Kai užsisuko šitas bartiškas #MeToo šaršalas, tai prisiminiau, kad kai pačioj vasaros pabaigoj žiūrėjau “Šerkšną“, tai galvojau, kad reikia gal parašyti, kad tai yra geras filmas. Net tiems, kurie, kartą lietuvišku autoriniu kinu nudegę, visada pro Skalviją eidami pučia. Mediniai dialogai man, žinoma, rėžia ausį, o lašantys kranai ir arkliai rūke generuoja svetimos gėdos jausmą, ir vis tik – “Šerkšnas“ yra labai pažiūrimas filmas (išsėdėjo pernelyg nedūsaudamos ir dvi šalia pasodintos trylikametės).
Didžiausia gi Barto “Šerkšno“ vertė,
kad kalba apie šalia mūsų esantį karą, taip, kaip apie jį šiandien reikia kalbėti. Be herojiško scenarijaus, be įspūdingų mūšių scenų ir vaizdo efektų – buitiškai ir banaliai, nes kaip kitai perteiksi žinią, kad karas yra beveik čia ir visiškai dabar, ir jis žiauriai skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų realybės: papildomų gyvybių nėra, smalsumas baudžiamas dažnai, o atsipalaidavimas ir nežinojimas, ko nori – anksčiau ar vėliau, bet visada. Gyvenimas nėra sąžiningas, o pulia (kulka) – dura (durna) – nesirenka aukos pagal jokius kriterijus. Read the rest of this entry »