RSS

Egodokumentiška Šiaurės vasara

28 Rgp

I. Priešistorė. Invazinė.

Negalėjau apsispręst, kurią nuotrauką palikt.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau  įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1].

Kai prieš trejetą metų yrėmės valtimi iš Rinkuškių kapinių, gavom audros ir krante pirmu reikalu puolėm pilies restoranan arbatos vaikams atšildyti – kur mums besidžiovinant laiptais pradėjo leistis kultūrinio Lt elito divizija – nuo Kadžiulytės iki Platelio per Žagrakalytę ir dar kažką – pajutau invaziją. Lengvą pavojų nastopko-korsaki(eniki)škai-ivanauskaitiškam Biržų kultūrinio elito monopoliui. Reikia, galvojau, patikrint, apie ką ta Šiaurės Vasara.  Šįmet taip ir padarėm.

II.  Klijavimas. Veidų ant vardų.

Kai reguliariai, bet tik paskaitinėji, kultūrinę spaudą, tai aišku, kad žinai, jog yra pasaulyje Baranova, Radvilavičiūtė, Staponkutė, Navakas, Kreivytė, Narušytė, Trilupaitytė, Burokas. Buroką, tiesa, buvau jau Briusely gyvam kūne mačiusi. O kitų šitoj eilutėj išvardintų – ne. Net Navako, neįsivaizduoju, kaip man taip pavyko. Jonušys, pvz., galvojau, kad yra Degėsys. Nu bet dabar jau visus būsiu gyvai pamačiusi, ką pamatyt norėjau, o žiūrėdama FB renginio nuotraukas su pataginimais dar ir bonusinių pažinčių apturiu. Baranovos ir Radvilavičiūtės būčiau norėjusi daugiau girdėti – bet tai nereikėjo vėluoti į Lenos Eltang skaitymus. Viskas per tuos Latvijon iki pirmadienio išsikėlusius Kavarsko koldūnus, ir juos pakeitusią slow-foodinę Kacės virtuvėlę.

III. Sutapimai.

Marijus Gailius apie sutapimus, visą literatūros istoriją sutalpinančius į šešis tipinius naratyvus, atskirą pranešimą skaitė. Klausiau neatidžiai, dėmesį blaškė ant palangės aukcionui jau išrikiuotos uogienės  ir prie jų besikūprinantis aukciono vedėjas Rimantas Kmita.

bty

Mane, kaip Pietinia kronikų pagrindinę platintoją Briuselio teniso ir protmūšių ratuose, Kmita, aišku, domino. Retrospektyviai esu savimi nusivylusi, kad domino jis mane ne tiek, kad būčiau užsilikusi diskotekoje „Rūtų darželis“, kurioje buvo anonsuotas Kmitos šokio žingsnelių pristatymas. Išsidūriau, patikėjusi, kad rūtų darželin bus ileidžiami tik nekalti/os, toks anonsas iš vienos Rūtos lūpų irgi nuskambėjo. Aukciono, vasaros, tėvonijos įaudrinta vaizduote jau mačiau, kaip tas nekaltumas prie įėjimo būtų tikrinamas – talpinant skreitan vienaragį, nes juos, kaip žinia, nulaikyti gali tik nekaltos mergelės — žodžiu, daržely manęs nebuvo ir Kmitos šokančio nemačiau, ir net Dalios Staponkutės ne, nors ją iš raudonos suknios galima atpažinti vėliau FB talpintose žėruojančiose diskotekos nuotraukose (žr. ir čia, pačioj apačioj).

Nu bet atgal prie sutapimų: Tai žinoma, kad koviausi dėl Šalčiūtės uogienės indelio, pavadinimu „Aušros pažadas“. Nes tai yra mylimiausia mano mamos versta knyga. Nu jau nekalbant, kad ten, kur Gary dabar graužia batą, maždaug vienuolika metų kasryt susitikinėdavau, o popiet išsiskyrinėdavau su palaipsniui mylimaisiais tampančiais klasiokais.

bdr

Iš neuogieniškų sutapimų žiauriai įdomus ir naudingas man pasirodė Skaidros Trilupaitytės pranešimas. Nes kaip tik šią vasarą nusvaigau nuo Zahos Hadid deimanto Antverpene, ir likau nesupratus, kaip ten ją Libeskindas Vilniuje apšovė. Skaidros paklausiusi – ir paklausinėjusi – dabar jau suprantu, kad jei laimi konkursą architektūriniam statiniui, kuriam statyti pinigų nėra, tai nulis tas tavo laimėjimas. O paskui jei numiršti, o konkurentas lieka gyvas ir sudalyvauja kitame konkurse tame pačiame mieste, tai jis ir atsiduria damkėse. [3]

Kai Laima Kreivytė pradėjo ekrane sukioti liūdnai debesingą Salomėjos Nėries veidą ant postamento, pro kurį prasispraudus kadais galima buvo sutrumpinti kelią iki Anos Halberstadt išsiilgto pani Razvadovskos sodo, nu ar šiaip jei dėl kokių nors priežasčių mokyklon grįžt nenorėtum per paradines duris – užkalta dabar viskas, kaip absoliuti dauguma Vilniaus shortcutų – tai nebuvo  sutapimas.

pipe

Kreivytės panešimas „Salomėja žalčių karalienė, arba ilga kelionė per kopas“ buvo tas, kurio Šiaurės vasaroj buvau sugalvojusi jokiu būdu nepraleisti. Gerai, kad taip sugalvojau, nes kitaip turbūt būčiau praleidusi, nes renginio darbotvarkėje pranešimas šiek tiek pamigravo, dramatiškai susikirsdamas su mano ir tėčio planais aplankyti kapus. Bet kadangi Salomėja ir Kreivytė domino mudu abudu, tai koregavom savo planus ir žvakeles Rinkuškiuose degiojom po skėčiais. Prieinama kaina už pakeliavimą Nidos kopomis atsitrenkiant į 12 kalavijų,  nu ir šiaip Salomėjos gyvenimo istorijos sudrebulinimas įdomus, nors aš joje  įžiūrėčiau daugiau Eglės bruožų: vidutiniška tavo kaltė, kad nuoga iš vandens išlipus savo marškinių rankovėje randi žaltį (nors, kaip savo knygoje Rastauską cituoja Staponkutė: mus renkasi tie, kuriuos mes renkamės). Salomėjos žalčių karalienės kaltė vidutiniška ir atsitiktinė, o atsakyt turi kaip už sąmoningą pasirinkimą, ir visos geležinės kompromisų kurpės bei tešla lipdomi rėčiai apklijuojami kvizlingizmo etiketėmis – lyg klijuotojai, bent postfaktiškai, turėtų alternatyvų patarimą, ką daryt, kai tavo vieniems mūsiškiams tavo kiti mūsiškiai atrodo iki užkapojimo nemūsiški.

Algimantas Aleksandravičius man pasirodė geresnis fotografas nei literatūrinių forumų dalyvis, bet esu jam dėkinga, kad paprašė Laimos pakartoti Kavolio mintį, kad : “ Nėriai išsilaisvinti neleidžia tikėjimas, meilė ir viltis. Tikėjimas, kad gyvenimas yra tekstas, kad tekstą galima sutalpinti meilėje ir kad tas tekstas mus išgelbės.[2]

IV Atradimai.

Didžiausias Vasaros atradimas man buvo Anna Halberstadt. Trapi sutrupinto žydiško vilniaus ikona – greičiau ne ikona,  o iš atminties šiaudelių klijuotas sodas (nepainioti su Annos laikais vienuolių bernardinių, o mano laikais vienintelės iš jų likusios pani Razvadovskos sodu, kurį dabar visai sustūmė mašinų stovėjimo aikštelės Salomėjkos kieme), turiu galvoj va šitą, iš internetų išgraibytą:Brone_Griciene__Siauliai

Taip  atpažįstamai apvardijanti mano Vilniaus – ir net Maskvos – kiemus, kelius ir užkaborius, kuriais aš Annos pėdomis keliavau atsilikdama keliais dešimtmečiais. Siurrealiai tobulam Mariaus Buroko vertime – labai dvejojau tiesdama ranką į lietuvišką Vilniaus dienoraščio variantą, nes poezijos vertimais netikiu kaip žanru. Ir toliau galvoju, kad realiai vykusių poezijos vertimų nebūna – bet Mariui chapeau už siurrealumą. Ir jei kas nors manęs paklaustų, ką iš šitos vasaros aš norėčiau pakartoti kitą vasarą, atsakyčiau: „skaityti Mariaus verstus Annos eilėraščius hamake tarp dzūkiškų pušų“.

bty

Prie atradimų priskirčiau ir Loliją Spurgienę: ir todėl, kad tikiu, kad ji yra vienintelė moteris Lietuvoje tokiu vardu, ir todėl, kad man jos pranešimas labai patiko – tikrai dėl užburiančio tembro ir intonacijos, bet, man rodos, ir dėl turinio, tik to turinio beveik visai neatsimenu, todėl norėčiau išklausyti, ar bent paskaityti dar kartą. Sako, bus Bernardinuose. Juos net parėmiau belaukdama, įkyrūs pop-upai yra veiksmingi.

V. Neįvykę įsikišimai

Tekstas šitas yra egodokumentika, žanras, apie kurį nebūčiau sužinojusi, jei ne Šiaurės vasara ir ne Aurelija Maknytė. Egodokumentiškumas leidžia Šiaurės vasarą, kaip ir bet kokį kitą gyvenimo įvykį, prašuoliuoti nesistemingai, paliekant paraštėse tuos, apie ką neturiu arba nenoriu ko pasakyt. Bet apie Eglės Kačkutės, Dalios Staponkutės ir Agnės Žagrakalytės diskusiją pasakyt norėčiau – labiausiai, kad gaila, kad diskusijos nebuvo (pietų gurgiantys pilvai yra žiaurūs moderatoriai), užtat buvo filmas, kuriame režisierius Andrijauskas paskui jas vaikščiojo ir sudėjo epizodus, kaip supratęs – ir gavosi puikus įvadas į diskusiją apie tai, kaip skirtingo amžiaus, skirtingų ambicijų ir skirtingo gyvenimo alkio moterys priima savo moteriškai motinišką išsivietinimą. Būt buvę įdomu įsikišti – nes man atrodė, kad matau jas kaip iš paukščio skrydžio – kas labai galimai yra tik iliuzija, kuri nuo įsikišimo gal būtų sudužusi. Bet iliuzijų šukės, jos irgi laužia šviesą, irgi su neprastais  efektais. Būtų man kompensacija už pražiopsotą rūtų darželį – esu tikra, kad šitoj Dariaus Dirgėlos nuotraukoj kibirkščiuoja Dalia Staponkutė.

staponkute

Tai va, Šiaurės vasarai virstant rudeniu guliu dabar hamake, Annos knygą jau perskaičiau, Dalios skaitau pramaišiui su internete sugaudytais Lenos Eltang barabanais,  ir jau beveik laukiu kitos vasaros, kai jau būsiu labiau vietinė ne tik savo Biržuose, bet ir Šiaurės vasaroj.

___________________________________________________________

[1] Aš tai jau iki stoties nevažiuodavau, būdavo sutarta, kad vairuotojas mane išleis prie pašto, už ką gaudavo rublį.

[2] Net ir pakartotos tos minties, aišku, nesugebėjau prisiminti, bet, kai esi profesoriaus dukra, tai gali gauti korektišką išnašą:  Nėris siekia sujungti tekstą su gyvenimu, nejusti tarp jų skirtumo. Taip ji išreiškia ne kokį nors specifiškai moterišką galvojimą, o apskritai romantišką – neskirti teksto nuo elgesio. Nėriai išsilaisvinti neleidžia tikėjimas, meilė ir viltis. Tikėjimas, kad gyvenimas yra tekstas, kad tekstą galima sutalpinti meilėje ir kad tas tekstas mus išgelbės. V. Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, Vilnius, 1992, p.102.

[3] Vat estams tai ir po mirties Zaha Hadid uostą turbūt pastatys.

 

Žymos:

2 atsakymai į “Egodokumentiška Šiaurės vasara

  1. Mindaugas

    28 rugpjūčio, 2017 at 00:37

    Kazkaip gaila, kad keliai saibom isejo, nes galejo bicas uzsidirbti pragyvenimui regbi zaisdamas ir treniruodamas, o dabar… pries 20+ metu plakatus ir duona stumde , o siuo metu is uogienes bando uzsidirbt. Gal tik pliusas, kad zmogus, kaip ir Agne beje, paraso kazka naujo, tai idomu buna paskaityti.

     
  2. galibuti

    28 rugpjūčio, 2017 at 01:35

    Nežinau, kaip ten su tais keliais, nes Rūtų darželyje neužsilikau, bet jei apie žmogų Vilniun pirma ateina garsas kaip apie šokėją, o tik po to, kaip apie literatūros lauko artoją, tai manau anksti dar tų jo kelių gailėt.

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: