RSS

Vertėjo krėslas močiutei Violetai

09 Vas
Violeta_Tauragiene_metų_vertejo_kresle

Nuotrauka nugriebta iš LRT.lt mediatekos. Jei kam atrodo pažeidimas, išimsiu.

2013 metų vertėjo krėslas Violetai Tauragienei skirtas “už adekvačiai, niuansuotai ir subtiliai iš anglų kalbos išverstus aukšto lygio, sudėtingus literatūros kūrinius – Williamo Faulknerio (Viljamo Folknerio) „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ ir Johno Maxwello Coetzee’s (Džono Maksvelo Kutsio) „Barbarų belaukiant“, teigta Lietuvių PEN centro pranešime, kurį perspausdino dauguma kultūros skyrelį turinčių portalų*.

*****

Žinomas faktas, kad žemė kas metai sukas vis greičiau, ir kuo ilgiau gyveni, tuo tai akivaizdžiau. Taigi metai nuo praeito vertėjo krėslo iki šiųmetinio (sveikinimai Daivai Daugirdienei) pralėkė kaip akimirka. Visą tą akimirką planavau užfiksuoti**, kad 2013 m. Metų vertėjo krėslas buvo skirtas mano mamai Violetai Tauragienei. Atėjo laikas metinės akimirkos senumo skolą  likviduoti.

Vertejo-kreslas

Krėslo įteikimo momentas buvo kiek vienišas: ir geltonos tulpės, ir diplomo nuotrauka mamą pasiekė el.paštu, nes krėslas, diplomas ir tulpės 2014 m. Vasario 18 d.  buvo Vilniaus paveikslų galerijoje, o laureatė – vertėjų kūrybos namuose Šveicarijoje:

Sveicarija (11)

Na, prieš tai dar šventėm būsimos laureatės jubiliejų  su anūkėmis ir omarais (smulkiaburžuazinis spindesys, aišku, bet kol visi omarai dar neišgaudyti ir jubiliejai tik kas dešimtį metų…). Čia toks šeimyninis offtopicas, nenorit, nežiūrėkit.

This slideshow requires JavaScript.

Bet atgal prie krėslo, kuris, kai geriau pagalvoju, nebuvo toks ir vienišas, nes mamai ceremonijoje atstovavo dvi geriausios jos draugės dar nuo Salomėjos Nėries vid. mokyklos laikų: viena karts nuo karto kelionėse lydinti mumijas, o kita suteikianti šarmingumo ypač seniems pacientams.  (Aš irgi turiu draugių dar nuo Salomėjos Nėries vid. mokyklos laikų, kaži kodėl mus sugūglinus antraštės ne tokios šarmingos – gal dar ne laikas.)

Pati Violeta Tauragienė gi tuo tarpu rašė kalbą, kurią jos vardu ceremonijoje perskaitė toje pačioje kalboje minimas Saulius Repečka. Tą kalbą visą čia dabar ir pacituosiu, nes kur kitur  ją berasi:

Dėkoju Lietuvių PEN centrui, Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijai ir gerbiamai premijos komisijai, kad taip gražiai apvainikavo mano pastarųjų metų darbą. Gauti šį prestižinį „Vertėjo krėslo“ apdovanojimą man didelė garbė ir juolab džiugu, kad jis man skirtas už vertimą autoriaus, kuriam turiu būti dėkinga, kad tapau vertėja ir turėjau laimės gyvenime dirbti mylimą darbą.

Vaikystėje, mokykloje, jaunystėje mes visi godžiai skaitome knygas. Bet ne visiems pasiseka surasti rašytoją, turėjusį lemtingos įtakos tolesniam mūsų gyvenimui. Man toks rašytojas buvo Williamas Faulkneris. Jį perskaičiusi, iš pradžių rusiškai, o paskui lenkiškai (originalo kalba tada jį gauti buvo be galo sunku) netekau amo ir supratau – čia tai, kas man gyvenime svarbu, brangu, būtina, va šitaip aš matau, jaučiu ir suprantu, jeigu turėčiau, ką pasakyti žmonėms, tai pasakyčiau būtent šitai ir būtent šitaip, su tokia pačia aistra ir pilnatvės siekiu. Nesinorėjo skirtis su tuo autoriumi, norėjosi perskaityti jį dar atidžiau, dar labiau įsigilinti į tai, kas jo pasakyta, pajusti kiekvieno jo taip prasmės prisodrinto žodžio vertę, frazės tekėjimą ir toną, širdies ir kraujo tvinksnius sakinyje. Šitaip savaime, natūraliai atsirado poreikis jį išversti, pirmiausia sau, o paskui ir skaitytojui. Taip prasidėjo mano kaip vertėjos karjera.

Vertimas man – ne tik profesija, ilgainiui jis tapo gyvenimo būdu, nulėmusiu jo ritmą, poreikius, džiaugsmus ir nusivylimus. Skaitymas tapo darbu, naujų sielos bendraminčių, su kuriais galėčiau supažindinti skaitytoją, ieškojimas – poreikiu. Visada traukė literatūros aukštumos, ir, laimė, prasidėjus Nepriklausomybei, atsirado galimybė užpildyti sovietinių tabu paliktas verstinės literatūros spragas. Džiaugiuosi, kad galėjau supažindinti skaitytoją su W. Faulkneriu, A.Camus, S.Beckettu, J.M. Coetzee, Cormacu McCarthy, R. Gary, V,Woolf, Karen Blixen ir kitais autentiškais rašytojais, žiūrovą – su P. Claudeliu, E.Ionesco, J. Cocteau, H. Pinteriu, Marina Carr.

Džiaugiuosi, kad premija buvo suteikta už „išverstus aukšto lygio, sudėtingus literatūros kūrinius“ ir kad gaunu tą gražų krėslą, kuris galbūt primins mano anūkėms, kad „aukšto lygio, sudėtingi literatūros kūriniai“ egzistuoja ir tebėra vertinami bei skaitomi tuomet, kai tuo bus jau abejojama.

Šiandien drauge su manimi šią premiją gauna ir Williamas Faulkneris bei Johnas Maxwelas Coetzee. Norėčiau padėkoti „Baltų lankų“ leidyklai, kad padėjo mums tą premiją gauti. Labai norėčiau tikėti, kad, radusis iš nerašytų Algirdo Juliaus Greimo priesakų, „Baltų lankų“ leidykla išliks prestižine geros literatūros gera leidykla. Norėčiau padėkoti ir Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklai, išleidusiai ankstesnius du mano W.Faulknerio vertimus ir puoselėjančiai aukštos prabos verstinę literatūrą, bei buvusiam, jos, o dabar „Baltų lankų“ vyr. redaktoriui Sauliui Repečkai, su kuriuo bendradarbiaujame ir bendraminčiaujame jau labai ilgai, ir kuriam niekada nereikėjo įrodinėti tos ar kitos knygos meninės ir literatūrinės vertės.

Manau, kad labai džiaugtųsi apie šią premiją sužinojęs, mano daktarinės disertacijos apie vertimo problemas vadovas, vienas ryškiausių rusų xx amžiaus pabaigos filologų ir antikinės literatūros į rusų kalbą vertėjų Michailas Gasparovas, kuris man buvo Mokytojas ir Žmogus iš didžiosios raidės, kuriam esu dėkinga už daug džiaugsmų suteikusį akiračio išplėtimą ir už meilę filologijos mokslui. O labiausiai norėčiau, kad čia galėtų būti ir visa tai matyti ir girdėti mano mama, taip linkėjusi man profesinės laimės ir sėkmės, taip troškusi pamatyti mano išspausdintus vertimus, bet taip to ir nesulaukusi. Ačiū visiems.

Ekskursas. Šitoj kalboj pritrūko dar vieno asmens, mano tada vaikiška, o dabar suaugusia galva daug prisidėjusios prie šito krėslo: Irinos Karsavinos, Levo Karsavino dukros, Sorbonos auklėtinės ir vienos iš pirmųju Vilniaus Universiteto anglų katedros dėstytojų, ištremtos ir sugrįžusios, savo tremties metus apibūdindavusios kaip laimingą laiką, nes jautėsi esanti su bendraminčiais. Jos namuose Gerosios Vilties chruščiovkėj brežneviškiausiais metais būdavo šnekama tik prancūziškai – ir kai skaitau mamos bibliografijoj “Marianos aikštys”, girdžiu Karsavinos “Caprices de Marianne”, įdomu, ką ji pagalvotų apie aikštimis virtusius kaprizus. Neįtikėtina, kad Irinos Karsavinos neįmanoma sugūglinti, jei neskaitysim pdf’inės nuorodos į  žurnalą Kalbotyra ISSN 1392–1517. KALBOTYRA. 2008. 59 (3):

Karsavina2

Man rodos, kad Irina Karsavina išmokė mano mamą prancūzų kalbos, megzti ir atskirti skoningus daiktus nuo prastų. Gyvenime ir literatūroje. Ir sofkutė iš nebeegzistuojančių Karsavinos namų yra ten pat, kur Vertėjo Krėslas. Taip, kaip ir reikia.  Šiuomi ekskursą užbaigsiu. Edit! Rusiškai prakalbintas gūglas išmetė išsamų straipsnį apie Iriną Karsaviną – ačiū p.Irinai Arefjevai. Jei sugebėsiu ją susirasti ir jei leis – išversiu.

Protarpiais tarp kalbos rašymo krėslo laureatė telefonu atsakinėjo  visokius klausimus, iš kurių gimė “Kauno dienos” interviu  “aš niekada nesu vertusi knygų, kurios man nebuvo moralinis ar estetinis atradimas” ir IQ literatūrinės transliacijos bei garso įrašai.

Pokalbis LRT laidoje Ryto allegro 2014-12-24 : jei domina tik vertėja, klausykit nuo 54:30. Šios laidos pagrindu išleistas ir podcastas, iš jo iškirpau vien pokalbį su mama:

O metais anksčiau, 2013-12-13 radijo stoties Laisvoji banga laidoje Skaityk su Ugniumi Butkumi VioletaTauragienė irgi kalbėjo. Apie tris savo vertėjiškas gyvenimo meiles – Folknerį, Kamiu ir Beketą.

Tokia štai močiutė Violeta.  Agnute, Saulute, Izabele ir Salomėja – lygiuokitės. Apie senelį, Nacionalinės premijos laureatą išsamiau parašysiu kai dar koks laisvesnis savaitgalis ateis. Suspaustai šmaikštavau 2013-01-10  Dialoge:

Dialogas_Capture

__________________________________________

* belen kokia eilės tvarka Lietuvos rytas, Lietuvos žinios, Bernardinai, Kauno diena, Klaipėdos diena, na ir Kultūros Ministerijos naujienų archyvo skyrelyje galima rasti.

** nespėjau ne tik aš. Nespėjo nei Lietuvos vertėjų sąjunga, nei Vikipedija. Vikipediją pati patvarkiau,nes reikalas toks atviras visaliaudinis, o va kaip iki LVS prisibelsti, nežinau, jų tinklapyje net e-mailas nenurodytas, tai jei kas pažįstat juos, tai praneškit, tegul apsideitina puslapį.

*** pilna Ryto allegro pokalbio su vertėja versija dviejuose klipuose:

____________________________________________

P.S. Kadangi šitam puslapiui lemta būti išsamiausiu viešai prieinamu šaltiniu apie vertėją Violetą Tauragienę, tai sudėsiu čia ir jos biografiją bei bibliografiją – kokia ji yra šiandien, 2015 metų vasarį:

Gimė 1944  02  05 Kėdainiuose. Nuo 1946 metų gyvena Vilniuje. 1950-1961 mokėsi Vilniaus S. Nėries II vidurinėje mokykloje, 1961 metais įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, po metų persikėlė mokytis į Rygos universiteto Filologijos fakultetą, kurį baigė1966 metais. 1976-1979 metais mokėsi aspirantūroje Maskvos Literatūros institute. Disertacijos vadovas – akademikas Michailas Gasparovas. 1982 metais Vilniaus Universitete apgynė filologijos daktaro disertaciją iš poezijos vertimo teorijos.

1967-1976 metais dirbo stiliste “Kultūros barų” redakcijoje ir redaktore Lietuvos Dailės muziejuje, 1980- 1984 redaktore Lietuvos televizijos literatūros ir dramos redakcijoje, 1984-1997 dėstė kalbas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Nuo 1997 – laisvai samdoma vertėja.

Nuo 1970 metų verčia prancūzų, anglų, amerikiečių rašytojus bei filosofus, nuo 2000 – dar ir italų. Nuo 1995 – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, nuo 2004 – Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė,  nuo 2012 – Prancūzijos vertėjų sąjungos „Atlas“ narė.

Per pastaruosius 15 metų yra gavusi stažuočių ir kvietimų paviešėti bei padirbėti vertėjų koledžuose bei menininkų kūrybos namuose Airijoje, Anglijoje, Belgijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Šveicarijoje.

Vertimai iš prancūzų kalbos:

M. Duras. Užtvanka nuo vandenyno. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.
Françoise Sagan, Pasiklydęs veidrodis, Baltos lankos”, 2012.
A. Camus. Užrašų knygelės III, „Baltos Lankos“ 2012 (dar neišleista)
R.Gary. Dangaus šaknys. „Baltos Lankos“ 2012
R.Gary. Moters šviesa. „Baltos Lankos“ 2009
A.Camus. Laiminga mirtis, “Baltos lankos” 2007
P.Quignard. Seksas ir baimė, “Alma Littera”. 2007
S. Beckett. Neįvardijamasis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
S. Beckett. Malonas miršta, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005
S. Beckett. Molojus, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004
E.Badinter. XY. Apie vyriškąją tapatybę, “Vaga”, 2003
M. Bourdouxhe. Žilio moteris, “Baltos lankos” 2002
M. Yourcenar. Filosofinis akmuo, “Baltos lankos”, 2000
R. Gary. Aušros pažadas, “Baltos lankos”, 1999, 2009
A. Camus. Sizifo mitas, “Baltos lankos”, 1997, 2006, 2008
A. Camus. Užrašų knygelės II, “Regnum”, 1997, „Baltos Lankos“ 2011
A. Camus. Pirmasis žmogus, “Baltos lankos”, 1996, 2007
S. de Beauvoir. Antroji lytis ( drauge su D. Bučiūte), “Pradai”, 1996, „Margi raštai“, 2010
N. Sarraute. Martero, “Alma Littera”, 1995
A. Camus. Užrašų knygelės I “Regnum”, 1993, „Baltos Lankos“ 2009
A. Camus. Rinktinės esė, “Baltos lankos”, 1993, 2002, 2008-2010
G. Bernanos. Naujoji Mušetės istorija, “Pergalė”, 1980, Nr.8-9
A.Remacle. Trijų saulių gatvė, “Vaga”, 1980

J. Vercoutter. Prarasto Egipto beieškant, Découvertes Gallimard, “Baltos lankos”, 1999
J.-M.Sallmann. Raganos–šėtono sužadėtinės, Découvertes Gallimard, “Baltos lankos”,1998.
A. Vezzosi. Leonardo da Vinci, Découvertes Gallimard, “Baltos lankos”, 1997.
J. Boisellier. Budos išmintis, Découvertes Gallimard, “Baltos lankos”, 1997.
M.-L. Bernadac, P. du Bouchet. Picasso. Išminčius ir beprotis, Découvertes Gallimard, “Baltos lankos”, 1997.

Vertimai iš anglų kalbos:

A. MacLeod. Menka bėda, jeigu…, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
J.M. Coetzee. Barbarų belaukiant, „Baltos lankos“ 2013.
W. Faulkner. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau (Laukinės palmės), „Baltos lankos“ 2013.
Terry Tempest Williams. Prieglobstis, „Baltos Lankos“ 2011
Mary Crow Dog. Lakotų moteris, “Baltos lankos” 2010
Leslie Marmon Silko. Ceremonija, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009
L. Carcattera. Saugi vieta, “Baltos lankos” 2009
J. Broderick. Piligrimystė, “Baltos lankos” 2008
C. McCarthy. Kelias, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
C. McCarthy. Laukinių arklių pakerėti, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007
P. Duncker. James Miranda Barry, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
G. Dyer. Atminimų spalva, “Baltos lankos”, 2006
J.M. Coetzee. Maiklo K gyvenimas ir laikai, “Vaga”, 2005
S. Deane. Skaitymas tamsoje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004
W. Faulkner. Triukšmas ir įniršis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003
W. Faulkner. Šventovė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002
P. Duncker. Haliucinuojantis Foucault, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002
G. Dyer. Paryžiaus transas, “Baltos lankos”, 2002.
C. Dexter. Paskutinis autobusas į Vudstoką, “Baltos lankos”, 1999
J. Brodskij. Poetas ir proza (drauge su kitais vertėjais), “Baltos lankos”, 1999
S. Sontag. Vulkano mylėtojas, “Baltos lankos”, 1998
K. Blixen. Iš Afrikos, “Tyto Alba”, 1996, 1998
V. Woolf. Ponia Delovėj, “Žaltvykslė”, 1993, Alma Littera, 2008
M. Lowry. Vulkano papėdėje, “Vaga”, 1986
W. Soyinka. Interpretatoriai, “Vaga”, 1979

Vertimai iš italų kalbos:

I. Calvino. Nematomi miestai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006
P.Levi. Jei tai žmogus, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003

Teatras:

S. Kribus. Didysis Boriso S. sugrįžimas, 2003
Eric Durnez. A., 2003
L. Van Wetter. Tiltas, 2002
E.-M. Schmitt. Svečias, pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 2001
A.de Musset. Lorenzaccio, 1995
P. Claudel. Vidudienio dalybos, pastatyta Kauno dramos teatre, 1990
E. Ionesco. Karalius miršta, pastatyta Kauno dramos teatre, 1990
J. Cocteau. Baisūs tėvai, pastatyta Šiaulių dramos teatre, 1986
J. Cocteau. Abejingas gražuolis, pastatyta Vilnius jaunimo teatre, 1986
A.de Musset. Marianos aikštys, pastatyta Šiaulių dramos teatre, 1985

B. Friel. Filadelfija, aš atvykstu, 2008
T. Murphy, Budynės, 2007, Pastatyta Klaipėdos dramos teatre, 2014
M. Carr. Mėja, pastatyta Klaipėdos dramos teatre, 2006
H. Pinter. Seni laikai, pastatyta Vilniaus jaunimo teatre, 1986
J.B. Priestley. Laikas ir Konvėjai, pastatyta Kauno dramos teatre, 1985
O. Wilde. Kaip svarbu būti rimtam, pastatyta Šiaulių dramos teatre, 1985
B. Shaw. Velnio mokinys, pastatyta Lietuvos Televizijos teatre, 1983

F. Bordon. Paskutiniai mėnesiai. Pastatyta Vilniaus Mažajame teatre, 2005

Reklama
 
3 Komentaras

Publikavo on vasario 9, 2015 mamystė

 

Žymos: , ,

3 atsakymai į “Vertėjo krėslas močiutei Violetai

  1. Violeta

    vasario 10, 2015 at 03:31

    Ačiū, Agnute, kad prisiminei Iriną Karsaviną, kurios taip apmaudžiai nepaminėjau. O buvo man gyvenimo Mokytoja, taurumo, didelės širdies, žmogiško padorumo ir garbės, teisingumo, ištikimybės tiesai ir pareigai etalonas, visada stovintis prieš akis, nevalingai verčiantis lygiuotis, saugantis, kad nepaslysčiau, neįklimpčiau į liūną. Ir jos motiniška draugystė buvo man viena pačių didžiausių likimo dovanų ir gyvenimo orientyrų. O dar, atsimeni, ji išmokė ne tiktai megzti, bet ir atvėrė mudviem prancūzišką virtuvę, – mums visiškai naują paprasto ir sykiu rafinuoto, sveiko ir dieviškai skanaus maisto pasaulį. O jos ir Siuzanos пасха ir сибирские пельмени!
    Ir ta plati plati, neaprėpiama kaip jos tėvo Sibiras dūšia.

     
  2. galibuti

    vasario 10, 2015 at 17:12

     
  3. Atgalinė nuoroda: Darom, ką galim | Namop2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: