RSS

Corona Kino Pavasaris: trial and error

28 Kov

Papildyta: Mano simpatijų prizinis trejetukas šiame KinoPavasaryje2020 formuojasi toks*:

Prasidėjo tai viskas klampokai:

Corona Kino Pavasaris – aka #KinoPavasaris2020. Koks tai biški nusivylimas – arba chroniškai nepataikau. Multioskarinį ir tikrai puikų “Parazitą” jau buvau mačius, tai bandžiau imt po filmą kas vakarą atsirinkus iš nervinančiai nestrūktūruoto pateikimo #KinoFondas platformoj. Būčiau labai apsidžiaugus, jei būčiau užtikus kur nors surašyta, kas ką žiūrėjo ir kas patiko arba ne. Tai dabar pati parašysiu – gal ką nudžiuginsiu, ar šiaip liks istorijai.

1. Rekomenduotini (mano) filmai: Iš visko, ką sužiūrėjau – labai LABAI rekomenduot galiu Paukščių metamorfozes” – gal kiek prisidėjo mano bendras portugalo-fanatizmas, bet šitą kelionių-jūros-paukščių-atsiskyrimo-epistoliarikos intymybę atskaičiau (portugališkai nemokantiems yra ką veikt su subtitrais) transan vedančio portugališko rečitatyvo fone du kartus. Nu ir pranašingas, jis, žinoma:

Reziumuojant – “Paukščių metamorfozės” man KP2020 filmas Nr.1 Nr.2 (ir šiaip mano atskaitos sistemoje stoja greta vengriško Apie kūną ir Sielą”). Tarpuose tarp dviejų žiūrėjimų paskaičiau dar interviu su režisiere Catarina Vasconcelos – labai džiaugiuos ją atradus.

Papildyta: Paukščių metamorfozės slenkasi į antrą vietą: nepraleistiniausiu KP2020 įvykiu skelbiu filmą, kuriame paskui turbo mamą, ex-top modelį, žurnalistę, dėstytoją, marksistę, feministę, aktorę Benedettą Barzini atkakliai su kamera vaikščiojo vienas iš keturių jos vaikų dokumentalistas Beniamino Baresse. Mano mamos išnykimas /The Disappearance of My Mother/ La scomparsa di mia madre . Puikus yra filmschoolradio podcastas su tvirtai intymiu pasakojimu apie filmą ir santykį.

Antras trečias rekomenduotinas iš mano žiūrėtų filmų – lenkų “Corpus Cristi”. Lenkams patiems labai patinka, pernai kaip savo Oskarą teikė, veržlus toks filmas, vaidyba gera, siužetas nenuvilia.

2. Filmai šeimai Dar vienas – tą rinkom žiūrėjimui visa šeima – italų “Magari”, lietuviškas pavadinimas “Norėtum”, angliškai – “If only” –neblogas variantas papratinti šeimyną prie mažiau holivudinio kino. Veiksmo įtampos nėra, bet kasdienio gyvenimo realybė turi savo įdomumo, poezijos ir atpažįstamumo. Vaikai ryži žiauriai gražūs, garso takelis itališkai feličita-like:

Papildyta: Tematine – ir net stilistine prasme – labai panašūs ir argentinietiški “Geri ketinimai / The Good intentions / Las Buenas Intenciones“. Nelabai suaugęs, bet vaikus kaip-kam-išeina mylintis tėtis, puikus garso takelis – argentinietiškas 90’ųjų indie rokas, puiki devynerių metų mergaitės vaidyba – nuoširdžiai apie gyvenimą, kuris, kas sakė, kad turi būt paprastas – režisierės Ana Garcia Blaya dedikacija savo tėčiui ir vaikystei.

Šeimyniniais sumetimais žiūrėjom ir “Proxima” , juolab buvom norėję kažkada kine pasižiūrėti, bet nespėjom: linijos visos teisingos – mergaitės gali viską, pro mačistinius stereotipus prasimušti reikia pastangos, motinystę su profesiniu pašaukimu derinti yra iššūkis – bet man kažkaip viskas pasirodė formaliai per drungna, o šokinėjimas tarp įvairių kalbų demonstruojant komandos ir šeimyninį multikultūralumą atrodė išvis kaip priemonė pritraukti tarptautiškesnį finansavimą. Ciniškai gal aš čia kiek – nu bet toks jausmas man buvo.

Papildyta: Geriau jau pažiūrėti Selma Lagerlef-išką pasaką, Queen’išku anglišku pavadinimu: Suteik man sparnus /Spread your wings / Donne-moi des ailles. Kino pavasario apsvilintą savo Nr. 4 priviliojau sakydama, kad filmo režisierius Nicolas Vanier yra tas pats, kurio Belle et Sebastien buvom saldžiai sužiūrėjusios kadaise kinoteatre. Siurprizas buvo, kad šis filmas nuskambėjo lietuviškai įgarsintas – daugiau tokių Kino pavasaryje neužtikau.

3. Žiūrėtini, bet yra papildomų sąlygų Pora filmų, įtariu, nepakilo į mano žiūroviškas aukštumas dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių. Pirmus vakarus varėm po kelis filmus iš eilės, tai ant paskutinių lūžinėdavome, kas, žinoma, veikė suvokimo kokybę. Iš tokių nepelnytai doungreidintų gal būtų rumuniški “Švilpautojai” – visai įdomios fabulos trileris, bet lūžinėdama pameti giją, ir paskui jau tik imi suprast, kad nieko nebesupranti. Jei turėčiau beribį gyvenimą, tai gal išsinuomočiau iš naujo ir pradėčiau žiūrėti iškart po vakarienės – galėtų būti faina.

Bacurau – ant jo kibau pirmu reikalu, nes buvo pirmasis paimėtas Young blood podcasto rekomendacijose. Man nepatiko visai – pernelyg crazy, perdaug tarantiniško kraujo ir ateiviška fantastika kaip siužeto variklis manęs irgi visai nekabina. Bet jaučiu, yra, ką kabina visi šitie dalykai, tai jiems prie žiūrėtinų.

Papildyta: Izraelio Meilės trilogija – iš pradžių turėjo eiti pirmon, rekomenduotinų kategorijon. Bet žiūrisi savotiškai: į pirmą filmą Atgimimas/Reborn reik laiko įsivažiuoti, kai persilauži, apvynioja tave duliškai-raganiška ezoterika kaip labai artimai moteriškas filmas. Kai supranti, kad antrasis Mano akys/Chained yra visiškai tos pačios – pirmojo filmo – istorijos atpasakojimas fokusuojantis į vyrą – sumanymas nurauna stogą, kaip ir supratimas, kaip intensyviai skirtingos yra meilės formos. Tokiu parautu stogu puoli ant trečiojo – Nuogumas/Stripped – ir viskas subliūkšta: nebeaišku, kam jo reikėjo trilogijai o ir išvis.

Islandų Balta balta diena – ilgas, islandiškai nežodingas, veiksmas ištęstas, bet kažkaip tvirtai – vėlgi, jei nebūčiau lūžinėjus, turbūt būčiau užskaičius kaip nenusivylimą. Bet antro šanso jam neduosiu. (Dar padariau turbūt nieko nereiškiantį atradimą, kad Tarkovskio “Veidrodžio“ vienas pirmųjų pavadinimų irgi buvo “Balta.balta diena“ ).

A, nu ir žinoma Leliušas – Gražiausi gyvenimo metai. Žinoma, kad saldžiai sentimentalus kultinio romantinio filmo tęsinys, širdį plešiantis įrodymas, kad moterys sensta gražiau, nei vyrai. Pasinaudojau proga susirasti jutūbe Vyrą ir Moterį ir paleipėt nuo jauno Tritignano, nelygindama jo su tuo, į ką pavirto. Muzika – triggerinanti visą epochą. Savotiškas Likimo Ironijos Arba Po Pirties variantas – pačiam beveik gėda, kad žiūri ir širdis sąla – nu bet kur nuo savo banalios jaunystės pabėgsi. Žiūrėkit treilerį pirmąjai versijai – net aš dar buvau beveik negimus!

nu ir palyginimui:

4. Lietuviški filmai Labiausiai būčiau norėjus pamatyti Nova Lituania, bet į namų kino platformas, kaip suprantu, niekas jos nepadėjo. Lauksim ekranuose. Iš to, kas padėta, geriausias man pasirodė Pieno baras – trumputė šeimyninė animacija, su daug gaivos ir tikrumo – man toks Marijos Kavtaradzės trademarkas, nors jos pavardė tik tarp scenarijaus bendraautorių. Tai gal jau yra ir kitų lietuviškų scenaristų, kur parašo dialogus tokius, kaip žmonės kalba. Nedrąsiai įsijungiau ir Lauryno Bareišos trumpo metro  “Atkūrimą”, nes ir fabulą be spoilinimo buvau biški girdėjusi, grūzinanti tokia, ir šiaip su lietuviškais šortais esu nekart nudegus, įskaitant šį KP2020. Man “Atkūrimas” buvo įspūdingas tuo, kad dėl Pauliaus Markevičiaus ir Indrės Patkauskaitės žiūrisi kaip “Išgyventi vasarą” (neslepiu, kad esu fanė) pratęsimas. Kognityvinis disonansas nurauna stoga. Galvą kilstelėjęs dummy lavonas uždeda tašką.

Mačiau dar ir “Kolektyvinius sodus” bei “Užrašus iš pogrindžio”. Pirmasis man atrodė visiškai apie nieką (nors sutikau besiginčijančių, kad apie tėvo ir sūnaus santykius), ir dar namelį ten sudegina (užtat arbūzą įspūdingai ridena, kad ištikštų, vietoj to, kad pjaustytų). Antrajame – graži Paryžiaus modernistinė architektūra stambiais planais ir mielas krasnūchinis Vilnius – bet kas ten prie ko ir vardan ko bei kodėl rusiškai kalba – man nesuprast.

Kamilės Milašiūtės “Laukais“ – irgi kolektyvinian sodan įsiveržiantis banalusis kaip-mūsų-visų gyvenimas. Bet toks prasmingesnis nei Vytauto Katkaus Kolektyviniai sodai, gal čia tik man artimiau rezonavo mamos ir dviejų dukrų intymus vakarėlis, per kurį nieko nenutinka. Trumpametražis irgi, tai jei norit pačiupinėt sąlyginai naujesnius lietuviško kino vardus, tai proga. Nu ir jei vaikus į 7/7 su kinu stovyklą vasaromis leidžiat – tai ir Kamilė, ir Vytautas ir Marija Kavtaradzė ten jais užsiima, tai įdomu pažiūrėt, kas per šaunuoliai.

Čia vandenin šokantis mano sūnėnas Jonas, tapęs stovykos logotipu.

5. Gal ir nieko, bet gyvenimas per trumpas Bandžiau pasinaudot proga ir pažiūrėt ukrainietišką filmą. Yra programoj ir toks – Neįgarsintos mintys. Nėr koks nors nežiūrimas – pagrindinis postsovietiškai melancholiškas ilgšis startupperis manyje rezonuoja, kaip ir jo taip-kaip-moka-ir-išeina laimės sau bei sūnui ieškanti mamelė – bet gyvenimas kiek per trumpas, kad bet kokiai neapsiplunksnavusiai saviraiškai skirtum karantininius vakarus. Šitai kategorijai priskirčiau ir prancūziškai-žydiškus Sinonimus – lengva įvardinti, kad tai filmas apie tapatybės paieškas, bet man šiam gyvenimo etape tokių jau daugoka.

Pažiūrėjau ir Dviese – šiaip turėjo man patikti, nes yra filmas apie meilę su netradicine fabula ir netradicinėse aplinkybėse, puiki aktorių vaidyba – irgi aplinkybėse, kai viena pagrindinių aktorių didžiąja dalį filmo negali ne tik kalbėti, bet ir beveik judėti. Ingredientai ir meistrystė juos derinant – objektyviai vertinant viskas vietoj, gal tiesiog suveikė persisotinimo efektas ir man šitas filmas liko vienas iš. Bet įsivaizduoju, kad kitomis aplinkybėmis galėtų būti ir labai.

6. Ką dar planuoju Net nežinau – gal reikia jau atšokti nuo Kino Pavasario ir pavaryt į kitas platformas – ar net kitų užsiėmimų pasiieškot. Bet jei nugalės godumas ir deadlaino damoklas – kino pavasaris baigias kitą savaitę – tai gal dar pažiūrėsiu su vaikais latvišką pilno metro animaciją Toli nuo namų (Papildyta: žiūrėt pradėjom, be nepabaigėm – nu neįmanoma su vaiku iššžiūrėt pilno metro filmo be dialogų, be vaiko turbūt irgi ne) bei garsios rumunų aktorės filmą apie savę Ivana Rūsčioji (Papildyta: tokia kusturiciškai patjūninta socialistinė bytovūcha – energinga ir vietomis juokinga – bet miegot naktimis irgi svarbu.) Dar mano krepšelyje vis kabo Kosmoso šunys – nes labai katarsiškai makabriška yra galvoti apie stratosferos sluoksniuose sudegusią pirmąją kosminę Laiką, vaiduokliu grįžtančia į Maskvos užkaborius – bet pažiūrėjau vieną kitą treilerį ir nemanau, kad jis man tinkamas – tiesa, buvau gal 10 metų, kai, perskaičiusi Juodąjį Bimą Baltąją Ausį, ilgai po to apsibliaudavau vien pažiūrėjus į jos vietą knygų lentynoje, – bet vistiek.

Bet ką tikrai planuoju, tai vėliau, deadlainams atslūgus, ramiai pasižiūrėti, kas iš KP2020 nubyrės į Kino Fondą ramesniems namų kino laikams. Prieš pat pavasarį atradau ten nerealią Kandelariją, filmą apie… Turbūt apie meilę, bet tą, kuri yra deguonies kaukė, nes leidžia normaliai išbūti, kai sąlygos tam vis prastyn.

7. Reziumė: Mano simpatijų prizinis trejetukas šiame KinoPavasaryje2020 formuojasi toks*:

___________________________

*Tai čia išėmus iš imties mano anksčiau matytą, Parazitą, atmetus daugumą prancūziškų filmų, nes juos, net Liepsnojančios moters portretą, planuoju pasižiūrėt vėliau per frankofoniškas stryminimo platformas, kur man net VPNo neprireiks, galų gale, nemačiau gi visko.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 28 kovo, 2020 Kinas

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: