a.s. šitas įrašas yra daugmaž privatus, vertingas tik trims šios istorijos herojėms ir siauram ratui žmonių mumis besidominčių. Slaptažodžiais dangstytis nesiėmiau, bet kas svetimas skaitysit, tai savo rizika.
Šita va nuotrauka nuo Saint-Paul-de-Vence baro terasos yra labiausiai apie mus tris, lapkričio nesezonu patraukusias savaitgaliui į Nicą, nes niekur arčiau kartu normaliai pabūt neišeina. Kas labiau mus pažįstat, galit paspėliot, kuris gėrimas yra kurios – man atrodo akivaizdu 🙂
Kelionės pretekstą susigalvojom kultūrinį – Aistės Paulinos Meno per prievartą žvaigždučių punktyrais. Taip ir laikėmės, nors demisezoniniai Cote-d-azure’o monai atkakliai bandė mus kreipti sporto ir sveikos gyvensenos klystkeliais.
Pradžioj buvo Zaventemo orouostas, su J.Decaux reklama, kurią pamačiusios sutrikome – iš kur apie mus žinojo? Ir kur turėtume tų banglenčių ieškotis?
Banglentę radome visai nešpėtną, Maeghtų galerijoje, iš po Miro teptuko išsprūdusią:
Man iki jos nusigauti buvo nelengva: teko prisiminti vaikų uolom laipiojimo pamokas, kurias kažkada tingiai stebėdavau per stiklą, laukdama, kol reiks susirinkti visus namo. Karabinų neprisireikė, bet išsimaudyt šanso būta:
Toks parkūras Maeght galerijoje nėra būtinas, ir jei ekspozicijos apžiūrinėjimo nepradėsit nuo pasisėdėjimo kavinėje su neapskaičiuotu vyno kiekiu, nes pamiršot, kad švenčiausia trijulės kompanionė vairuoja – tai greičiausiai šitą sportinę veiklą ir praleisit. (Jaučiat šventumą spinduliuojantį iš durų rankenų selfio?)
Be vyno ir parkūro man toj galerijoj labiausiai patiko vaizdai nuo skardžio į jūrą – šakės!
Dar tokia didelė melancholiška juodai balta kinetinė skulptūra prie įėjimo, kurios nenufotkinau, ir, žinoma geltonasis objektas, kurį iškart pakrikštijau Penetracija, nors tiksliau turbūt būtų versti – Penetruojamoji. Nu bet kas čia per žodis. Mečiausi ton Penetracijon kaip kokian dangiškų makaronų (nepainiot su dangiška mana) baseinan, išnirau, kaip naujai užgimusi, tiesiai savo fotoakušerės objektyvan. Pabandysiu sudėt čia penetracijų karuselę, gal pajusite dinamiką – nu ir statišką grožį, mano užgimimo neperturbuotą:
Tai dabar žinosit, kur iš Nicos pavažiuot – Aistė Paulina net paaiškina kaip visuomeniniu transportu, tada ir tas vynas normaliau pasiskirsto gal, pavartosit galerijos grožius be išsidirbinėjimų. Nors nemanau, kad aš ten pirmoji tokia buvau, suoliukas netgi yra tiems, kurie skraido (Si!):
O bet jeigu Nicoj nuomositės mašiną, ir ypač, jei apsigyvensit Promenade-des Anglais – tai žiūrėkit, kad nebūtų jums, kaip mums buvo. T.y., kad nepataikytumėt į tą sekmadienį, kai vyksta pajūrio Alpių maratonas: prieš maratonus labai nieko neturim, bet mašinas iš vakaro liepia visas iš promenados patraukt, turi sukt galvą, kur tą nuomotą mašiną dėti.
Mašiną įgrūdom į viešbučio kiemą – šeimininkas netikėjo, kad nereiks jo pagalbos užpakaliu ten, kur reikia, įvairuoti. Ir šovė mums galvon kultūriškai integracinė mintis. Sufjūžinti sutkišką Vilniaus maratoną su Nicos renginiu. Gavosi štai kas (paspauskit ant strėlyčių, pažiūrėkit visus tris variantus, informuokit, kuri kopija atrodo labiausiai sutkiška):
Per tą fjūžinimą supratom, kad Sutkaus nuotrauka tikriausiai surežisuota, mums išsikišt per langą nelaikomoms už kojų nebuvo įmanoma, nors mūsų išsikišimo kampas kur kas mažiau dramatiškas. Čia tokia perteklinė informacija. Sutkus yra meistras, mes net ne Margaritos. Bet argi negali daryt ką nori savaitgalį pakrantėje, kur saulė iš jūros kyla, o ne jon leidžiasi? (Nuotrauka daryta tą sekundę, kai užgeso žibintai, nusprendę, kad jau rytas):
Nuleidinėjom saulę ružavoj Rotšildaitės-Efrusi viloj, kurios visų devynių sodų aplakstyt nespėjom, nes lapkritį net ir Nicoj anksti temsta. Jaučiausi kaip tas makaroninis pyragaitis, kurį grūdau burnon, nes valgyt jau norėjosi, o pagal prancūziškas valgiotvarkes dar buvo visai ne laikas. Kažkaip lengvai ir oriai (orinius pyragaičius iš dar ne Mažvydo bibliotekos kas nors prisimenat?) – ir tuo pačiu avietiškai krinoliniškai. Gyvenimas turi būti gražus, ir man patinka, kad tokie įvairūs yra grožio supratimai ir apraiškos. Baronaitė Beatričė Effrusi – Rotschild jį įsivaizdavo taip:
O kitoj įlankos pusėj Kerylos vilos savininkas – šitaip:
Būsit Nicoj, turėsit laiko ir mašiną – aplankykit abi.
Neturėsit – tiesiog karališkai pasėdėkit tuščiam pliaže. Kurortai – juos privalu rimuoti su nesezono metas.
Ir viso šito kratinio pabaigai – seasons greatings iš off-season Nicos. Linkiu jums visada turėti tokių draugių, kaip aš.
Namop2 