už vokiečio – nu nes protestanto – teka. Bet vokietis pasirodė visiškai lietuviškas.
Pagrobimas iš Seraliodos. Dantų kabinetas, kuriame buvo perverta veterinaro širdis – buvo Sedoj. Sedon tad ir grįžo Kauno P.Mažylio klinikoj pasaulį išvydęs Kęstutis-Valentinas. (Tiesa, pagal tėčio norą Kęstutis turėjo būt Liūtas – nes gimė narsiai, kojom į priekį. Kunigas, vienok, atsisakė tokį vardą duoti, kaip po metų nesutiko ir dėdės Konrado Napoleonu krikštyti.) Mielas toks buvo vaikiukas:
Problemėlė, kad vaikiukas su mama grįžo Sedon, o tėtis tai buvo Biržuose. Močiutė vis žadėjo “tuoj tuoj“ užraukti savo gydytojos praktiką Sedoj, va tik vieną, po to kitą, po to trečią pacientą baigs tvarkyti – nepaliksi gi žmonių ant ledo. Seneliui Valentinui atsibodo laukti, atvažiavo kartą, kai močiutė darbe buvo, pasiėmė iš namų vaiką su visa aukle ir parsivežė į Biržus. Močiutei nieko kito neliko kaip tik greituoju būdu iš Sedos daktariukės virsti Biržų primadona.
Avarija. Biržuose gimė dar du broliai. Kęstutis jau buvo šešerių, kai tėtis Valentinas važiavo darbo reikalais sunkvežimiu pas gyvulį. Sunkvežimis apsivertė ir prispaudė senelį negyvai. Močiutė sakė, kad prieš tai buvo Širvėnos ežere lelijų nusiskynusi – nelaimę, sako jos nešančios. Nemanau, kad Biržų rajone 1946 metais buvo daug autoįvykių – bet abstrakti statistika neapsaugo nuo konkrečios tragedijos.
Šalin inspektorius. Gyvenimas ėjo toliau. Broliai augo, močiutė dirbo ir žavėjo Biržus. Gal ir visus in corpore, bet vieną švietimo skyriaus inspektorių asabniau. Žmogus į svečius bandė pradėt vaikščiot. Broliams tas mažai patiko – iškabino plakatą: “Šalin inspektorius!“. Ilgam laikui švietimiečiai užmiršo kelią į tuos namus. Namuose buvo likęs jau tik jaunėlis Raimundas, kai močiutė ištekėjo antrą kartą, už visų būsimų anūkių mylimo dieduko Stanislovo Stonkaus. Garsus Biržų lituanistas, visuomenininkas ir įspūdingas pasakorius gal ir nebuvo Kęstučio profesinių pasirinkimų pagrindinis lėmėjas, bet nuo literatūros neatgrasė, atvirkščiai, patardavo ir palaikydavo.
Čekoslovakijos įvykiai užauginę barzdą iki Aničo. Baigęs mokyklą Kęstutis išvažiavo į Vilniaus Universitetą, studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Mat buvo mokykloj jau eiliavęs ir spausdinęsis Biržų Raudonojo artojo laikraštyje, net prizų gavęs. Gyveno Tauro bendrabutyje iš kurio balkonų vykdavo butelių svaidymosi kovos su priešais esančio geležinkeliečių bendrabučio jaunimu. Sykį Tauro bendrabučio laiptais viršun buvo užvestas arklys – po ko buvo suprasta, kad žemyn laiptais arkliai neina. Karštos širdies komjaunuolis buvo sugalvojęs važiuot plėšinių užkariauti, mokėsi ispanų kalbos, kad su ginklu rankoje galėtų padėti Fideliui – bet čia nutiko Prahos pavasaris, Kęstutis praregėjo, ir, protesto vardan Fidelio pavyzdžiu užsiaugino barzdą. Sakė nusiskusiantis ją tada, kai Lietuvoje nebeliks Tarybų valdžios irba Jonas Aničas nebebus VPI rektoriumi. Bet kai viena ir kita nutiko, barzda jau buvo tapusi neatskiriama Kęstučio įvaizdžio dalimi, tai negi griausi.
Kalnai. Kęstutis buvo alpinistas. Kopė su rimtais žmonėmis (Gediminu Akstinu, Feliksu Mieliausku, Vytautu Vosylium) į rimtas viršukalnes – pvz. Elbrusą.
Į mažiau rimtas kopė dar visai neseniai, daugmaž kas vasarą, praeitame dešimtmetyje:
Ryga. Baigęs mokslus VU, aspirantūron Kęstutis patraukė į Rygą, kaip pasakojo kažkokiam interviu atseit todėl, kad nuo Biržų iki Rygos arčiau nei iki Vilniaus. Ten parašė disertaciją apie lietuvių ir latvių literatūrų ryšius, už kurią gavo Komjaunimo premiją ir įgijo pirmąją bangą latvių draugų. Antrojoj latvių draugų bangoj buvo Uldis Berzinis bei Knutas Skujeniekas, Vl.Braziūno pavadintas “prie dangaus prikniedytu europiečiu“, kurį Salaspilyje mes būtinai po viruso aplankysime.
Semiotika. Ja – tada turbūt labiau Lotmano semiotika – Kęstutis susidomėjo dar aspirantūroje. 1971 metais sutiko Algirdą Julių Greimą – ir šitos paukščių kalbos daugiau niekada nebeapleido. Ir Greimo iš akiračio nebepaleido, ta proga pramoko prancūziškai, susidraugavo su Greimo mokytiniais iš įvairiausių šalių ir sėkmingai greimuoja iki šiol. Prisigreimavo, beje, iki rimčiausio Lietuvos apdovanojimo, Nacionalinės premijos.
Nacionalinė Kultūros ir Meno premija Kęstučiui Nastopkai buvo skirta už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškos semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną. Ta proga paskelbė, kad visi mes esame semiotikai, tik ne visi apie tai žinom. Turbūt teisybė.
Riterio kryžius. 2015 m. Prezidentūroje apdovanotas Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi. Kadangi tuo metu turėjo rimtą akies uždegimą, tai kryžiaus atsiimti ėjo kaip piratas, skarele perrišta akim. Prezidentės paklaustas, nuo ko gavo į akį, atsakė, kad nuo Lietuvos priešų.
Matot šitoj piratinėj nuotraukoj lempą? Ji reiškia, kad veiksmas vyksta tradiciniam semiotikų renginy Druskininkuose – nes yra to renginio atributas. Bet nėra vienintelė tokia lempa Kęstučio istoriografijoj – labai panašia pasišviesdamas krimto mokslus su kurso drauge Irena, kuri tada dar nebuvo Bučienė:
Kiti ordinai. Latvijos Triju Zvaigžņu ordeni’ų Kęstutis buvo apdovanotas 1997 m., pirmiau nei Prezidentas Valdas Adamkus (2001). O Napoleono įsteigtą Akademinių palmių ordiną atlapan įsisegė 2007-aisiais. Pasižiūrėti į jį galima virtualioje parodoje Prasmių žvejys sutankėjusiame laike.
Ordino teikimo ceremonijos nuotraukų po ranka neturiu, bet su Anglijos Karaliene – prašom:
Linkiu ilgai neiškrypt iš tokios karališkos trajektorijos, tėti, biržėne, išsprūstančios prasmės gaudytojau! Su keturiskart dvidešimtuoju gimtadieniu,
P.S. Čia dar įdedu super asmenišką – bet sesė Kristina sakė, kad, žinoma, galiu čia krauti – eilinę dieną iš senelio gyvenimo. Vaidybinį perlą, featurinantį visą apkatalonėjusį šeimos sparną. Labai gaila, kad forcemajorinės aplinkybės sutrukdė Jordžiui suvaidinti Greimą, lauksim antros serijos.
PAPILDYMAS:
2022 m. lapkričio mėn. Kęstučiui Nastopkai buvo paskirta pirmoji Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos (LLLA) premija už išliekamosios vertės mokslo tyrimus, meistriškai jungiančius literatūrologinę komparatyvistiką ir semiotiką.
Po premijos įteikimo su gerbėjais ir bendražygiais.
ĮVAIRIOS NUORODOS:
Sąlyginai išsamiausia Kęstučio Nastopkos biografija yra Visuotinėj Lietuvių Enciklopedijoj
VIRTUALI PARODA Prasmių žvejys sutankėjusiame laike – knygos, laiškai, dedikacijos, nuotraukos, straipsnių kopijos, artefaktai – kai kai kuriais pasinaudojau šitam įraše.
PUBLIKUOTI INTERVIU:
2012-12 Pasaulinio garso paukščių kalbos specialistas (kalbino Rimvydas Stankevičius
2012-12 Stengiuosi, kad semiotika nebūtų nuobodi (kalbino Ramūnas Gerbutavičius)
2013-01 Mes visi esame semiotikai Ryto garsai
2013-01 Dialogas, p.5 Literatūra, autentiškiausia žmogaus raiška (kalbina Elena Tervidytė) + (Mano tėtis vairuoja)
2015-03 Esu biržėnas (kalbino Algirdas Butkevičius)
2020-03 Semiotiko kelias ir pakelės kalbino Dainius Vaitiekūnas)
2020-03 Semiotika nepasiūlys kuo užpildyti vertybinę tuštumą (Kalbino Marijus Gailius)
2021-04 K. Nastopka: prasmės ieškotojas, nepasitenkinęs peršamais atsakymais, (Biržiečių žodis, Kalbino Sima Kazarian)
Kęstučio Nastopkos, kaip literatūros studijų referencinio kriterijaus paminėjimas Dviračio Žiniose (Mediateka, 20191002, bei 20191010).
Namop2 
Ačiū! Jautriai ir tikrai. Myliu Jubiliatą be galo. Tebūna sveikas ir toks pat jaunatviškas. Tikiuosi, kad knygos sutiktuvių niekas nesujauks.