Ateina gi laikas, kai tų pirmų kartų jau kaip ir nebesitiki. Bet šiandien kai driokstelėjo – ištisi du . Kaip mano amžiui – tai tiesiog avalanšas.
Prasidėjo viskas šiandien 5:20 ryto, kai Vilniaus stoties rajone praradau epaspirtukinę nekaltybę. Nu kaip FB draugams nepasigirsi:
Vietoj sveikinimų ir tapšnojimų per petį gavau užklausimų apie viceministrą ir pasiteiravimų, ko valkiojuosi naktimis apink stotį. Į visus klausimus atsakymus turėjau patenkinamus: 5:45 iš Vilniaus stoties išvyksta pirmasis traukinys – į Marcinkonis. Kas bent kiek mane pažįsta, supras, koks jis tinkamas, kai nori apsimesti, kad po spektaklio Vilniuje grįžai nakvot pas vaikus į kaimą.
Apie viceministrą istorija barzdota. Įžengė, pasakojama, žmogus su oficialia delegacija Vavelin, apako nuo kultūros ir sureagavo stipriausiu įmanomu ištiktuku. O kad manė, jog valstybės tarnautojoms paspirtukais važinėti nedera – tai potvarkio tokio neišleido, o ką vienos kartos žmonės galvoja apie kitos kartos žmones, o dar epochų lūžių sandūroje – tam yra dar lotyniška diagnozė: o tempora, o mores!
Juokingiau buvo prisiminti, kaip kabinete greta nišos, kurioje, vėl – pasakojama, pasikorė bankrutavusio žydų banko valdytojas (todėl, pasakojama, Kultūros Ministerijos pastato nereikėjo gražinti kaip žydų turto – ne dėl to, kad pasikorė, o kad bankrutavęs žydų bankas, kai jį nacionalizavo, jau buvo nebe žydų) – tai sėdėjom mes tam kabinete su dabar į LNDT žmones išėjusia Ieva. Man iš viceministro kažko reikėjo, bet, tiesą sakant, gal jo net kiek bijojau – paspirtukai ten ir kitos istorijos – todėl kreipiausi į jį meilu. O kai piktinausi, kad savaitę negaunu atsakymo, tai Ieva pademonstravo klasikinį sveiką protą (manau, LNDT juo irgi labai džiaugiasi) privesdama mane prie palangės, nuo kurios buvo galima žvelgti į viceministro stalo kampą, ant kurio stovėjo kompas su tokiu baisiu monitoriumi (kai žmonės dar nesapnavo, kad monitoriai gali būti plokšti). “Ar matei jį kada nors ČIA sėdint?“ – klausė manęs Ieva. Šitaip pakoučinta (termino tada dar irgi tokio nebuvo) paslėpiau kampe paspirtuką, susirinkau drąsos likučius ir nuėjau intymesniam bendravimui. Gavau, žinoma, ko norėjau, tais laikais gaudavau daugmaž viską – nors ir nepamenu, ką.
Tai maniau, kad taip čia su tais pirmais kartais ir baigsis – gal vėl koks po dešimties metų nutiks, kai teleportacija gal mainstrymu taps – turiu net planą su kuo ir ką tokiu atveju daryčiau. Bet taip ilgai laukti nereikėjo. Laukti nereikėjo beveik išvis, nes tuo parytiniu traukiniu grįžusi ir kiek nusnūdusi pabudau nuo komandos pjaustyt svogūnus beigi spirgus, nes – TADAM – vyras parneša šeimai MAMUTĄ. Nu ne mamutą. O sidabrinę puokštę. Jo 95% įsitikinimu valgomų antros kategorijos grybų, nes labai panašūs į paveiksliuką grybų knygoje, prie kurio parašyta Gluosninės kreivabudės. O gal į tą, prie kurio parašyta Pilkosios kreivabudės. Nu bet tikrai jau ne pilkosios musmirės. Ir šiaip, kodėl ant kieman nuvirtusios šimtametės liepos turėtų nuodingi grybai augti.
Pagal klasikinį vaidmenų pasidalijimą turėjau, žinoma, parėkti apie neatsakingumą antroj amžiaus pusėj pirmąkart į keptuvę versti grybus kuriuos manai identifikavęs pagal paveiksliuką. Na bet po to – labai neblogai jie keptuvėje atrodė:
O postfaktiškai dar ir Onutė patvirtino, kad teisingi tie grybai, ne tik pati paragavo, bet ir papildomos informacijos atsiuntė – cholesterolį kreivabudės mažina ir yra kirminų žudikės:
Tai dabar sėdim, laukiam. Aš sąskaitų numerius ir pašto bei socpaskyrų passwordus apsaugotan failan surašinėju – seniai ruošiausi. Klasiokės liepia sveiką Mariją kalbėti. Na, kaip tradiciškai po pirmų kartų.
Feisbukas išgirdo, apie ką čia tarškam, išmetė man Verbos eilėraštį:
Tai taip ir supratau, kad visi pirmi kartai mums duoti, kad neiškristume iš tikrosios meilės kurso. Nes pradžia su pabaiga keliauja. Einu pudros ant veido užsimesiu – dar nenoriu į žemę supanašėti.
Namop2 