RSS

Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo

24 Lie

Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:

bty

Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant.  Filmoą  dar nemačiau ką tik pamačiau, karyba ypatingai nesidomiu, bet prasibėgus per muziejaus ekspoziciją kaip ir suprantu, kodėl vikipedijoje šita operacija įvardinama kaip vokiečių taktinė,  o sąjungininkų strateginė pergalė. Daugumai vargšų prancūzų, deja, tai buvo tik stumtelta žuvimo data: tie, kurie pasiekė Britanijos krantus, buvo ten pamaitinti ir aprengti ir vėl pasiųsti atgal, kažkur ties Brestu galą gauti. Žiaurus toks reikalas.

 

Beje, Dunkerkas turėtų būti Dunkerkė – nes yra kirchė, t.y. bažnyčia kopose. Bet su šituo filmu jau net ir aš anglišku variantu persismelkiau, tegul bus Dunkerkas.

Bet grįžtam prie cht’i, tarti, išties, reikia Šti. Taip juos toliau ir vadinsim. Linksmiausias ir charakteringiausias filmo epizodas man atrodo šitas:

Jei prancūziškai nekertat, tai, ką darysi, bandykit šitą:

Nes nu tie Štiečiai – tai tokie ypatingi Šiaurės Prancūzijos vietiniai, su savo tarme, būdu, papročiais ir reputacija, ir kai žiūrėjau tą filmą prieš metus, tai nekreipiau dėmesio, o va atvažiavom užvakar į Lilį, norėdami belgiškos nac.šventės išvengti – ir kai prakalbo su mumis dviračių gidė, tai akurat – Šti.

Nu ir šiaip visur ten pas juos šti akcentai: šti vafliai ( su maroilles sūriu, kuris uostomas-ragaujamas angliškai subtitruotame epizode), šti fritiūrinė prie Dunkerko muziejaus, šti kamamberas kaimo vietinės produkcijos parduotuvėj, kur, mums užklausus, kokiam estaminete geriau sustot flamandiškų karbonadų, situacija buvo visai kaip filme – keturi žmonės bandė mums pasakyti miestelio vardą, aš girdėjau maždaug Mont deco – “tipo kaip art deco?“ – perklausinėjau. Šti pašnekovai vartė akis ir kartojo, kartojo, kartojo – jau toliau pavažiavus, kai pamačiau rodyklę į Mont de Cats – supratau, apie ką kalba ėjo.

 

Flamandiškus karbonadus (toks šiaurietiškas guliašas aluje, nereikia čia traukinio Lietuva restorano įsivaizduoti) ir tradicinį potjevleesh (tiesioginis vertimas būtų mėsos puodynėlė, bet yra kelių mėsų šaltiena su fritkėmis) – valgėm rapsų laukų akligatvyje netoli miestelio, kurį neapsikentęs štijietis pats mano telefone suspaudė. Puikioj autentiškoj užeigoj pavadinimu “Etrier“ (arklidė) būtume buvę vieni, jei ne nuošalumo ieškanti pagyvenusi vietinių pora. Šūkis skelbė “lai šventė prasideda“, tai su tokiu užtaisu ir papietavom. Prancūzijoj visada labai džiaugiuosi papietavusi – nes jie žiauriai griežti su pietų laikais. Jei kaip nors vėliau iš lovos išsivoliojai, labiau brunchą nei pusryčius apie 11ą suvalgei ir pietų nenori iki trečios – tai geriau ir toliau nenorėk mažiausiai iki septynių, kai visos užeigos atsidaro vakarienei.

 

 

O vakarieniavom tai Vazone, aka Bloempot _ Flemish cantine. Pradinio plano ten eiti nebuvo, nors kelionės organizatorius iš internetų naršymo žinojo, kad ten tokia labai trendy Lilio knaipė, net Mišleno inkvizitoriai geru žodžiu  paminėjo. Išties tai suveikė tuštybės instinktas, nes dviračių turo gidė, paklausta, kur ji Lilyje mielai valgo, iškart paminėjo Vazoną. Bet, sakė, užsisakyt vietą ten reikia prieš mėnesius, tai nieko mums neišeis. Nebent septintą valandą prie durų stovėtume ir patektume tarp keleto laimingųjų, kuriems yra kelios vietos “pirmas atėjai – pirmas ir gausi“ principu.

Nu kaipgi mes nepateksim. Septintą valandą eilėjė buvom Nr.11 ir 12. Turint omeny, kad restoranas išvis 40-ies vietų ir mes nebuvom paskutiniai patekę be rezervacijos – tas laužymasis apie rezervacijas man atrodo labiau marketinginis triukas. Žodžiu, būsit Lilyje, norėsit modernios virtuvės, eikit į Vazoną biški prieš septynias ir neliksit musės kandę. Dar pietus jie turi. Vakarienės konceptas yra “aklas meniu“. Nėra koks neregėtas, mano mėgiamam Užupio Sweet roote, pvz., irgi taip daro, tik vadina meniu degustaciniu. Bet šitie net nesako, kiek bus patiekalų. Bet kai jau paskutinį atneša, tai duoda žinoti. Dar galima imti derinamus gėrimus – prie kiekvieno patiekalo įpils to, kas jiems atrodo geriausia. Man paprastai patinka, kai nereikia galvos kvaršinti, bet Vazone biški prašovėm. Neįvertinom, kad Šti iš principo yra alaus kraštas, tai pusė gėralų buvo alūs, kuriuos mėgstu vidutiniškai. O už 60 eur, kuriuos už tą derinimą sumokėjom, būtume labai neblogo vyno patempę.

Pats meniu spalvingas, minimalistinis, visko nefotkinau, nes mėgautis, o ne fotkinti aš ten atėjau, be to ir telefonas nusėdo. Gražios buvo gėlių juostelės viename iš pirmųjų užkandžių, dviejų žuvų tartaras padengtas cukinijos karpačio ir aplietas šaltu rūkytų (sic!) rūgštynių  buljonu – skambėjo kiek pretenzingai. Nu kam tas rūgštynes rūkyti. Bet buvo skanu. Kai nešant pieninės karvės kepsnį su keturių rūšių agurkais (agurkų čipsai, agurkai marinuoti, ir dar kažkokie – virtų gal? rutuliukai) – koks ketvirtas virtuvės tarnautojas priklaupė prie mūsų stalo paaiškinti (konceptas toks, visi virtuvės darbuotojai turi pabendrauti su visais klientais, ir šnekėtis su jais vienodam akių lygyje) – pasijutau seniai išlipus iš hipsteriško amžiaus. Norėjosi paprasčiau – neškit, pilkit, ko čia klūpoti ir savo Šti tarme mane užliedinėti. Bet valgėm gerai, tik paskutinis desertas su nasturtų ledais kažkaip baisiai nasturtinis buvo, gal aš jom alergiška, bet tik palaižiau ir liežuvis tinti pagrasino. Tai palikau tirpti ant lėkštės krašto (ledus, ne liežuvį).

 

 

Nu va kaip čia apie valgymą viskas išėjo. O norėjau apie žemai kabančias Brodskio kriaušės, De Golio lopšį, Rubė baseiną-saulę ir dūzgiančią manufaktūrą bei Carvois vilą. Na, gal šiom dienom prisiruošiu. EDIT: apie kriaušes ir baseiną jau prisiruošiau.

Beje, Lilyje jau esame ir anksčiau buvę, Brutalaus meno muziejuje Modiljanį vartojom, kol lamiškasis Donatas Euroviziją paimti bandė.

Reklama
 

Žymos: , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: