Lietuvos Karžygio lenkiškas detektyvas

Pasakykit, prašau, kad nesu paskutinė savajame burbule sužinojusi, kad Karžygis – tai ne tik Maironio eilėraščių lyrinis herojus, bet ir aukščiausias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įsteigtas apdovanojimas.

Lietuvos partizanų vadų turėjom aštuonetą, o Karžygių – tik septynis*. Iš tų septynių daugiau žinojau apie du: šią vasarą daug galvojau ir netgi rašiau apie J. Lukšą-Daumantą, o nepriklausomai nuo sezono savo Dzūkijos nac.parke nuolat randam progų prisiminti J.Vitkų-Kazimieraitį. Per šias Vėlines atėjo metas uždegti žvakutę dar vienam Karžygiui: Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Teko planuot dienos žygį į Lenkiją.

Apie pianinu ypač Šubertą mėgdavusį skambinti knygių, reikalui esant nuginklavusį priešlėktuvinės apsaugos sandėlio sargybą, dukart su užduotim kirtusį sieną į Vakarus ir sugrįžusį tęsti darbų ten, kur buvo labiau reikalingas – jei norėsit, susirasite informacijos patys. Aš tik nuotrauką įmesiu – kokia kitokia būtų šiandienos Lietuva, jei tokie vyrai nebūtų kritę miškuose ketvirton dešimtin neįkopę ir nieko po savęs nepalikę:

Toliau skaityti “Lietuvos Karžygio lenkiškas detektyvas“

Juozo Lukšos Daumanto vestuvių Lokis

Prospero Merime Lokis kaip vestuvių dovana yra labai ypatinga (ypač jei nesi semiotikas ar Lukaszo Twarkowskio talento gerbėjas, bet jais tuomet dar nė nekvepėjo). Gauti Prospero Merime Lokį prancūziškai, išleistą Vokietijoje su Jonyno iliustracijomis nebeatsekamu tiražu – turi būti būsimas didvyriškiausias Lietuvos Žvalgas – Juozas Lukša Daumantas Skrajūnas irba jo šviesą iki dabar – daugiau nei septyniasdešimt metų sauganti mylimoji Nijolė Bražėnaitė.

Toliau skaityti “Juozo Lukšos Daumanto vestuvių Lokis“

Regimybės frontonas

Nuotraukoje – Vykintas Vaitkevičius, žygkelių vedlys, didžiojo ornamento medžiotojas.

A.S.: Tauta turi žinoti savo karžygius,.Aštuoni Vadai: LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas bei Tarybos nariai – Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronislovas Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.

Kad vasario 16 turi būti vėliavinga, tą kažkaip per gyvenimą būni pajutus, bet kad būtent šiais metais būtent tą dieną turi būti su Vykintu Minaičiuose – tai čia kažkokia miškobroliška apvaizda suveikė, prirodydama man iki tol negirdėtą Vykintą su nuoširdžiai entuziastinga Partizanų Lietuva  ir jos bendruomene.

Toliau skaityti “Regimybės frontonas“

Trys vėlinių stotelės

Taip atsitiko, kad savo vilnietiškus kapus apšokom iš anksto ir radijo įspėjimai apie sudėtingas padėtis Lietuvos keliuose neįkvėpė antrąkart mestis Antakalnin, kaip Brodan – į kitus pažiūrėt ir savęs parodyt.

Bet žvakučių turėjom, trokštančių jas degiot taip pat, todėl suderinom tradicinį atostogų žygį dar nemintais Dzūkijos Nac Parko takais su ieškojimu vietų, kur tas savo žvakeles galėtume prasmingiau uždegti. Juolab doriausia internetų Elė davė sektiną pavyzdį:

ele_velines

Partizanai mintyse sukosi ir mums. Bet iki Kazimieraičio slėptuvės su dviem pradinukais per darganą ir miškovežių suvartytus miško keliukus manėm sunkiai nusikasiantys. Tada prisiminiau, kad Molėtų marše nesudalyvavau tik dėl to, kad tuo metu kilau į dangų.  Bet sykis toks jau likimas, tai Molėtai be manęs turbūt ir toliau apsieis, o va kur artimiausia žydų žudynių vieta žiūrint iš kaimo, kuriame jau tiek laiko gyvename – kaip tik atėjo laikas pasiklausti. Toliau skaityti “Trys vėlinių stotelės“

%d bloggers like this: