RSS

Regimybės frontonas

20 Vas
Vykintas Vaitkevičius, žygkelių vedlys, didžiojo ornamento medžiotojas.

Kad vasario 16 turi būti vėliavinga, tą kažkaip per gyvenimą būni pajutus, bet kad būtent šiais metais būtent tą dieną turi būti su Vykintu Minaičiuose – tai čia kažkokia miškobroliška apvaizda suveikė, prirodydama man iki tol negirdėtą Vykintą su nuoširdžiai entuziastinga Partizanų Lietuva  ir jos bendruomene.

Koks visdėlto ypatingas gebėjimas iš anapusybės susiorganizuoti, kad reikiamą dieną reikiamoj vietoj atsirastų žmonės, kuriems svarbu, kad prieš 70 metų aštuoniems Vadams pavyko susieiti ir paskelbti deklaraciją, kuri tapo juridiniu gyvasties siūlu gniaužiamai nepriklausomybei. Be mobiliakų, be feisbuko, priešų medžiojamiems, vieniems kitų nepažįstant, per pilnatį ir sniegą susirinkti iš visos Lietuvos ir paskelbti, kad “4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.“ ir kad ta tauta nėra nugalėta, nes turi ją atstovaujantį organą: “1. LLKS Taryba <…> yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai“

Čia tik mane gūglo algoritmai skriaudžia? Niekaip nemeta paskaitomo deklaracijos teksto, tik neįskaitomą, stygas, žinoma, virpinančią faksimilę. Gerai, kad stende nusifotkinau.

Grįžus ėmiau gūglinti ir radau, kad visokia KAMo, Seimo ir Radviliškio rajono grietinėlė falšstartavo prie Minaičių paminklo diena prieš sukaktį. Jei Vadams nebūt buvę svarbu Deklaraciją pasirašyt vasario 16-ąją, tai nebūtų to darę. Todėl būtų žiauriai neteisinga, jei tikrą septyniasdešimtmečio dieną nebūtų kam sušukti aštuoniems Vadams aštuoniskart valio. Bet čia atėjome mes su Vykintu ir sušukome iki pat Radviliškio stribinyčios.

Tie valiavimai (gal keturi, kiekvienam 17 km maršruto sustojime) buvo man baisiai gerklę gniaužiantis momentas. Ant antro vis užlūždavau, nes beveik apsiverkdavau. Iš neteisybės – kad tokie gražūs, teisingi, protingi – ir tokių trumpų ir taip žiauriai pasibaigusių gyvenimų, ir su tokiu vis dar neužtikrintu idėjos, kuriai atidavė viską, pratęsimu. Gali sakyti, kad čia tik aš prisitaikėliškumo ir tautinio tingumo pavyzdys, kad šitiek nugyvenus pirmąkart išgirdau apie Balandiškį – sodybą tobulu Vandenyno vardu, kurioje Vadai susiėjo dirbt prie Deklaracijos, ir tik gavę žinių, kad ten nesaugu, persikėlė darbo užbaigt į Minaičius. Man tai atrodo, kad Balandiškio Sajų sodyba yra galbūt pagrindinis Laisvės Kovų Sajūdžio paminklas. Ir atrodo ji šitaip:

Čia iš išorės taip atrodo, palyginti tvarkingai. Kaip atrodo iš vidaus, kai pro plyšį pasižiūri, nerodysiu, galit patys važiuot pažiūrėti.

Ir vėl – grįžus bei pagūglinus išlenda kažkokios žinybinės ambicijos , dėl kurių Balandiškio sodybos neišeina restauruot, nors yra jau ir projektas ir sąmata, teko biški sutartiniškai pašamanint ir valiavimus sodybos šeimininkams Sajams užbaigti šūksniu, kuris pasiektų Kultūros Ministeriją:

Ir jei manęs klaustumėt, tai sakyčiau, kad žinau, kad viskas bus tvarkoj su Balandiškiu, syki jau pateko į konkrečių Partizanų Lietuvos svajonių sąrašą. Nes šitie žmonės žino, kad svarbu svajoti ir svajonėmis dalintis, o Visata tvarkingas paraiškas įgyvendina. Ar su Lietuvos pašto ir Susisiekimo Ministerijos palaikymu:

Ar su Vilniaus savivaldybės ir Vilniaus kultūros centro:

Suorganizuoti dvylika žygių ir praeiti kiekvieno Vado kelią į susitikimą Minaičiuose, sukviečiant į šitą reikalą 1142 žmones, iš kurių bent pusė keliavo ne vieną atkarpą (paprašykit, kaip aš, Gedimino Petrausko, pasidalins labai mielu ir įdomiu žygių statistikos PowerPointu) – tai čia jiems, man rodos, nė paraiška Visatai nesiskaitė. Šiaip darbelis toks, žmogiškos pastangos vertas:

Iš Gedimino Petrausko prezentacijos baigiamajame Žygkelių projekto renginyje.

Ir kad prieš Žygkelių projektą buvo tiksliai žinomi tik du Vadų buvojimo punktai, o po projekto tiksliai įvardijami jau dvidešimt keli (čia iš klausos ir atminties vardiju, tai nesugebu labai tiksliai) – tai čia irgi dalykas, kurį tiesiog priklauso padaryti tiems, kam Klaso partizanų pelenai beldžias į širdį.

Jau norėjau klausti, o kas toliau? Bet Partizanų Lietuva atsakė savo FB paskyroje:

ir fotkę paskutinio žygio albume radau tinkamą – atkreipkit dėmesį į jauniausią žygio dalyvį nuotraukos centre – nepritūpęs jis ten, tiesiog teisingas šešiametis pipiras:

Kad jau tvarkingai viskas vienoj vietoj būtų – įdedu Dvyliktojo žygio žemėlapį:

12, baigiamojo, Partizanų Lietuvos žygio žemėlapis

Ir, tauta turi žinoti savo karžygius: pirmiausia, žinoma, aštuoni Vadai –
 LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas 
Jonas Žemaitis-Vytautas bei Tarybos nariai – Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronislovas Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.

O po to ir antrasis aštuntukas: Vykintas Vaitkevičius, Gediminas Petrauskas, Žilvinas Montvydas, Ieva Stachovaitė, Ieva Šimanauskaitė, Aistė Petrauskienė, Greta Paskočiumaitė, Rugilė Grendaitė – aka Partizanų Lietuva. Edit: išaiškėjo devintasis, žygeivių slapyvardžiais krikštytojas Vytenis Dapkevičius. Gerai, kai karžygių skaičius auga!

Aš pati dar kartą turiu prisiminti, kaip man sekasi, kad pažįstu Onutę,kuri pažįsta Dovilę, kuri pažinojo Vykintą – ir nevalingai nusišypsoti prisiminusi mūsų awesome ekipažą – su Jurga ir Baltrum. Išplėstinė skautiška šeima su Urte, Vyte, Tadu, Barbora ir netgi Benu (klasiokai dauginasi teisingai) – irgi buvo nerealus bonusas.

Tiesa, šis žygis praturtino mane ir slapyvardžiu! Slama – pirmąkart perskaičius pagalvojau, kad kažkoks feikas, bet paskui supratau, kad kaip moteriškei iš Salomėjkos – jau vėliau virtusios Salama – ir palakstančiai teniso kortuose (nors ir su užmesta aspiracija grand slamams) – atsitiktinai vardą parinkus sistema žinojo, ką daro. Va tik žinių jokių apie Slamą neradau. Paklausiu Partizanų Lietuvos, kiek reiktų pervesti paramos sąskaiton, kad būsimoj Partizanų Valstybės Istorijoj atsirastų slapyvardžių rodyklė – bent tų, kurie jau priskirti žygkelių keleiviams.

EDIT 2: dabar jau žinau, kad Slama buvo – o gal net dar yra! – Jundulaitė Kižienė Aldona, Povilo, g. 1929, gyv. Vilkaviškyje, moksleivė, Tauro apyg. partizanų ryšininkė „Slama“. Suimta 1948 01 08, kalinta Kybartuose, Vilkaviškio r.; 1948 03 27 Kaune. Ypat. pasit. 1948 05 26 nuteista dešimčiai metų lagerio. Išv. į lag. – 1948 08 11 Dubravlagas, Mordovija; tremtis – 1955 04 12 Novosibirsko sr.; paleista 1955 05 23, 1955 grįžo į Lietuvą.  (Iš Lietuvos gyventojų genocido vardyno, skirto 1948 metams – “čia tos didelės knygos, kurias leidžia LGGRTC “ – kaip man pasakė Aistė Petrauskienė, projekto Partizanų Lietuva vadovė, Lietuvos Laisvės kovų įamžinimo sąjūdžio pirmininkė.)

P.S. Dominyko Norkūno verstą Wallace Stevens Regimybės frontoną radau FB. Ačiū Juliui Kelerui. Čia galit pasiskaityti visą.

 
2 Komentaras

Publikavo vasario 20, 2019 Lietuvoj

 

2 atsakymai į “Regimybės frontonas

  1. Jolanta

    vasario 20, 2019 at 18:55

    Prie organizacinio komiteto ir Vytenis Dapkevičius priklauso:). Tai jo puiki idėja buvo slapyvardžiais pažymėti keliautojus

     
    • galibuti

      vasario 20, 2019 at 19:51

      ačiū, pridėjau. faina, kai karžygių skaičius auga.

       

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: