Pasakykit, prašau, kad nesu paskutinė savajame burbule sužinojusi, kad Karžygis – tai ne tik Maironio eilėraščių lyrinis herojus, bet ir aukščiausias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įsteigtas apdovanojimas.
Lietuvos partizanų vadų turėjom aštuonetą, o Karžygių – tik septynis*. Iš tų septynių daugiau žinojau apie du: šią vasarą daug galvojau ir netgi rašiau apie J. Lukšą-Daumantą, o nepriklausomai nuo sezono savo Dzūkijos nac.parke nuolat randam progų prisiminti J.Vitkų-Kazimieraitį. Per šias Vėlines atėjo metas uždegti žvakutę dar vienam Karžygiui: Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Teko planuot dienos žygį į Lenkiją.
Apie pianinu ypač Šubertą mėgdavusį skambinti knygių, reikalui esant nuginklavusį priešlėktuvinės apsaugos sandėlio sargybą, dukart su užduotim kirtusį sieną į Vakarus ir sugrįžusį tęsti darbų ten, kur buvo labiau reikalingas – jei norėsit, susirasite informacijos patys. Aš tik nuotrauką įmesiu – kokia kitokia būtų šiandienos Lietuva, jei tokie vyrai nebūtų kritę miškuose ketvirton dešimtin neįkopę ir nieko po savęs nepalikę:
Namop2 