Pasakykit, prašau, kad nesu paskutinė savajame burbule sužinojusi, kad Karžygis – tai ne tik Maironio eilėraščių lyrinis herojus, bet ir aukščiausias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įsteigtas apdovanojimas.
Lietuvos partizanų vadų turėjom aštuonetą, o Karžygių – tik septynis*. Iš tų septynių daugiau žinojau apie du: šią vasarą daug galvojau ir netgi rašiau apie J. Lukšą-Daumantą, o nepriklausomai nuo sezono savo Dzūkijos nac.parke nuolat randam progų prisiminti J.Vitkų-Kazimieraitį. Per šias Vėlines atėjo metas uždegti žvakutę dar vienam Karžygiui: Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Teko planuot dienos žygį į Lenkiją.
Apie pianinu ypač Šubertą mėgdavusį skambinti knygių, reikalui esant nuginklavusį priešlėktuvinės apsaugos sandėlio sargybą, dukart su užduotim kirtusį sieną į Vakarus ir sugrįžusį tęsti darbų ten, kur buvo labiau reikalingas – jei norėsit, susirasite informacijos patys. Aš tik nuotrauką įmesiu – kokia kitokia būtų šiandienos Lietuva, jei tokie vyrai nebūtų kritę miškuose ketvirton dešimtin neįkopę ir nieko po savęs nepalikę:
Dainavos apygardos štabo viršininkas JURGIS KRIKŠČIŪNAS-RIMVYDAS ir jo adjutantas VYTAUTAS PRABULIS-ŽAIBAS žuvo 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemio kaime. Jei bandysit susirasti tą vietą google mapsuose – reiks ieškoti lenkiško Szlinokiemie ir klaidingai užvadintos Lietuvos savanorių žūties vietos. Jei pasimesit – ne bėda. Mes kelio klausėm dviejuose vienkiemiuose, abiejuose gražiai lietuviškai kryptį nurodė.
Karžygio ir jo adjutanto žūties vietoje yra trijų rūšių skirtingų laikmečių paminklai. Betoninis Gediminaičių kryžius, kenotafas su dviem lentelėm ir metaline mūka:
Bet man gražiausi tie du laibi beržiniai kryželiai įsmeigti buvusio bunkerio duobėn – turbūt labiausiai laikini, bet ar ne toks yra visų mirusių atminimas, kol kas nors vėl apie juos nepagalvoja, paieškot neatklysta:
Pastebėjot magnetolą medyje toj nuotraukoj, kur gediminaičių kryžiai? Tai čia Rimas iš kalno apačios atlingavo su Metaxa. Šuo jo tokiu vardu, graikišką, anot jo, degtinę ryškiai buvo jau suvartojęs, bet nežiūrint į tai, pasirūpino mumis šeimininkiškai, į saulėlydį žvelgėm visi kartu dainuodami “Tyliai leidos pavargusi saulė“, radiolos takelis visiems suteikė drąsos. Spėju, kad gal ir didžiavyrių vėlėms patiko, jei prasklendė kur šalimais. (Po to sekusi “Juoda Orchidėja“ galbūt pernelyg radikali ano šimtmečio vidurio muzikiniam skoniui, bet Rimas buvo nesustabdomas).
O DETEKTYVAS KUR????
Detektyvas – jis priešistorėj. Didžiavyrių žūties vieta buvo žinoma, o palaidojimo – ne. Ne tokie buvo lenkų KGB metodai ir užmojai, kad partizaną nudaigojus atiduotum jį žmoniškai palaidoti. Tai kaip gerai, kad Suvalkų lietuviams, ir turbūt konkrečiai Suvalkų lietuvių veikėjui Kazimierui Baranauskui tokia situacija neatrodė nei gera, nei teisinga, ir ėmėsi jis būdų šitą nežinią išsklaidyti, ir sekėsi jam geriau nei niekaip: kad kūnai buvo pakasti Suvalkų evangelikų kapinėse p.Kazimieras išsiaiškino, bet konkrečios vietos – ne. Tada ėmė ir pastatė jiedviem paminklą ant tuščio kapo tose kapinėse – ir gražiai visą tą istoriją papasakojo 2013-ais metais:
Bet nuo 2013 metų praėjo daug laiko, ir šių metų rugsėjį lenkų archeologai atkasė turbūt Karžygio Jurgio Krikščiūno Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo palaikus, apie tai pasakojama čia:
Kol didžiavyrių palaikai keliauja ekspertizėn, mums pasirodė prasminga pabandyti ton palaikų atkasimo vieton nukakti, chrizantemų kupstelį padėti, žvakutę uždegti, pasinaudoti proga vaikams apie didžiavyrius papasakoti. Nebuvo taip visai lengva, nes Suvalkų Evangelikų kapinėse orientavomės pagal tvorą, kuri matosi video reportaže, ir pagal raudonų plytų pastatą iš ten pat. Bet radom. Padėjom. “Stoviu aš parimus“ sudainavom. Ne pirmi ten buvom – porą žvakučių jau radom ir medžio, po kuriuo reikalas vyko, šakose plaikstėsi auksinė vėliava:
Gūglui neparašiau, kad šitą pakasimo vietą užžymėtų kaip religinio garbinimo tašką, bet, jei norėtumėt mūsų žygį pakartoti, tai vat jums screenshotas:
Na ir kadangi J.Krikščiūnas-Rimvydas 1947 m. per sieną pirmyn atgal suvaikščiojo su JUOZU LUKŠA-SKIRMANTU (jis gi ir Daumantas, ir Skrajūnas ir kt.) – tai grįžinėjom pro Lubavą, šitas jau Lietuvoj, kurio kultūrnamio aikštėj stovi paminklas Juozui Lukšai, einančiam kiaurai sieną. Buvo pirmas žiemos laiko vakaras ir buvo tamsu. Bet paminklas (skirtingai nuo nuotraukų) – vykęs. Natūralaus dydžio Lukšos kontūro ertmė tinka priminti sienom nesustabdytą kovotoją, pernelyg greitai perėjusį išvis anapusybėn.
Su Sudargo Selindžeriu susišaukia. Ir kodėl neturėtų – “Rugiuose prie bedugnės“ buvo publikuota 1951-aisiais, Juozo Lukšos žūties metais ir man nėra sunku įsivaizduoti, kad tai, ką dėl Lietuvos darė Juozas Lukša buvo narsus ir vyriškas įgyvendinimas paaugliškos Holdeno Colfildo svajonės: būti vartininku ant bedugnės krašto, saugančiu nuo pražūties bėgiojančius vaikus. Rugių lauke ir krito kulkos pakirstas. Kitokiose aplinkybėse kitos ir pabaigos.
Bet čia gal ir todėl, kad man Rugiuose prie bedugnės yra svarbi knyga. Ir kad savo kompanijoj turėjom vieną jauną vartininką.
Žodžiu, turit šalia vartininkų ar šiaip pasakojimams apie Lietuvos didžiavyrius prisirpusios publikos – sėskit mašinon ir brėžkit trikampį: Suvalkai – Szlinokiemie-Lubavas. Jei turėsit bagažinėj žvakučių ir chrizantemų kupstą – mašinas su lietuviškais numeriais stabdantys budrūs lenkų pasieniečiai beveik atiduos pagarbą. Ir jau tikrai neturėtumėt sau prisiskirti SMS žinutės, kurią gausite kirtę sieną, jei Lukašenkos hibridinė ataka užsitęs:
* Septynis Karžygius išvardintus radau rašytiniam šaltinyje: Seimo portale (žr. pačioj pabaigoj). Bet gavau patikslinimą, kad Regimybės frontonuose minimas Vykintas Vaitkevičius kalba apie aštuonis Karžygius, aštuntuoju įvardindamas VOVERĮ-ŽAIBĄ. Vykintu tikėčiau labiau nei anoniminiu Seimo portalo autoriumi – bet ta priklausomybė nuo rašyto žodžio… Spręskite patys.
Susiję įrašai: Regimybės frontonas, Juozo Lukšos vestuvių lokis.
Namop2 