Trys vėlinių stotelės

Taip atsitiko, kad savo vilnietiškus kapus apšokom iš anksto ir radijo įspėjimai apie sudėtingas padėtis Lietuvos keliuose neįkvėpė antrąkart mestis Antakalnin, kaip Brodan – į kitus pažiūrėt ir savęs parodyt.

Bet žvakučių turėjom, trokštančių jas degiot taip pat, todėl suderinom tradicinį atostogų žygį dar nemintais Dzūkijos Nac Parko takais su ieškojimu vietų, kur tas savo žvakeles galėtume prasmingiau uždegti. Juolab doriausia internetų Elė davė sektiną pavyzdį:

Partizanai mintyse sukosi ir mums. Bet iki Kazimieraičio slėptuvės su dviem pradinukais per darganą ir miškovežių suvartytus miško keliukus manėm sunkiai nusikasiantys. Tada prisiminiau, kad Molėtų marše nesudalyvavau tik dėl to, kad tuo metu kilau į dangų.  Bet sykis toks jau likimas, tai Molėtai be manęs turbūt ir toliau apsieis, o va kur artimiausia žydų žudynių vieta žiūrint iš kaimo, kuriame jau tiek laiko gyvename – kaip tik atėjo laikas pasiklausti.

Gerai, kad pasiklausiau. Nes pati Žydų barakų miške už Musteikos suradus niekada nebūčiau. Net jei netyčia grybaudama būčiau užėjus, niekaip nebūčiau pagalvojus, kad duobė, į kurią ir lapkritį svyra raudoni bruknių lašai yra ta, kurion ’41 metais buvo suversti sušaudytų žydų kūnai. Žmonių būta, sako, koks trisdešimt. Vyrų, moterų ir vaikų – pabėgusių iš Marcinkonių geto. Sako, kažkas vokiečiams užrodė bėglių stovyklą. Sako, vokiečių sušaudytus vietiniams toj duobėj užkast liepė. Sako, parsinešė iš kasusiųjų kas laikrodį, kas batus. Sako, išsikasė kažkas kūnus po to, matyt perlaidojimui. Perdaug “sako“ ir perdaug “kažkas“. O ką darysi. Gal ir vietiniams nelabai bebėr iš kur sužinoti – ką jau tokiems užeiviams, kaip mes. EDIT: daugiau žinių apie šį ir kitus epizodus tautininko užrodyta radau čia: http://gintarinesvajone.lt/2016/09/03/holokaustas-alytaus-apskrityje-1941-metais-2/

Mūsų #moletumarsas

Pradinukai mūsų mikliai duobėn sušoko, man net nespėjus makabriškomis mintimis persismelkt. Pagalius į urvelius pakaišiojo kobrų ir lapiukų ieškodami. Žvakeles uždegė, viena su visu plastmasiniu indeliu fakelu užsiliepsnojo. Seniokiškai parymojo. Ir atgal išsiropštė.

Strimagalviais tolyn nusitaikiusius pagavom už skvernų. Intenciją paaiškinti. Istoriją papasakoti. Istorijos pradžioje teiravosi “kodėl mūsų tada dar nebuvo?“. Po to jau sakė “gerai, kad mūsų tada nebuvo“. Tokia tat mūsų pirmoji Vėlinių stotelė. Reikės gal imtis kokią nuorodą ar bent atsitiktiniams medžiotojams-grybautojams ką nors sakančią lentelę suorganizuoti. Ar patiems drožti, ar Nac Parkui įkyriai primininėti.

Antroji stotelė tai tarsi antra medalio pusė. Pargrįžom Musteikon prie kryžiaus keturiolikai Musteikos vyrų nekaltai mirtin pievon suguldytų. ’44 metų birželį. Rusų kulkomis. Tą istoriją kryžiuj ir pats išskaityt gali. Bet kai tau tik septyneri, negali būti tikra, kad perskaitei teisingai. “Ką reiškia kad visi vienaip sutartumėte?“ klausia vaikas. “Kad būtumėm vienos dvasios ir vienos minties“,- atsakau. Pasikalbėjom. Gerai, kad žvakutę uždegt kol kas dar pagrindinis išsipildymas. Ateičiai reikės gal rimčiau pasikaustyt.

Kad Žydų barakai ir Musteikos kryžius yra dvi vieno medalio pusės kažkaip intuityviai jaučiau, o paskui radau ir objektyvesnį to įrodymą. Kai parėjau ir bandžiau gūgle daugiau ką apie šias dvi stoteles sužinoti. Vienintelį radau šaltinį, tiksliau Šalcinį, 2010 m. gruodžio numerį, trečiam puslapy Romo Norkūno rašinio pastraipą:

Po to raudonais žandais ėjom į svetingus Musteikos namus valgyti kopūstų sriubos su aviena (Vėlinės – avinėlių galabijimo metas) ir bankucheno su mandarinais ir ananasiniais saldainiais. Jaunieji vaikščiotojai sušilo, pailsėjo ir ėmė guviai regzti tolesnio vakaro planus, bet tam reikėjo grįžti namo.  Kadangi žvakučių vis dar buvo ir ūpo jas deginti vis tiek pat – stabtelėjom prie Darželių kaimo kryžiaus. Laikas jau buvo tamsus ir man pirmoji šių metų šlapdriba įkyriai lindo įsiamžinti blankioje trečiosios Vėlinių stotelės nuotraukoje:

Ir šįkart – kad būtų bent kiek kitoniška – neturėjau jokių šiurpių ar nesuprantamų istorijų. Nes dabartinio Darželių kryžiaus istorija yra būtent apie tai, ką reiškia būti vienos dvasios ir vienos minties. Reikalas vyko daugiau nei prieš ketvertą metų, tada tą Vieno kryžiaus istoriją ir aprašiau. Tiesa, kai kurių toje istorijoje minimų žmonių nebėra (kaip a.a. kaimyno Vlado), kai kurie – paaugo (nulipo tėvui nuo sprando ir sudalyvavo šiandienos žygyje), be to, Darželiuose atsirado gatvės (nors siuntų išvežiotojams vistiek turi aiškinti, kurioj pusėj ir kelintam name nuo kryžiaus gyveni), ir kryžių tikrai turim naują, turbūt didžiausią Varėnos ir Druskininkų rajonuose, nes kaimynas Gintaras (prieš tapdamas nebe kaimynu) ąžuolo tikrai parūpino, o kryždirbiui susimetėm.

O kadangi Vėlinės yra metas, kai dar gali rinkti ne tik žaliuokes, bet ir kazlėkus, o be to, kaip minėjau aukščiau, jos  yra aviniukų skerdimo metas – tai galit bandyti atspėti, kokią vakarienę susitaisėm pačiai dienos pabaigai:

Jei makabrika, tai makabrika. Nors ne visi gal turės fantazijos įžiūrėti, kas čia. O kas įžiūrės – tiems gal įprastas skerstuvių patiekalas, nieko nepadoraus.