RSS

Naujasis cirkas. Tas, kuris krenta.

22 Lap

karusele

Mano karta su įcentrinėm jėgom susipažino aukščiau pavaizduoto prietaiso pagalba. Pajautimas, kokiu kampu gali atsilošti, priklausomai nuo to, kaip greitai sukasi karuselė, atėjo empiriškai, su krauju burnoj Karoliniškių peizaže. Nemaniau, kad tą skonį prisiminsiu numirusiam naktiniam Namiure, po apdulkėjusiais teatro baldakimais. Skambant Sinatrai.

Čia viskas per Audronio Šokėjo altruizmą, kuris: a) rūpinas, kad būčiau susipažinus su Naujuoju cirku giliau nei per kasmet įspūdingą, bet su laiku popsėjantį Cirque du Soleil bet ir b) kai užsikabliuoju ant konkrečios trupės (Septynpirščiai ir jų Reversible – apie juos būtinai bus atskira kalba, tuoj tik suvažinėsiu į Boscho sapnus) (EDIT: suvažinėjau, aprašiau: Naujasis cirkas: Septyni Pirštai) – duoda nesmulkiaburžuazinių alternatyvų.

Šita Yoanno Buržua-zinė alternatyva – išmuša iš po kojų pagrindą: nėra viršaus, nei apačios, grindys tampa siena arba dangčiu, užvožti grasinančiomis supynėmis, toks nuolat svyruojantis paviršius, kuriame negali atsipalaiduoti, turi nuspėti partnerio judesį, kad pritaikytum jam kontrjudesį, kitaip apsivers tas jūsų vienintelis pagrindas. Stabiliausia atrodo įcentrinė jėga – kai pagrindas smarkiai sukasi, gali atsilošti 45 laipsnių kampu – sunku patikėti kad taip įmanoma, bet visi gi liudininkai – ir biški (labai biški) ramiai pabūti. Čia su sąlyga, kad ta plokštė nenustos suktis, kol Sinatra dainuoja.

Aš jau Reversibliuose (tuose, apie kuriuos vėliau) buvau supratusi, kad Naujasis cirkas yra labiau šokis nei cirkas, ir išvis nėr išmintingas laiko leidimas bandyti atpažinti jame vieną ar kitą žanrą. Tobulas reginys savaime, kur pastangą kamufliuoja žaižaruojantis įspūdis – eik, preparuok jei kvailas/meno kritikas/neturi ką veikti, kiek ten soundtracko nuopelno, kiek scenografijos, choreografijos, akrobatinio meistriškumo, atlikėjų charizmos. Gal išvis, keturiasdešimt metų negalvojai apie kiemo karuselę ir kojas pakirto seniai pamirštas kraujo skonis burnoj.

Palyginus su bet kuriuo Septynpirščių spektakliu TasKurisKrenta vizualiai yra tiesiog asketiškas, bet net man, stiliaus preferencijų skalėje čiuožiančiai link rokoko – tas  nemenkina jo įspūdžio ar vertės. Yoanno Buržua trupė dirba su įtampom ir pusiausvyra ir tai žiauriai intriguoja, kausto dėmesį, traukia į viršų. Ir dar jie neįtikėtinai puikiai polifoniškai gieda – net kabodami aukštyn kojom ar ant vienos rankos.

Namūro teatro programoje TasKurisKrenta rekomenduojamas kaip spektaklis visai šeimai. Po to reiktų nepamiršti pasiimti vaikų – spektakliui pasibaigus iš po kojų išmuštas pagrindas seismiškai ramesnis, bet vistiek:

bmd

Bet aš vaikus geriau imsiuos į Septynpirščių Boscho sapnus. Labai rekomenduoju pasižiūrėti jų repertuaro kalendorių: jei tik matysit ką nors geografiškai pasiekiamose vietose, varykit užsimerkę. Atsakau Karoliniškių kraujo skoniu.

 

EDIT: Palyginimui, nostalgiškam apsiverkimui ir supratimui, kad Fordas, kai kalbėjo apie greitesnius arklius, buvo teisus. (Цирк – Эквилибрист)

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 22, 2017 Briuselyje, kultūra, Teatras

 

Žymos:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: